Skolų knygelė f generacijai (14)
Praėjusį mėnesį rašiau apie Sirvydą, bet tik dabar pažiūrėjau archyvinę „Kultūros metraščių“ laidą (nežinau, kelintų metų, gali būti dešimtosios dekados pradžia). Norisi papildyti įrašą apie žmogų, iš kurio sudaryto žodyno du šimtus metų buvo mokomasi lietuvių kalbos. Filmuota Sirvydų kaime, gimtinėje: rodoma purvynė, jaunas Darius Kuolys pasakoja (negali nesižavėti jo erudicija), kad kaimas turbūt ne itin pasikeitęs. Tėvas, nelabai stambus, bet, matyt, onoringas bajoras, leido jau praprususį keturiolikmetį Sirvydą pas jėzuitus – mokslas ten nemokamas, tad turto nedaug turėta. Paskui rodomas klaikios būklės tuometinis jėzuitynas (spėju, blokados laikų – sienos, it mokyklose, ligi pusės nudažytos žaliai); tiesą sakant, vien tie kadrai verti atskiros temos. Pasakojama, kad jėzuitai siekė europietiško išsilavinimo; Sirvydo „Punktai sakymų“, parašyti kad ir nestipria, aukštaitiška, bet jau lietuvių kalba, barokine dvasia prilygsta Pascalio, Šekspyro mąstymams; jie, žinoma, primityvesni, bet išpažįsta tas pačias barokines aksiomas – žmogus esąs silpnas, jo galia laikina ir apgaulinga. Pamačius pajūryje vaiką, kaušeliu semiantį jūrą, Sirvydui galvon ateina parabolė – ir žmogaus protas prieš Dievo išmintį esantis kaip tas „viedrelis“. Jau sirgdamas džiova Sirvydas rašė „Punktus sakymų“, pamokslavo vienuolyne, buvo dvasios tėvas vyresniems jėzuitams, klausė išpažinčių. Kelios dienos prieš mirtį susapnavęs sapną, kuriame šv. Ignotas, jėzuitų įkūrėjas, maloniai kvietė jį į amžinąjį gyvenimą.
Rugsėjo 1 d.
1985 m. mirė Aldona Liobytė-Paškevičienė, vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja, aktorė (g. 1915).
Atsimenu, šeštoje klasėje savarankiškai ėjau į „Kuršiuką“ Akademiniam dramos teatre (bet jau buvau mačiusi televizinę spektaklio versiją). Galimas daiktas, gyvesnį įspūdį vaikystėje vis dėlto darė ne Aldonos Liobytės pasakos, o jas iliustruojanti Birutės Žilytės grafika („Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“). Rašytojos biografijoje įdomus teatro kontekstas: su K. Kymantaite inscenizavo A. Vienuolio „Paskenduolę“ (pastatyta 1956 m.; teko šiek tiek matyti LRT archyvuose – realizmų realizmas). Su kompozitoriumi J. Juzeliūnu parengė operos libretą pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“ (1957 m.; dėl aštrios kritikos spaudoje operos pastatymas sustabdytas, ji pastatyta 1977 m.). Hm, kur dabar toji opera? Nejau tokia nykiai ideologizuota, kad net prieiga beprasmė? Abejoju, šiokiadieniais žvelgdama į apvoratinklėjusią LRT „Kultūros“ pasiūlą (trumputes „Paskenduolės“ ištraukas vis dėlto parodė K. Kymantaitės jubiliejaus proga).
Rugsėjo 4 d.
1951 m. žuvo Juozas Lukša-Daumantas, kovotojas už Lietuvos laisvę (g. 1921).
Vartau „Partizanus“ (Vilnius: Vaga, 1990, fotografuotinis leidimas); nemėgstu partizanų literatūros, į galvą nešautų ją skaityti be rimto reikalo, tačiau mirties tema jaudina. Gyventi, nuolat laviruojant ant ašmenų. Gražių moterų fotografijos įklijose: dažniausiai partizanų žmonos, ryšininkės, kulkosvaidininkės. Iškilus pavojui nusižudydavo. Jų balsai gal net būtų įdomesni už autoriaus tekstą, kuris šiurpiai dokumentinis, su žanrui paklūstančiomis natūralistinėmis detalėmis.
Ir, žinoma, Baltijos kelio dieną LRT pirmąkart rodo filmą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004). Koks puikus Daumantas – Saulius Balandis. Žiaurumu persmelktos scenos (kūdikio kišimas į krosnį, miestelyje eksponuojami nukankintų partizanų kūnai, tyčiojimasis iš senų žmonių – bene moksleiviams aktualiausi pasažai; mano emocijomis sumanipuliuoti ne taip paprasta.
Šiandien dažnai nuskambantis klausimas „Ar mes taip galėtume?“ (turint galvoje partizanus) ydingas savo esme. Norint į jį atsakyti, tektų užduoti ir kitą klausimo dalį – ar jie galėtų tą, ką galime mes? Ne, negalėtų. Dėl chronologijos gūsio.
Lektūros apmąstymo metu lyg tyčia susiduriu su organų donorystės korteles tik dabar įsigijusiųjų pagyromis feisbuke (ir šiaip plepalais apie savo, kaip būsimo nebegyvo kūno, likvidavimo perspektyvas, atskleidžiančias visišką ontologinę bejėgystę). Esu girdėjusi pagyvenusius žmones kategoriškai reikalaujant jų kūnus po mirties kremuoti ir nešarvoti. Esą kam čia kitiems spoksoti į mirusį jų kūną. Tačiau koks numirėliui skirtumas, mato jį kas nors ar ne? Sudega ar išvarpo kirmėlės? (Pirmasis būdas, mąstant dar gyvo organizmo percepcijomis, veikiausiai atrodo mažiau šlykštus.) Manau, tai viso labo mirties baimė. Kilnus mosikavimas kortelėmis (kurios netolimoje civilizacijoje galėtų būti ir visuotinai privalomos) taip pat.
Rugsėjo 6 d.
1920 m. gimė poetas Paulius Širvys (m. 1979).
Sunku, neįmanoma suprasti, kodėl Valdemaro Kukulo studija apie Paulių Širvį beveik nesulaukė literatūrologų recenzijų (dar pateisinama, jeigu jų nesulaukia grožinės knygos). Ar toks nedėmesys reiškia baimę, kad rašytojai gali „okupuoti“ jų teritoriją? Protu neišnešama.
Teisingai, mano galva, Vincas Mykolaitis-Putinas elgdavosi su savo disertantais, kurie nedalyvaudavo literatūriniame gyvenime (nerašydavo į „Metus“, „Literatūrą ir meną“ ir kt.), – siūlydavo juos šalinti iš aspirantūros. Šiandien dažnesni atvirkštiniai atvejai – hermetiškas kapstymasis po nuosavą rūtų darželį yra privalumas, garantuojantis doktoranto stropumą.
Rugsėjo 26 d.
1914 m. gimė Marius Katiliškis (iki 1949 m. Albinas Marius Vaitkus), išeivijos rašytojas (m. 1980).
Raimondo Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“ (1990), neseniai rodytame per LRT, visa kas labai aktualu – aistros, blaškymasis, direktyvus moters geismas (piktdžiugiškai malonu, kai ši lytis dominuoja). Kol madinga burbėti apie neva įgrisusias „agrarines temas“, neretai nustembu, kad kine jos (man) – šiokia tokia egzotika. Filmo pabaigoje net nebeaišku, ko gaila – gal Doveikos? O gal nieko negaila, juk tame erdvėlaikyje artėja Antrasis pasaulinis. Rudenėjimas, nešantis negandą; mirtis rudenį kaip nespėjęs išsipildyti gyvenimas. Ne, mirti reikia šiltuoju metų laiku.
–
1940 m. gimė dailininkas Petras Repšys.
Vis grįžtu prie knygos „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas; Vilnius: Aidai, 2013). Dailininkas, kuris itin susijęs su istorija ir istorikais. Moka gražiai matyti, pasakyti, paporinti.
Taiklūs, lakoniški pasakojimai apie dailininkus. Pasakotojas itin raiškiai perteikia Kosto Dereškevičiaus pasvarstymus apie Garbę, Tapybą ir Tiesą: „Garbė: „Nutapyti gerą paveikslą.“ // Tapyba: „Plaukimas naktį, kad nepaklystum, reikia dairytis į žvaigždes, bet padangė apniukusi.“ // Tiesa: „Kokia dabar oro temperatūra? Arba šiandien įsipjoviau į pirštą…“ Visa tai jis vadina buitinėm tiesom. „Bet turi būti ir Didžioji tiesa. Gal kai šis ir anapusinis gyvenimas susijungia į vieną. Bet ar tai ir yra tiesa? Galų gale, kas ją žino ir kiek jos galėtų likti paveiksle?“ (p. 132) Skamba kaip grakštūs dailininko aforizmai; tą apie tapybą apskritai reikėtų išrašyti virš Tapybos katedros durų VDA.
Knyga verčia nuodugniau apmąstyti, kas yra žodinė atmintis. Autentiškai perteikti dailininkų balsai; samprotavimai, sąmojai, frazės. Dalis apie Donelaitį – vietoj jubiliejinių metų renginių maratono; Repšys netikėtai įžvelgia, kad „Metai“ – pagyvenusio žmogaus knyga. Net „nepolitkorektiškumas“, apie kurį dabar nuolat spygaujama smerkiant, bet neanalizuojant jo išvešėjimo priežasčių (arba suverčiant jas primityviam neonacizmui), čia parodo šaknis, priežastį (pasakojimas apie pokariu skriaudusį abstraktoką ruskį).
Skaitydama apie dailininkus, kiekvienąkart egoistiškai apmąstau ir savo biografijos galimybes – kas, jeigu būtų buvę. Nesigailiu, žinau, kad stokojau talento; kaip menotyrininkė stokočiau darbštumo.
Rugsėjo 27 d.
1612 m. mirė Petras Skarga, LDK visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas (g. 1536).
Pirmykštė asociacija: nežinomo XVII a. tapytojo paveikslas „Lietuvos tapyboje“: „Pirmasis Vilniaus akademijos rektorius Petras Skarga“. Nepatogiai sėdintis rektorius plunksna kažką žymisi knygoje, gretimais – liturginiai atributai. Paskui dar, tiesa, Skargos kiemas, dabar kažkodėl vadinamas Didžiuoju. Bene labiausiai primirštas kaip hagiografas, padaręs įtaką M. Valančiui ir kitiems: kur vertimai ir leidimai? Kur filmas?..
–
Autobusų stotelėje greta prisėdo dvi vyresnio amžiaus moterys. Pagyrė, kad skaitau Šatėnus, tokį gerą laikraštį. Ėmė kalbėtis kažką apie tai, kad karas kyląs iš velnio ir jis gali ištikti, jeigu žmonės nepakankamai melsis. Šyptelėjau iš tos minties. Vėliau, naktį, pusiau sapne pagalvojau, kad savo pažiūromis ir įsikalbėtu moralumu (kuris yra tiesiog įpročiai, niekas daugiau) iš tikrųjų stoviu ant bedugnės krašto. Gal su visomis smulkiomis savo nuodėmėmis esu nežmoniškai amorali ir manęs laukia pragaras (racionaliu, karo pavidalu). Gal nuo to išgelbėti gali tik ūmus atsivertimas. Tačiau neaišku, į ką – juk ne į aktyvistų tikėjimą savo kilnumu. Turiu galvoje daugiausiai LGBT aktyvistus, bet ir jie, ir, dėsninga, beveik visi kiti aktyvistai, tarp jų ir religiniai, – tas pats saviveiklos bei obskurantizmo mišinys. Man jie – amaras, kolorado vabalai; kičo rėmai gerai tapybai. Į masinį kvailumą mutavęs individualus naivumas. Bloga, bloga nuo kasdienio kliktyvistų „kilnumo“, apsikarstymo taurių žodžių girliandomis. Neabejotinai jie nužudo manyje bet kokius filantropijos daigus. Po dvidešimties raginimų per dieną atlikti kokius nors kilnius darbus net rankos dreba – taip norisi nuveikti ką nors blogo. Sumontuoju bent jau memą prieš miegą.
–
Du aštuoniasdešimtmečiai autobuse (vienas tik lietuviškai, kita tik rusiškai, bet susikalba): ar ji dar gyva? Perduok jai, kad ir aš kol kas dar gyva. Būtinai, būtinai perduosiu.
–
Pagaliau pažiūrėjau pirmą „Nimfomanės“ dalį: nors Triero veikėjai prisistato kaip nereligingi, jie skatina permąstyti nuodėmės ir moralės ribas. Juokinga, kamgi tada naudoti Bacho „Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ“ motyvą, jeigu jis tariamai bereikšmis. Daugumai nykių ir kone beviltiškų žmonių, kasdien besitrainiojančių po mišias (turiu galvoje ir save jaunystėje), visai pakaktų bent vienąkart gyvenime pažiūrėti kurį nors iš pastarųjų Triero filmų („Antikristą“ arba „Nimfomanę“; „Melancholija“ netinka, ji iškrinta iš Triero kinematografijos konteksto). Nors, tiesa, abejoju jų pasiruošimu, persivertimo tikimybe.
„Nimfomanė“ ne apie seksą, o apie kančią ir mirtį. Tą kančią, kurią reikia ištverti, belūkuriuojant mirties.
–
Kokioje aštuntoje klasėje atradau, kad įmanoma absoliučiai viską nupiešti. Pavėluotai konstatuoju, kad ir aprašyti. Bet: kai kada labiau vertinu tylėjimą – tylą kaip poziciją. Tai nebūtinai neturėjimas ką pasakyti; kartais ir susilaikymas nuo kalbos. Kalbos pasninkas.
-gk-
