Autorius turi būti negailestingas skaitytojui
Su garsia rašytoja, į 2013 metų vertingiausių verstinių knygų sąrašą įtraukto romano „Petruškos sindromas“ autore Dina Rubina kalbasi Marijus Gailius. Izraelyje gyvenanti autorė rugpjūtį porą savaičių dirbo ir ilsėjosi Druskininkuose.
– Rusijos žiniasklaidai esate minėjusi, kad prieš rašydama knygą intensyviai ruošiatės: studijuojate tipažus, reikalingus personažams sukurti, apmąstote potemes, įsitraukiate į pagrindinę idėją, bet svarbiausia – teksto intonacija. Autentiškas jūsų teksto bangavimas, nuotaika, pulsas justi ir lietuviškame „Petruškos sindromo“ vertime. Kas jums sužadina kūrinio tembrą, atrodo, atkartojantį sielos virpesius: kitų knygos, muzika, šeimynykščių artumas, juk turbūt ne Male Adumimo miesto kraštovaizdis?
– O žinot, Male Adumimo miestelis labai žavingas – ir labiausiai savo reljefu, mat jis įsikūręs aukštoje kalvoje. Žinoma, tai ne įspūdingosios Alpės, bet vis dėlto – kalnas, nuo kurio mes pasaulį stebime iš paukščio skrydžio. Po mumis – kryžkelė, kurioje Jėzus susitiko su gailestingaisiais samariečiais. Jeigu persisversiu per balkoną ir pažiūrėsiu į kairę, ten bus miškas – šiuo metu gyvenamas arabų, taip pat Betanija, kur prisikėlė Lozorius. Tad regimasis peizažas, tiesą sakant, man suteikia nemažai. Be abejo, tik tuo atveju, jei rašau apie Izraelį. Jeigu rašau apie Lvovą – jis vargu ar pagelbės.
Tikra tiesa, kad vienas rašytojas nuo kito skiriasi, galima sakyti, viena ypatybe – autorine intonacija. Antai Friedrichas Schilleris aiškino iš viso egzistuojant vos 36 siužetus – pats bandė sugalvoti 37-ąjį ir jam nepavyko. Sąlygiškai apibendrinant, ką gi mes turime literatūroje: Pelenės, Makbeto, Otelo ir kitus siužetus. O visi saulėtekiai ir saulėlydžiai, visos gėlytės ir paukšteliai jau aprašyti. (Aišku, galima ir dabar aprašinėti dar gūdesnį mišką.) Aprašyti visi karai ir įvairios meilės – dabar jau leidžiamasi aprašinėti ir visas pozas, jei norima nustebinti.
Vadinasi, lieka viena – autoriaus asmenybė. Jo dvasios energija, jo požiūris į pasaulį, jo asmeninis santykis su tais keliais banginiais, ant kurių laikosi literatūra: tai gyvenimas, mirtis, meilė, neapykanta, išdavystė, ištikimybė. Tai štai, mūsų pasirinkimas nedidelis, o rašančių daug. Rašytojas nieko neturi: jis kaip bet kuris senovės graikų herojus ateina į šį pasaulį nuogas ir basas ir savo tuščiomis rankomis, žinodamas keletą triukų, sukuria savąją literatūrą. Būtent – savąją.
Puikus lenkų rašytojas Marekas Hłasko, nuostabios knygos „Gražūs dvidešimtmečiai“ autorius, kuris, regis, labai anksti mirė, kalbėjo, kad literatūra – tai kur kas begėdiškesnis užsiėmimas nei reikalai lovoje. Tai dar intymesnė veikla, todėl rašytojas turi nebejusti gėdos. Neatsimenu kuris, rodos, Lawrence’as Durrellas, puikus anglų rašytojas, teigė, kad rašyti taip pat baisu kaip miegoti vienam apleistame name.
Iš pradžių įprastai, nors kiekvienas galbūt savaip, sėda, ima lapą, rašiklį ir braižo planą – sako, taip Dostojevskis savo romanus rašęs – braižydavęs linijas nuo kokio nors Raskolnikovo iki, sakykim, Netočkos Nezvanovos. Rašė jis dalimis, atiduodamas atskirus gabalėlius spausdinti naujausiame žurnalo numeryje. Kiti sėdi metus, dvejus, trejus… Štai man Michailas Šiškinas sako: „Ko tu čia nerimsti, gal vėl ką nors rašai? Juk prieš metus išleidai knygą! Matai, pats prieš trejus metus išleidau romaną. Pirmus metus jaučiau absoliučią euforiją. Nieko nedariau – tiesiog mėgavausi gyvenimu. Antrus metus taip pat: malonu gyventi, atsimenu, kad prieš porą metų parašiau knygą. Bet po trejų metų jau imu galvoti, kad kažkaip jau reikėtų kažką…“ Ir iš tikro yra rašytojų, kurie ramiausiai knygą išleidžia vos kartą per septynerius metus.
Aš taip negaliu – esu lyg nuolat kunkuliuojantis nedidelis ugnikalnis, iš kurio vis veržiasi lava. O kaip atsiranda idėja, yra stebuklas, kurio jums niekas niekada nepaaiškins.
– Jūsų manymu, Vladimiras Nabokovas, net rašydamas angliškai, psichologiškai ir psichofiziškai liko rusų autoriumi. Pati esate minėjusi, kad savęs niekada nelaikote nei izraelitų rašytoja, nei rusų. O vis dėlto etniškai arčiau šliejatės prie Uzbekijos, Rusijos, Ukrainos?.. Ar jūsų tėvynė pirmiausia – rusų kalba?
– Žinote, nelengva mano situacija, ypač dabar – anksčiau juk galėjai pasakyti, kad esi gimęs Sovietų Sąjungoje, kad esi sovietų rašytojas. Buvome tokia bendruomenė, ir, po teisybei, nematau čia nieko blogo: juk Jurijus Nagibinas, Jurijus Kazakovas, Jurijus Kovalis, Jurijus Trifonovas (o, susidarė čia man visa plejada Jurijų) – visi jie buvo sovietų rašytojai. Nesutinku pravardžiuotis homo sovietikais, šlykštus įvardijimas.
Man sudėtingiau. Žinau daug žmonių, išvykusių iš Taškento dėl per pastaruosius 20 metų ten susidariusios situacijos ir negalinčių užmiršti šio miesto. Laisvas kaimynų bendravimas, kiemas, kuriame visi pažinojo vienas kitą, – tai turėjo žavesio. Manau, panašiai buvo Baku, Tbilisyje, Dušanbėje (beje, visuose šiuose miestuose vėliau įvyko baisios tragedijos).
Kitados supratau, kad mano biografijoje įsivėlė klaida – aš žmogus, teikiantis pirmenybę Europai. Jeigu man pasiūlysite važiuoti į Tailandą arba aštuonioliktąjį kartą į Italiją, atsakysiu: žinoma, į Italiją! Jeigu paklausite: ar į Pietų Korėją, kur iš tikro esu kviečiama, nes mane jau išvertė ir į korėjiečių kalbą, ar į Austrijos kalnų kurortą, aš neabejotinai pasirinksiu Austriją.
Nežinau, kam save priskirti; žinau tik tai, kad man visada nerimo siela, kraujas ir galva dėl mano tautos likimo.
Tarp mano herojų lygiai taip pat yra visokių. Naujojo romano veikėja – pusiau kaukazietė, tokia žavinga mergaitė ir tragiško likimo moteris, o štai veikėjas – iš viso nesuprasi kas, mat jo tėvas – tiesiog arabas studentas… Ir taip toliau.
Štai Maskvoje gyvenau septynerius metus, deja, šio miesto nepamilau, nors jau nuo dvidešimties taip veržiausi: į Maskvą, į Maskvą… O kai ten pagaliau nuvykau, ištekėjau už dailininko Boriso Karafiolovo, paaiškėjo, kad Maskvoje man šalta, nejauku. Mano taškentiška siela neleisdavo suprasti, kaip įmanoma restorane kiekvienam apsimokėti tik savo sąskaitą, sakant: tu man dešimt kapeikų, aš tau tris, ir mes atsiskaitę, – ne, to man, taškentietei, nepavyko suprasti.
Į žurnalo „Jaunystė“ redakciją atveždavau pomidorų, vynuogių – ne norėdama papirkti, nebuvo ko, nes mano atsiųstus tekstus ir taip spausdindavo, tiesiog jau gegužė, o jie ten visi po žiemos vis dar pažaliavę… Mano įgūdžiai ir nuostatos rytietiški, o estetiniai polinkiai – europietiški. Jokie azijietiški arbatos namai manęs nepavilios labiau nei geras paryžietiškas restoranas.
– Gal unikali kultūrinė, etninė patirtis, plati kilmė leidžia sukurti ir tokius spalvingus personažus? „Petruškos sindrome“ vaizduojami charakteriai neabejotinai yra originalūs, gal tik gydytojas tarytum įprastas, psichologiškai daugmaž standartinis. Žodžiu, kiek įtakos veikėjų būdui turi jūsų, autorės, charakteris ir temperamentas?
– Esu visiškai įsitikinusi, kad Šekspyras buvo velniškų potroškių žmogus, kad ir ką apie jį kalbėtų. Žinoma, temperamentas atsispindi kūryboje. Tik ne poetų. Poetai niekuo ir neužsiima – parašo keturias eilutes per dieną, jei pasiseka, o tada turi gerti, vaikštinėti ir barškinti vitrinas. Prozininkas – darbo žmogus. Jam tenka ilgai sėdėti prieš kompiuterį, ilgai dėlioti iš raidžių žodžius, paskui iš žodžių – frazes, tada paragrafus, puslapius. Jeigu pasiseka, pusė puslapio per dieną – šaunumėlis, o visas – jau neįtikėtinas pasiekimas.
Aš esu temperamentingas žmogus, nepriimantis kompromisų, man tik juoda ir balta, gerai ir blogai, dėl to kenčia mano šeima, vaikai, draugai. Pats temperamentas yra stilius. Stilius persmelkia bet kurį tekstą. Ramus autorius, koks nors melancholikas ar flegmatikas, parašys: „Patekėjo mėnulis ir jo spindėjimas šviesiai nusidabravo artimiausius krūmokšnius.“ Užtat cholerikas rašys: „Pakvaišusi mėnesiena mušėsi pro debesis.“ Primityvūs čia pavyzdžiai. Emocinė intonacija, ilgis, bangavimas priklauso nuo autoriaus valios – tai jo ypatybė, temperamentas, asmenybė.
Aš jau iš trijų paragrafų galiu pasakyti, ar autorius geras žmogus, ar nepaliks žmonos. Viską galiu nuspėti iš teksto. Tiesiog esu jau daug patyrusi (juokiasi).
– Ar rašydama atkuriate vaikystės patirtį ir įterpiate į pasakojimus?
– Aš gimiau 1953 metais, tai yra tokiu metu, kai Rusijoje pamažu surinkdavo neįgaliuosius ir išgabendavo į Valamo salą – visus berankius, bekojus, dažnai išgeriančius, paprastai judėjusius ant lentos su guoliais vietoj ratukų. Juos sugindavo į sunkvežimį ir dienas jie užbaigdavo Valame. Bet Taškente jie pasiliko ilgiau. Man buvo visiškai įprasta matyti daugybę invalidų.
Kai 2000 metais atvykau dirbti į Maskvą, gatvėse vėl atsirado daug neįgaliųjų ir lygiai taip pat greitai išnyko. Manau, tarnybos pasistengė juos pašalinti.
Man tai neabejotinai turėjo didelę įtaką. Karas apskritai turėjo milžinišką įtaką mano kartai. Pavyzdžiui, mano tėvas ir visi trys dėdės kariavo. Moksladraugių tėvai – kariavo. Seneliai evakuoti į Taškentą. Kai mano tėvas leitenantas po karo atvažiavo į Taškentą aplankyti tėvų, pamatė, kad ten šilta, tai ir pasiliko, nes Charkovas jau buvo subombarduotas.
Vienas dėdė tapo neįgalus – beje, jo figūrą pasitelkiau aprašydama Semipalovą romane „Saulėtoje gatvės pusėje“. Dėdė buvo didis klajūnas, nepralenkiamas vertelga ir genialus inžinierius. Mano šeimoje apskritai apstu pamišėlių. Visa tai – vos po karo, o mes visi – vaikai, mūsų tėčiai, dar jauni vyriokai, kupini jėgų, frontininkai…
Manau, mano karta yra laiminga, nes nepatyrė labai rimtų ir skausmingų traumų. Sakykim, didžiausia mano pačios trauma yra emigracija. Bet ji emocinė – niekas manęs nemušė, nekankino, nesužeidė. O štai vaikai priešingai – jie jau karo karta. Izraelyje mes kaip narvelyje tupintys paukšteliai. Dukra gali bet kada paskambinti ir pranešti, kad žentą pašaukė į karą, jis tankistas. Sūnus priklauso priešdujinėms pajėgoms, o dukra iš viso rimta karininkė. Žodžiu, visi kariai. Tad jie jau aiškiai kitokie, ir tai vėl turi įtakos literatūrai. Visko pasaulyje būta, ir kiekvieną kartą įvykių atspindys palieka antspaudų biografijoje ir sykiu – rašytojo kūryboje.
– „Petruškos sindrome“ randame iškalbingą fragmentą apie patirties pritaikymą mene: „Po vieno tokio vaidinimo aš paklausiau, kaip jis sugalvoja visas tas mirtinai juokingas replikas. Jis atsakė nieko negalvojąs, tiesiog kopijuojantis tėvą ir jo girtas sapaliones. Na, tai čia pirmasis, pasitikslinau aš, o antras? Antras – irgi tėvas, nerūpestingai atsakė man Petia. Tik kitu paros metu ir kitos būsenos.“ Norėčiau taip paklausti: ar jūs pati skirtingas veikėjų jausenas, požiūrius semiate iš savo atminties ir patirties, ar jums būtina ilgai stebėti tikrą asmenį, tai yra tarytum dokumentuoti, kad paskui sukurtumėte psichologiškai įtikinamą personažą?
– Visaip būna ir priklauso nuo to, ką noriu papasakoti. Iš pradžių ateina idėjos aidas, paskui susivoki, kas yra tavo vedlys, kurį pasitelkus norisi pasakoti: ar lėlininkas, ar dailininkas, padirbinėjantis garsius paveikslus, ar moteris, dirbanti cirke oro gimnaste ir matanti ateitį. Ką norisi papasakoti šiam pasauliui? Susivokusi aš lyg pagiringas aklasis imu naršyti žmonių platybes. Jeigu man kažko prireikia, bet dar pati nežinau ko, išeinu į miestą, prisėdu, užsisakau alaus (alų, beje, labai mėgstu) arba sulčių ir stebeiliju į gatvės minią: kas kur eina, ką ištaria.
Kartais užtenka vienintelės replikos. Dabar rašau didelės apimties romaną „Rusiška kanarėlė“, kuris gimė vien iš šitų dviejų žodžių. Viename knygyne pasirašinėjau ką tik išėjusį „Petruškos sindromą“. Mane visada aplanko gausybė žmonių, kuriems visada turiu pasirašyti asmeniškai. Aš net galvos nepakeliu, o iš vienur ir kitur vis tįsta eilės kaip prie Lenino karsto, tik į kaktą nebučiuoja. Kartais autoriai palieka savo knygelių: prašom paskaityti, tai mano knyga. Atsakau: dėkui, oi, dėkui, būtinai perskaitysiu. Žinoma, po pasirašinėjimų susidariusi krūva lieka viešbutyje, nes mano namučiai – ne dvaras, o ir smegeninė neišneša. Tačiau pasirašinėdama aš visgi užmetu akį.
Ir štai man pasirašinėjant be galo aukštas žmogus, kad net negaliu tiek pakelti galvos, taria: Romiui. Aš taip ir parašau, o jis dar prideda: o štai mano knygelė, prašom paskaityti! Pulsiu ir skaitysiu, galvoju. Žinoma žinoma, Romi, sakau. Prieš išvykdama susikraunu lagaminą, suprantu, kad baisiai viršiju jo svorį, ir štai skaitau: brangiajai Dinai nuo Romano. Puikumėlis. O knyga vadinasi „Rusiška kanarėlė. Vakar, šiandien, rytoj“. Ir dar prierašas: „Paremta rusiškos kanarėlės rėmimo fondo.“ Po šimts pypkių, mąstau, reikia atsiversti – gal čia koks trileris? Koks pavadinimas!
Pasirodo, tai paukščių rūšis. Kaip yra vokiška ir belgiška kanarėlė, taip yra ir rusiška, kuriai 350 metų. Anuomet tokia kainavo daugiau nei tarnybinis žirgas. Svarstau, kad reikia tai prigriebti į lėktuvą paskaityti.
Tuomet dingteli: romanas „Rusiška kanarėlė“ – aukso vertės, liko tik sugalvoti siužetą, sukurti herojus, liko tiesiog jį parašyti.
Atsivertusi „Rusišką kanarėlę“ patyriau, kad ji parašyta užsidegusio žmogaus. Paskui per internetą jį patį susiradau. Pasirodo, profesorius, mes su juo jau trečius metus susirašinėjame ir jis man viską paaiškina.
Tada dar nemaniau, kad tai gali būti kodinis agento vardas. Ne rusų agento, o Izraelio, tik kilusio iš Rusijos. Agento, kuris yra dainininkas, ir ne šiaip koks, o kontratenoras. Supratau, kad prapuoliau. Čia kaip atsibudus pagiriotam, kai jauti skysčių poreikį – kur su tokia medžiaga dėtis? Dėkudie, išėjo jau du tomai – dideliais tiražais, bestseleriai, dabar rašau trečiąjį. Ir duodu sau tvirtą žodį, kad daugiau tokios apimties kūrinio nesiimsiu: tai neįsivaizduojamai siaubingas darbas, mat aš jau ketvirtus metus negyvenu, nesiilsiu, tik dirbu.
Tad taip ir randasi pasakojimas ir herojai. Mano galva, jei pradėsiu romaną sakiniu: „Atsivėrė durys ir įžengė jaunuolis…“, tai bus vienas iš tų trilerių, paprastų detektyvų.
– Jūsų tėvas iš savo gimtinės Charkovo patraukė į karą, o mums dabar kalbantis Charkove ir aplink jį vėl vyksta karas. Prozininkui tai turbūt sužadina tam tikrų asociacijų, sukelia kūrybinių impulsų?
– Impulsas ką nors aprašyti – dar ne viskas. Kai atsisėdi ir turi aprašyti darbą baldų fabrike arba kanalizacijos vamzdžių tvarkymo bendrovės veiklą, privalai pats pasižiūrėti, kaip tai daroma. Ką jau kalbėti apie tokį baisų dalyką kaip karas. Kare nebūna vien tik kaltieji ir nekaltieji – ten viskas sudėtinga. Ir siaubinga. Tad karas turbūt vienintelis dalykas, kurį vargu ar aprašyčiau, nes pirmiausia reikėtų jį patirti.
Tiesa, galima atpasakoti karą per herojų. Mano tėtis pasakojo, kaip Vienoje, kur sutiko karo pabaigą, kažkokios pilies rūsyje atrado statinę spiritinio gėrimo ir baisiai apsidžiaugė. O ryte – puolimas. Tada jis tiesiog išsitraukė ginklą ir peršovė statinę – iš jos pasipylė čiurkšlės. Jis sakė kurį laiką net nebuvęs tikras, ar kas nors neišsitrauks šautuvo ir nenukreips į jį patį… Galiu šitą epizodą aprašyti, nes gerai jaučiau tėvą… Pernai jis mirė, jau buvo senas…
Tačiau tokie svarbūs dalykai kaip mūšiai, šiuolaikiniai rangų pavadinimai, dabartinė ginkluotė man atrodo sudėtingi. Manau, koks nors gabus autorius afganas galėtų rašyti knygą apie Afganistano karą. Reikia suprasti tai, ko imiesi, reikia suprasti, ar pajėgsi. Kartais man pačiai atrodo, kad temos imuosi labai jau pasitikėdama savimi, esama ir tokių, kurios tikrai ne mano nosiai.
Apskritai rašytojo veikla yra desperatiškas, mirtinai pavojingas reikalas, juk čia gali netikėtai būti nublokštas atsitiktinės granatos. Gali sukurpti kad ir puikiausią siužetą, bet visa kita bus atlikta blogai, o gal nepavyks sukurti nepaprasto herojaus. Herojus visuomet turi būti nepaprastas! Paskaitykite „Mirusias sielas“: koks tas Čičikovas klajūnas, triukšmadarys, šiknius, tiesiog negali atplėšti akių nuo jo eisenos, švarko sukirpimo, dėžutės, kurią aprašo ir Nabokovas savo esė apie Nikolajų Gogolį – neįtikėtina ta dėžutė. Herojus turi kelti susižavėjimą, kad ir neigiamą, jis turi kaustyti dėmesį. Skaitytojas privalo būti įtrauktas į veikėjo magnetinį lauką, antraip skaitytojo nepaimsi už pakarpos ir nenutempsi iki pabaigos.
Nūdien literatūra yra negailestinga kova. Dabar jau neparašysi taip: „Atidarė langą ir pamatė kažką…“ Ne – pirma jį nužudyk, tada atverk langą. Reikia sukaupti savo gudrybių arsenalą ir dėl to nesigėdyti. Krymo karo laikais – ne pastarojo, o anais Rusijos imperijos laikais – pasižymėjęs diplomatas Konstantinas Leontjevas, konsulaudamas Stambule, stūgavo: Rusija turi valdyti be gėdos! Na ir iki šiol valdo begėdiškai…
Dalykas tas, kad autorius turi būti negailestingas skaitytojui. Visiškai. Nebereikia aiškintis dėl žanro ir kitų smulkmenų – skaitytojui reikia iškart kirsti per mentes, kad pats toliau per siužetą kapanotųsi keturpėsčias. Taigi arba tu jį, arba jis tave – čia kaip matadoras prieš jautį.
– Kol kas lietuvių kalba išėjo tik viena trilogijos „Oro žmonės“ dalis – romanas „Petruškos sindromas“. Kitos dvi – „Baltoji Kordobos balandė“ ir „Leonardo braižas“ – rengiamos spaudai. 2012 metais išleidote apsakymų rinkinį „Langai“, šiemet – naują trilogiją. Ar paspartėjo jūsų kūrybos procesas, o gal tuo pat metu rašote kelis kūrinius?
– Beveik niekada nerašau paraleliai, bet šį kartą, man rašant didžiulį romaną, dar pradėjome vežti vyro paveikslus iš dirbtuvės į mūsų namų antrą aukštą, mat jis nusprendė dirbti namie – ir štai pagelbėdama jam pastebėjau, kad jo kūriniuose vaizduojama gausybė langų: kavinių, namų, lėktuvų, – visur langai. Sako, kad jo kūriniuose vis negana langų, jų norisi daugiau… Žinot, rašytojo kišenėse pilna visokių graužtukų, gabaliukų, epizodų. Ir štai aptinku, kad čia kiekviename epizode – po langą. Aš pati rankioju siužetus, bet kartais jie visai neišraiškingi, jie bet kokie: atėjo, išėjo, ji pasakė, tada jis žuvo… O tada radau net ne siužetą o tam tikrą motyvą. Supratau, kad tikriausiai galiu padaryti pusmečio pertrauką ir parašyti novelių seriją apie langus.
Beje, kuo skiriasi apsakymas nuo novelės? Kvėpavimu. Novelė ramesnė, labiau subalansuota, ilgesnių sakinių, tiesesnių frazių. Apsakymas yra raumeningesnis, it karinis kateris, o novelė – tai kaip jachta. Taigi, apsiėmiau parašyti devynias noveles – taip ir pasirodė rinkinys „Langai“, kuris yra lyg albumas su 53 Boriso paveikslų reprodukcijomis. Tiesa, vienu metu gailėjausi atsitraukusi nuo romano, nes buvo sunku grįžti į jo ritmą.
Vadinasi, jį rašau jau ketveri metai – ir toliau rašysiu.
– Kas jums patinka lietuvių kultūroje?
– Druskininkuose visą dieną net ieškojome senosios lietuviškos medinės skulptūros albumo, man ir vyrui ji labai patinka. Antai viešėdami Barselonoje išsyk patraukiame į medinių skulptūrų muziejų. Man regis, vizualiųjų menų srityje lietuviai yra kūrybiška tauta, bet tai suprantama, nes čia gamta turtinga ir derlinga. Ir klimatas atitinkamas – kai vasaros karštos, o žiemos šaltos, randasi išraiškingas žmonių charakteris, o dailėje tai labai svarbu. Mėgstu ir jūsų dainų kultūrą – čia jau teigiu kaip konservatorijos absolventė.
Kalbant apie hebrajišką kultūrą, Lietuva žydams reiškia kur kas daugiau nei Latvija ar Estija. Juk net egzistuoja lietuviškasis jidiš, kuriuo kalbančius vadiname litvakais. Jie tvirti savo tikėjimu, užsispyrę – su jais tiesiog nesusitarsi. Litvakas – kietakaktis.
Dar ir Vilniaus Gaono laikais Vilnių juk vadino lietuviškąja Jeruzale, nes čia tarpo kultūra.
O dėl Druskininkų aš pametusi galvą, net jei šis miestas tik kurortas. Jaučiu čia lengvumą ore.
Parengta pagal pokalbį, transliuotą Žinių radijo laidoje
„Aktualioji kultūra“ rugpjūčio 14 ir 21 d.
