AUŠRA KAIRAITYTĖ

Šv. Rokas ir jam skirti atlaidai Merkinėje

Įvairūs šaltiniai teigia, kad šventasis Rokas gimė apie 1293 m. Monpeljė mieste Prancūzijoje ir gyveno iki 1327 m., daug keliavo po Europą gydydamas ir slaugydamas maru sergančius žmones, todėl laikomas ligonių, ypač sergančių maru, globėju. Į jį kreipiamasi, kad apgintų nuo maro, choleros ir kitų infekcinių ligų. Nuo XVII a. pirmosios pusės Bažnyčios jis pripažintas šventuoju. Manoma, kad Lietuvą, pirmiausia Vilnių, šv. Roko kultas pasiekė per Lenkiją.

Artūras Zienka. Šv. Rokas. 2013. Ramūno Virkučio nuotrauka

Artūras Zienka. Šv. Rokas. 2013. Ramūno Virkučio nuotrauka

Ikonografijoje šv. Roką mėgstama vaizduoti su šunimi, kuris jį lydėdavo kelionėse. Šuo ir angelas, kuris jį sergėjo kalėjime, yra šio šventojo atributai. Anot menotyrininkės Skaidrės Urbonienės, mediniuose liaudies dailės paminkluose prie kelių ar keliukų, prie upių, miškuose daugiausia yra šv. Jono Nepomuko ir šv. Roko, kurie saugo nuo nelaimių ir globoja keliautojus, skulptūrų.

Šv. Rokas minimas rugpjūčio 16 d. Liaudies darbų kalendoriuje ši diena laikyta žiemkenčių sėjos pradžia.

Lietuvių folklore aptinkama pasakojimų ir legendų apie stebuklus, susijusius su šv. Roku. Pavyzdžiui, aklas žmogus pasižada pastatyti tris kryžius. Pastatęs šv. Rokui kryžių viduryje, o iš šonų Švč. Panelei ir šv. Juozapui, pasveiksta (LTR 1585/78). Arba pasakojama, kad žmogui, sirgusiam labai sunkia niežų liga, niekas negalėjo padėti. Tuomet jis sumanė nueiti ir pasimelsti šv. Rokui. Grįžusiam namo jam atėjo mintis, kad reikia nusiauti ir pamesti autus kur nors pakelėje: „Su autais pamesi ir ligą.“ Taip padaręs pagijo (LTR 1516/86).

Šv. Rokas nuo seno gerbiamas įvairiose Lietuvos vietovėse: Gruzdžiuose, Kražiuose, Palangoje, Varniuose, Vilniuje ir kituose miestuose bei miesteliuose. Šv. Rokas mėgstamas ir kultūriniu paveldu unikaliame Dzūkijos regiono miestelyje Merkinėje.

Šv. Roko kulto paplitimą Merkinėje ir jo sąsajas su ten plitusiu maru liudija folkloro tekstai ir etnografinė medžiaga. Yra žinoma, kad Merkinę XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje nusiaubė karai ir marai. Vincas Krėvė-Mickevičius yra pateikęs J. Žeko iš Gudakiemio kaimo pasakojimą, menantį to laikotarpio įvykius. Pasakojama, kad po Merkinės bažnyčios didžiuoju altoriumi yra pagonių dievų, bet jie negali išeiti, nes stovi Švenčiausiasis. Naktį vagys pavogė Švenčiausiąjį. Kitos dienos rytą kunigai pamatė, kad visi šventųjų paveikslai guli nuversti, o jų vietoje – pagonių dievai. Kunigai ir žmonės juos užmūrijo rūsyje. Tad pagonių dievai už išniekinimą nubaudę žmones: šie ėmė sirgti, kilo baisus maras. Tačiau juos išgelbėjo šv. Rokas, jo stebuklingas paveikslas ir dabar yra Merkinės bažnyčioje. Taip pat priduriama, kad nėra aišku, iš kur tas paveikslas atsirado, tačiau vienam kunigui prisisapnavo, jog prieš paveikslą reikia atlaikyti mišias ir paskui jį apnešti aplink miestą, tuomet žmonės nustos sirgę. Taip ir nutiko – žmonės nustojo sirgę.

Galima suabejoti, ar XX a. pr. užrašytame pasakojime pateikėjas galėjo atminti „pagoniškus“ laikus. Šis elementas galėjo atsirasti gal kiek dėl V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybai būdingos romantinės Lietuvos vizijos kūrimo, idealizuoto siekio išaukštinti ikikrikščionišką Lietuvos kultūrą. Be to, konstruojant pasakojimą, gana lengva pakeisti siužete vaizduojamus personažus. Nors V. Krėvės-Mickevičiaus užrašytas folkloras daugelio tyrinėtojų vertinamas daugiau kaip paties autoriaus surinkto folkloro paveikta kūryba, o ne kaip autentiška folklorinė medžiaga, jo pateikto pasakojimo momentas, kai nusakomi veiksmai, kurių kunigas turėtų imtis, kad žmonės nustotų sirgę, yra labiau tikėtinas ir atspindi kitų panašių folkloro kūrinių turinį.

Bandydama suprasti katalikų religijoje ir žmonių pasaulėžiūroje vyraujančias šv. Roko veiklos sritis, aiškinausi, su kuriuo šventuoju Merkinės miestelio gyventojai šiomis dienomis sieja apsaugą nuo maro ir kitų užkrečiamųjų ligų. Dauguma apklaustųjų šv. Roką traktavo kaip užtarėją nuo įvairių ligų, jo prašoma pasveikti meldžiantis už ligonių sveikatą ar kreipiantis į jį sergant. Dalis pateikėjų šv. Roką apibūdino kaip saugotoją nuo maro, o viena 1938 m. gimusi moteris pažymėjo, kad šv. Rokas mūsų dienomis gali būti laikomas ir sergančiųjų AIDS bei kitomis epideminėmis ligomis globėju. Anot miestelio gyventojų, žmonės, sirgdami ypač sunkiomis ligomis (tokiomis kaip vėžys ar kitos), daro įžadus šv. Rokui, vildamiesi, kad tai padės sušvelninti sunkią ligą ar net pasveikti.

Merkinės bendruomenėje neretai galime išgirsti kalbant ir apie iškilmingus Šv. Roko atlaidus. Vietinių gyventojų pasiteiravus, kurie atlaidai yra didžiausi ir iškilmingiausi Merkinėje, dauguma pritarė, kad tokie yra Šv. Roko atlaidai (rugpjūčio 16 d.). Be Šv. Roko, Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje švenčiami ir Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), Šv. Onos (liepos 26 d.), Žolinės (rugpjūčio 15 d.) atlaidai.

Merkiniškiai dalijosi įspūdžiais apie Šv. Roko atlaidus: „Čia įpratę visi per Šv. Roką susirinkti. Jau ir tie merkiniškiai, kurie eina tris kartus per metus: per šv. Kalėdas, per šv. Velykas ir per Šv. Roką, būtinai ateina. Iškilmingai Rokas švenčiamas.“ Per Šv. Roko atlaidus meldžiamasi bei aukojama ir už savo bei artimųjų sveikatą, nepamirštama aplankyti giminės kapų.

Pateikėjai teigė, kad seniau per Šv. Roko atlaidus susirinkdavo kiek daugiau žmonių, suvažiuodavo visi giminės ir artimieji. Dabar miestelio gyventojų nėra tiek daug, daug išvykę į užsienį ar į kitus miestus ir ne visi turi galimybių atvykti, o kartais ir noro lankytis atlaiduose. „Nepasakyčiau, kad labai žmonių per atlaidus sumažėjo. Gal kažkiek ir sumažėjo. Anksčiau Merkinėn suvažiuodavo žmonės, giminaičiai. Susėsdavo visos giminės tai kur po obelim, tai prie Nemuno. Dabar to nėra. Tie, kurie atvažiuoja, – sėda į mašinas ir išvažiuoja.“ Be to, kaip patys žmonės pastebi, ir tikėjimas dabar nėra toks stiprus, koks buvo anksčiau.

Vis dėlto krikščioniškose šalyse susiformavęs ir paplitęs šv. Roko kultas, kaip ir jo atliekami veiksmai (saugoti nuo maro, epideminių ligų), taip pat Šv. Roko atlaidų šventimas ir šiomis dienomis turi tam tikrą reikšmę Merkinės gyventojų savimonėje. Dabartinių pateikėjų atsakymai byloja, kad šv. Roko veikos derinamos prie šiuolaikinės visuomenės poreikių ir vyraujančių ligų, nuo kurių jis gali padėti išgyti ar bent palengvinti jų naštą. Šv. Roko atlaidai, kurie yra skiriami sunkiomis ligomis sergantiems asmenims, miestelio bendruomenėje turi ir kitą paskirtį: jų metu palaikomi giminystės ryšiai, stiprinami bažnyčios ir parapijos bendruomenės santykiai.

Straipsnis parengtas remiantis Lietuvos istorijos instituto podoktorantūros stažuotojos dr. Aušros Kairaitytės atliktu moksliniu tyrimu, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.