AISTIS ŽEKEVIČIUS

Eilės

A. Sutkui

pasaulio pabaiga ateis
kai nebeliks dialogo
 
supratingų akių kontakto
kūno kalbos subtilybių
elementaraus bet nepaprasto
gebėjimo jausti kitą
viso to žmogiškojo skruzdėlyno
leidžiančio nubrėžti ribą
tarp žmogaus ir gyvulio
 
ir nebus jokio mesijo
dangaus nei pragaro
tiktai krūva išbarstytų fotografijų
nedrąsiai liudys
kadais egzistavusį
amžiams sustingusį
užmarštin nuėjusį pasaulį

 

laužymas

šitiek laužymo gyvenime
gražu pažiūrėt
 
laužiu plotkelę
prie Kūčių stalo
nes taip priimta
pagal kanoną
ir nepriešgyniauk
 
laužau liežuvį
kai reikia bent sakinį
rusiškai suregzti
izvinite, ja ne govoriu
po ruski, ir baigta
 
laužiu mergą
ant galinės sėdynės
nes kokia dar poezija
jei seksualinės patirtys
lieka kažkur anapus
 
kartais išlaužiu
laimingą veidą
ypač kai būna sunku
juk niekam to skausmo nereikia
net man
 
taip mėgstu laužyti
taisykles ir standartus
normas ir stereotipus
negailestingai – visa
kas trupa ir kas ne
 
pakol nebesuvokiu
kas, ką ir kodėl čia laužo
ir sąmonei skilus
puolu ant kelių
melsdamas pasigailėjimo:
 
sveika, šizofrenija
motina švenčiausia
pamišėlių
poetų
perlaužk mane atgalios

 

mane taip glumina
ta nesibaigianti nežinia
 
rodos, jau stojies
ant užpakalinių kojų,
tik pūsteli šiaurys –
 
ir vėl grįžti
į žmogbeždžionių būrį
atgal į gamtą
į pirmapradį būvį
 
taip ir nesužinojęs,
buvai tu žmogumi išties
ar ne
 
 

laiko sūpuoklės

šiandien supratau:
laikas priklauso dievui
ir niekam daugiau
 
ir kas esi,
jei ne baikštus laikrodžio vergas,
apsėstas aistros
jį suvaldyti,
suskaidyti,
suplanuoti,
tačiau negali
 
negali nieko,
tiktai stebėti
 
kaip raukšlės veidą išraižo,
kaip kūnas sensta
ir džiūva ir traukiasi,
kol lieka vien kaulai,
vien kaulai ir oda, ir nuostaba,
toks didelis vyras,
ir toks mažas karstelis

 

mylimai, kaip ir dera,
atiteks širdies išklotinė
neišsakytų žodžių
padaže garuos
mano jausmų registras,
ir žodis virs kūnu
 
senstantiems maitintojams
iš skrandžio virsiu sriubą
srėbs šaukštais mediniais ir
rankom sugrubusiom
duoną raikys,
ir alkis bus pažabotas
 
darbo rinkos ereliams
liks kepenų paštetas
aplietas krauju
ir devyniais prakaitais
tik nepasprinkit tulžim,
ir nuovargis dūmais išeis
 
aš atiduosiu save
dalimis po truputį,
ir skausmas bus nugalėtas
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.