Skolų knygelė f generacijai (13)
Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė: radijas transliuoja pamokslą iš Arkikatedros. Gerai parengtos šventųjų biografijos, tačiau apskritai pamokslas tamsus, tamsesnis už Sladkevičiaus laikų (turiu teisę lyginti, nes klausydavausi per radiją kartu su mama ir močiute). Apskritai ima įspūdis, kad Bažnyčia komunikuoja tik su senais, kone beraščiais žmonėmis, kaip velnias kryžiaus vengdama menkiausio minties poslinkio. Dar galbūt su primityviu jaunimu ir nuo didelio reproduktyvumo nukentėjusiomis šeimomis. Pamokslininkui kadais minėjau kažką panašaus Gailestingumo šventovėje, ir jis konstatavo, esą man reikia atsivertimo. Gal ir reikia, bet neturėkit iliuzijų, kad atsivertimo nereikia ir jums – ypač intelektualinio.
–
Netikėčiausias Dainų šventės efektas: Katedros aikštėje užtraukus Antano Strazdo ir Juozo Naujalio „Pulkim ant kelių“ ne vienas instinktyviai ant jų ir puolė, t. y. klaupėsi. Kokia galinga (ypač tai išryškėja minioje) į represyvius signalus reaguojanti kūno recepcija.
–
Dainų šventė baigėsi: per „Ryto garsus“ (LRT) nagrinėjamas tautinės simbolikos klausimas. Kalbama abstrakčiai, apeliuojant į masių lygmenį, vis apie tą mistinį „lietuvišką santūrumą“. Neskambinu į eterį, bet nepirkčiau maksiminės trispalvės produkcijos vien dėl to, kad ji neskoninga. Be to, mūsuose gilus konfliktas tarp neonacizmo ir korektiškos laikysenos; padorūs žmonės bet kokių trispalvės ženklų… gėdijasi. Pamenu, Kaziuko mugėj pirkau trispalvę skudurinę sagę-mešką; prisegiau dukrai prie paltuko. Draugė, dėstanti lituanistiką Varšuvoje, pamačiusi klausė su neslepiama nuostaba, kam reikia taip ryškinti ir akcentuoti tapatybę.
–
Dar gerokai prieš pasklindant gandui, esą „Suokalbio“ vietoje atidaromas kažkoks pižoniškas „Salionas“, nutvėriau save už pakarpos galvojančią, kad pasiilgau penktadieninio „Suokalbio“. Jausmo, tarsi Kalėdoms grįžtum į šeimą, pas brolius ir seseris. Tų nieko bendra neturinčių, tačiau iš matymo pažįstamų žmonių, kurie kartais sapnuojasi. Kur jie šoka dabar? Kiekvienąkart, kai bandau tokius sentimentus išpažinti tarp literatų, jie manęs nesupranta. „Šokti ant židinio, – kažkada pasmerkė Dekšnys su Jakošu. – Yra paskutinė degradacijos stadija.“ Aha, esu ant jo šokusi. Rodos, su Ieva Gudmonaite.
–
Sulaukiau televizinio G. Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ per LRT „Kultūrą“. Su kažkokiu įtartinu pasididžiavimu atpažinau muzikines M. K. Č. parafrazes. Graži scenografija – bėgančios natos, laiškų frazės, piešinių kontūrai.
Rugpjūčio 2 d.
1996 m. mirė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, rašytoja, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (g. 1940).
1974 m. palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, poetą ir kritiką Antaną Masionį, likusi našlė su dviem mažametėm dukrom, Birutė Baltrušaitytė ėmė formuotis kaip rašytoja. Skausminga, tačiau svarbi, kaip dabar madinga sakyti, trauminė patirtis. Naujame žurnalo „Coloquia“ numeryje Solveiga Daugirdaitė (str. „Tarybinės lietuvių rašytojos autobiografijoje“) atkreipia dėmesį, kad oficialioje savo, kaip rašytojos, autobiografijoje Baltrušaitytė mini Putino laidotuves ir jo kapo lankymą, tačiau vengia užuominų apie velionį vyrą – matyt, tai būtų buvę nesaugu, neapdairu, nepriimtina. Lankydavo ji ir Broniaus Radzevičiaus kapą, tačiau jis irgi neminimas – rašytojo, literato savižudybė sovietmečiu buvo socialinė stigma, apie kurią viešai nekalbama.
–
1912 m. mirė Andrius Vištelis-Višteliauskas, poetas, publicistas, vertėjas (g. 1837).
Iš fotografijos – simpatiškas jaunų akių barzdočius, apie kurį nežinau beveik nieko. Vikipedija rašo, kad paskutinius 23 metus praleido psichiatrijos ligoninėje (Argentinoje), artimųjų užmirštas, JAV lietuvių kiek šelpiamas. Šis etapas man įdomiausias, tačiau apie jį dar mažiau žinau. Gal Arvydas Juozaitis sukurtų kokią įtaigią (tikėtina – dramos pavidalo) versiją?..
Rugpjūčio 3 d.
1926 m. gimė Tatjana Rostovaitė, poetė, kritikė, vertėja (m. 1993, dingo be žinios).
Ona Voverienė „Mokslo Lietuvoje“, aptardama Vlado Žuko prisiminimus, referuoja Vinco Mykolaičio-Putino vadovavimą disertantams: „Kita jo aspirantė Tatjana Rostovaitė rašė disertaciją „Salomėjos Nėries karo metų lyrika“. Būdama aspirante T. Rostovaitė dirbo Rašytojų sąjungoje, pusmečiu atsiliko nuo disertacijos rašymo individualaus plano, neatliko pedagoginės praktikos – neperskaitė privalomo ciklo paskaitų studentams, daug laiko gaišo Rašytojų sąjungoje. O, V. Mykolaičio-Putino nuomone, „darbas neturėtų trukdyti aspirantūrai, nes pagrindinis darbas čia… Iki šiol darbo rezultatai nepatenkinami…“ O po pusmečio aspirantės darbas dar pablogėjo… „Iki šiol neparašytas ir neapsvarstytas disertacijos planas.“ „Prisiminimų…“ autorius teigia, kad „Katedroj nesijautė prieštaravimų tarp vadovo ir disertantės, bet jų, matyt, buvo. Po kelių dešimtmečių T. Rostovaitė pasakojo apie nesutarimus su vadovu dėl disertacijos krypties, kūrybos interpretacijos, dėjusi pastangų pakeisti vadovą. Disertacija liko neparašyta“ (http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/3977.html).
Niekada, niekada neparašyčiau disertacijos pas Putiną…
Apie T. Rostovaitę atsimenu nedaug, iš Giedriaus Viliūno paskaitų – kad literatų būrelyje atrodžiusi įdomi asmenybė. Tą patį liudija ir pažinojusieji rašytojai. Nors literatūrologijoje įprastai apibūdinama kaip „nedidelio talento“, biografijos intrigą sustiprina mistinis dingimas be žinios. Minėtame S. Daugirdaitės straipsnyje T. Rostovaitės autobiografija nagrinėjama kaip rašytojos „gyvanašlės“ atvejis: dėkojama Antanui Venclovai už parūpintą butą Žvėryne (vyrų autobiografijose, nors butų dalybos Rašytojų sąjungos nariams buvo rutininis dalykas, tokio dėkingumo nerasi). S. Daugirdaitė konstatuoja, kad moteris (nors ir ganėtinai emancipuota) „tebėra reikalinga pagalbos, dėkinga hierarchijos viršūnėje esantiems vyrams ir už buitinę pagalbą, ir už skatinimą rašyti“ (http://www.llti.lt/failai/Colloquia32_spaudai_35-54.pdf). T. Rostovaitė autobiografijoje nemažai kalba apie savo ir vaikų ligas, kas yra gan tipiška (panašiai rašo ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Bronė Buivydaitė ir kt.) – anot S. Daugirdaitės, „tarybinėms rašytojoms senatviniai negalavimai ir ligos buvo vienintelė leistina tema kalbėti apie kūną [...]“.
Rugpjūčio 15 d.
1810 m. gimė Laurynas Ivinskis, poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, lietuvių švietėjas (m. 1881).
Lauryno Ivinskio vardas pirmiausiai siejasi su labai konkrečia aktualija – kalendoriais.
Kartais galvoju, kad šitas kalendorius man vietoj paskaitų dėstymo. Įtariu, netgi laiko jam sugaištu panašiai kaip mano buvusi suolo draugė, dabar dėstanti rimtus dalykus.
Kalendorinio mąstymo šaknis feisbuke giliai įleido Marius Burokas. Reiškinys ėmė sklisti: kas tik netingi, vis savaip pagerbia disertacijų objektų, meno dievų ir filosofijos korifėjų gimtadienius.
Rugpjūčio 17 d.
1957 m. mirė Antanas Vienuolis, farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas (g. 1882).
Prieš šešerius metus, lankydamasi Gruzijoje, turėjau vilties surasti „Užkeiktuosius vienuolius“. Klausinėjau vietinių, bet niekas tokių nežinojo. Pristigau kalbinių įgūdžių susirasti savarankiškai. O galėtų būti literatūrinio turizmo (specialiai lietuviams) vieta.
Rugpjūčio 18 d.
1865 m. gimė Joana Domininka Griniuvienė-Pavalkytė, knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės ir politinė veikėja (m. 1918).
Vienintelė man žinoma knygnešė moteris, ir dar gimusi Kybartų valsčiuje – faktiškai kraštietė. Labai graži nuotrauka internete, draudžiama viešai platinti, – apie 1890 m., iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo. Biografijos įspūdį paryškina tragiškas jos ir vaikų likimas (kurį smalsieji tesiaiškina patys, nenoriu perrašinėti enciklopedijų). Man aktualiausia tai, kad ištekėjusi už gydytojo Kazio Griniaus (1896) ir su juo apsigyvenusi Virbalyje tapo knygneše. Iš Kybartų į Eitkūnus per sieną ji nešdavo vyro rankraščius, atgal – draudžiamą lietuvišką spaudą. Knygnešys Juozas Rimša nustebo kartą šventadienį užėjęs pas Grinius ir radęs ponią daktarienę mazgojant grindis. Po to jis ją vadino dėdiene. Šią J. Rimšos duotą „pravardę“ vėliau J. Griniuvienė pasirinko slapyvardžiu (pasirašinėjo juo spaudoje). Vėliau gimdė vaikus; juos paauginusi 1904–1905 m. subūrė pirmąjį chorą, su kuriuo dalyvaudama bažnyčios mišiose pasiekė, kad mišios būtų laikomos lietuvių kalba. (Man tai atrodo svarbu.) 1905 m. įsteigė organizaciją „Šviesa“ ir prie jos lietuvišką pradžios mokyklą. Nuo 1897 m. tapo viena pirmųjų moterų Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Ką dabar girdime apie ją? Kad ir iš moterų socialdemokračių. O juk mažiausiai filmo verta. Ar bent jau asmenybės atminimo, vardo, žinomumo.
–
2002 m. mirė Ričardas Gavelis, prozininkas, dramaturgas, publicistas (g. 1950).
Dar neskaičiau Jūratės Čerškutės disertacijos, tad sunku pasakyti ką naujo. Daugelio santykis su Gaveliu asmeniškas, dažniausiai per paauglystėje perskaitytą „Vilniaus pokerį“, gal dar, studijų laikais, „Jauno žmogaus memuarus“. Viena bičiulė (aptariamuoju metu – LMTA muzikos kompozicijos studentė) sugalvojo parašyti operą (ar ne „Operomanijos“ festivaliui). Buvau paprašyta pagal vieną Gavelio „Įsibrovėlių“ apsakymą sukurpti libretą. Suprantama, to nepadariau, nes tai neįmanoma. Ekranizuoti galbūt lengviau – pagal paties Gavelio scenarijų visai nusisekęs, mano galva, filmas „Rungtynės nuo 9 ligi 9“ (rež. Raimondas Vabalas). Jame vaizduojami sovietmečio akademikų santykiai kai kuriose institucijose visai nepakito: tebekvėpuojama ir tebesišnabždama taip, tarsi Korsakas dar būtų gyvas ir griežtu žvilgsniu iš kiemo dairytųsi, ar instituto languose tebedega šviesa po šešių vakaro (šitą su meile rašau).
Rugpjūčio 22 d.
1929 m. gimė poetas, vertėjas Alfonsas Maldonis (m. 2007).
Vis laukiu, kada išeis Donatos Mitaitės monografija apie Alfonsą Maldonį. Kažkada buvo radijo paskaita – nėra taip, kad Maldonio eilėraščiai būtų man labai artimi, bet įdomu, kaip apie jį kalba dvasios bendrumą tikrai turinti mokslininkė. Tas skausmingas gręžiojimasis iš kultūros į gamtą, kiekvieną kartą tikinant save ir kitus, kad gamta tikresnė (ir, be abejo, netikint).
Rugpjūčio 23 d.
1989 m. Baltijos kelias: apie 2 mln. žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsirikiavo Vilniaus–Talino kelyje (apie 600 km), susikibdami rankomis ir taip paminėdami Molotovo–Ribbentropo pakto penkiasdešimtąsias metines.
Šiandien tą patį atlikti būtų fiziškai neįmanoma: visi rankose laikytų telefonus, kuriais darytųsi asmenukes, keltų jas į socialinius tinklus ir rašinėtų žinutes. Ką gi, o vis dėlto radosi pilietiniai feisbuko keliai – kartais tai irgi jaudina.
–
1976 m. gimė kino režisierė Giedrė Beinoriūtė.
Ne per seniausiai LRT rodė „Pokalbius rimtomis temomis“ (2012). Iš reikalo žiūrėjau, kvailas poreikis retkarčiais pasidomėti lietuvių kinu. Ne tai kad nepatiko, tiesiog nemėgstamas dokumentikos žanras ir nekenčiama socialinė tema. Nors efektingai sumontuota: greta sulipdyti vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių skyrėsi kaip diena ir naktis. Manieringa mergaitė pasakojo kažką apie gimtadienį „Akropolyje“, žodžiu, gvildeno tuščias problemas, o paauglys iš kolonijos – apie gyvenimo esmes.
–
1631 m. mirė Konstantinas Sirvydas, vienas lietuviškos raštijos pradininkų, leksikografas (g. 1579).
Antrame kurse bandžiau rašyti rašto darbelį pas profesorę Reginą Koženiauskienę: rankiojau metaforas iš Sirvydo „Punktų sakymų“. Prastai man tai sekėsi, darbą labai lėtino transkribavimas ir tekstologijos neišmanymo chaosas; po pusmečio apsigalvojau ir perėjau prie Sigito Gedos. Vis dėlto egzistuoja palanki emocinė atmintis: retų spaudinių skyriaus romantika. „Sako Šventasis Raštas, kad Dievas suvystė marias vystyklais kaip vaiką, – visada žmonių pasaulis yra tarsi vaikas, kuris nieko nesuvokia, – reikia jį suvystyti arba surišti, kad nesiaustų.“ Prisiminiau tą palyginimą Nidoje, įlindusi į geliančią jūrą. Ji taip toli seklėjo, kad plaukdama nusibrozdinau kelį. Svarsčiau, kad smėlio čia bus užpylę aplinkosaugininkai, bijodami, kad jūra neužgrobtų kranto.
Rugpjūčio 24 d.
1882 m. gimė Mykolas Biržiška, lietuvių literatūros istorikas, Nepriklausomybės Akto signataras (m. 1962, tą pačią dieną, rugpjūčio 24-ąją).
Giedrius Viliūnas, reiklus dėstytojas, sugalvojo mums, šešiems nevykėliams magistrantams, duoti užduotį – parengti lietuvių literatūros mokslo parodą VU bibliotekoje. Aišku, nieko nesurengėm, bet lig šiol pamenu tas nuolat pildomas lenteles, kokios knygos į tą parodą turėtų patekti. Biblioteka lyg tyčia tuo metu reorganizavosi, remontavosi, atsirado papildomų kliūčių. Mykolas Biržiška buvo vienas kertinių autorių, formavęs pozityvistinį lietuvių literatūros istorijos modelį; preciziškai mokslišką, jautrų visuomeniniams reiškiniams.
Kai 2009-aisiais su „Literatūros salomis“ buvom Zervynose pas Juozą Aputį, jis gyrėsi savo radijo aparatų kolekcijoje turįs Biržiškos radiją. Lyg žadėjo dovanoti institutui, nepamenu.
-gk-
