JURGA DAPKEVIČIENĖ

„Didi drąsa“ amerikietiškai

Brené Brown. Didi drąsa. Iš anglų k. vertė Rūta Ignatė. V.: Žmogaus studijų centras, 2014. 216 p.

Knygos idėja yra labai gera, graži ir teisinga. Autorė atskleidžia, kaip šeimose, ugdymo įstaigose, darbovietėse ir bendruomenėse praktikuojamas gėdinimas bei kritika slopina asmenybės saviraišką, skatina susigūžti ir įsitempti, trukdo būti savimi ir atsiskleisti. Išeitis – atsparumo gėdai ugdymas, kuris neatsiejamas nuo gebėjimo pripažinti ir parodyti savo pažeidžiamumą. Hjustono universiteto profesorė Brené Brown primena seną psichologų ir filosofų argumentuotą tiesą: asmens vertė turėtų būti pamatinis jausmas, kylantis iš prigimties, nepriklausantis nuo veiklos ir jos rezultatų. Kai jaučiamės saugūs ir neabejojame savo verte, daug drąsiau rodome savo darbus, gabumus ir talentus, kad ir kokie netobuli jie būtų. Autorė akcentuoja, kad geriausi gėdos priešnuodžiai yra „pažeidžiamumo praktikavimas“, drąsa atsiskleisti, jautrumas sau ir kitiems (empatija), bendrumo, priklausymo šeimai ar grupei išgyvenimas.

Vyrai ir moterys gėdą išgyvena skirtingai. B. Brown, remdamasi autentiškais liudijimais, skiria sritis, kurias kultūra primeta moterims ir vyrams reikalaudama tobulumo. Iš moterų reikalaujama ne vien tobulai atrodyti, nepriekaištingai tvarkytis namuose, būti supermama, nuostabia partnere, nepamainoma darbuotoja. Negana to, kad būtina aprėpti ir suderinti daugybę skirtingų sričių. Negalima parodyti, kad viso to siekiame ir kad tam reikia pastangų. Viskas turi būti natūralu: grožis, motinystė, lyderystė, partnerystė ir šeima. Jei visa tai atrodo per sunku ar kuri nors iš šių sričių nepakankamai tobula – nesitikėk pasigailėjimo. B. Brown teigia, kad tokie kultūriniai šablonai kuria rinką stebuklingiems produktams ir priemonėms, kurie žada natūralią, lengvai pasiekiamą sėkmę šios srityse.

Vyrų gėdos „zonos“ skirtingos, bet ne mažiau prieštaringos ir skaudžios. Iš jų reikalaujama pasisekimo darbe ir tėvystėje, finansų srityje ir kolektyve. Iš vyrų reikalaujama ir tvirtumo, ir agresyvumo, ir švelnumo. Jie jaučia spaudimą būti „vyriški“. Kad būtum „vyriškas“, privalai būti heteroseksualus, tačiau to taip pat neužtenka. Būtina dar ir niekinamai atsiliepti apie homoseksualumą. Nuo lyties priklausantys standartai kelia nepasitenkinimą ir nusivylimą, žeidžia ir žaloja abiejų lyčių asmenis.

Dėmesio vertas ir tėvus sustiprinantis šios knygos skyrius apie tėvystę. Autorė teigia, kad auklėjant vaikus svarbiausia ne teisingi metodai ir žinios, bet tai, kaip patys tėvai sąveikauja su pasauliu, kaip jie tvarkosi su savo jausmais. Ne tėvai auklėja vaikus, bet vaikai mokosi iš tėvų, iš jų pavyzdžio. B. Brown pataria tėvams užtikrinti vaikams meilę ir saugumą, besąlygišką priklausomybę šeimai. Ji moko atskirti gėdą nuo kaltės ir taikyti tik pastarąją, nes ten, kur yra kaltė, yra ir galimybė ją ištaisyti. O gėda skatina trauktis ir užsidaryti.

Knyga labai gyvybinga. Joje tiesiog verda gyvenimas. Ji kupina susitikimų, pokalbių, užrašų knygelių įrašų, laiškų, diskusijų ir pasisakymų, prisiminimų, kasdieniško sėkmės lydimų žmonių gyvenimo pavyzdžių ir įprastų situacijų, kurias tenka įveikti daugeliui. Norėčiau pasakyti, kad ji bus naudinga visiems – nuo aukštesnių klasių moksleivių iki pensininkų – norintiems įgyti drąsos ir pareikšti pasauliui apie save.

Ko pasigedau knygoje ir kodėl pavadinime miniu amerikiečius?.. Norėjosi bent kiek gilesnio požiūrio į gėdos fenomeną, paliečiant ankstesnius šio reiškinio aprašymus ir tyrimus, pradedant jei ne nuo Adomo ir Ievos bei jų patirties Edeno sode, tai bent jau nuo psichoanalizės ir postfroidistų, kurie gėdą nagrinėjo pasitelkdami ir tyrimus, ir klinikinę praktiką. Manau, kad jų darbai, nors nepristatomi ir neminimi, darė įtaką ir autorei. Papildomų įžvalgų ir vertingų pamąstymų apie atsparumo gėdai ugdymą galėtų suteikti ir kitų kultūrų – ne amerikiečių – pristatymas. Nors gali būti, kad autorė sąmoningai apsiriboja, tačiau gilesnis ir bent kiek plačiau aprėpiantis žvilgsnis būtų suteikęs knygai išsamumo, parodęs gėdos šaknis ir tam tikrą jos prasmingumą. O visa tai galėtų tapti papildomu atsparumo gėdai veiksniu.

Be to, knygoje gausu populiariosios kultūros atributų. Minimas ir Haris Poteris, ir gremlinas nindzė, cituojamos dainos ir filmai. Gaila, tačiau vertėja palieka skaitytoją savarankiškai susipažinti su dauguma šių amerikietiškų inkliuzų ir nesirūpina teksto apgyvendinimu Lietuvoje, neapsisunkina jo panardinimu į lietuvių kalbą. Knygos tikrai nepuošia ir padorumą viršijantis korektūros klaidų skaičius: praleistos raidės, nesuderinti linksniai, supainioti žodžiai. Sakinių konstrukcijos nebūdingos lietuvių kalbai, keistos sąvokos ir posakiai net turinio požiūriu paprastą istoriją nustumia prie suvokimo ribos, daro tekstą sunkiai paskaitomą, gadina skaitymo malonumą, trukdo mėgautis sėkmei ir pergalėms motyvuojančiu turiniu. Galbūt tokiu būdu vertėja laikosi autorės teksto ir siekia jo autentiškumo?.. Galbūt. O gal tai tiesiog „didi drąsa“?..

Nereikėtų spręsti apie vertimą, nepamačius originalo. Tačiau vietomis šis vertimas tiesiog prašosi vertimo. Ir bus įkandamas tik tiems, kurie yra ragavę psichologijos mokslų ir nujaučia idėjos esmę arba yra įgudę sekti sinchroninį vertimą.

Skaitydama kai kurias pastraipas jaučiau gėdą. Ją lydėjo suvokimas, kad pasitelkusi kompiuterinę programą panašiai „gerai“ ir pati būčiau išvertusi. (Jei tik tam nebūtų sutrukdę kalbos redaktorė, mokslinis redaktorius ir konsultantė.) Vis dėlto kai kuriais atvejais gėda yra ne tik asmenybės saviraišką ribojanti emocija, kuria visuomenė kontroliuoja individą. Kartais tai labai prasmingas išgyvenimas, apsaugantis visuomenę ir tą patį individą nuo daug ko. Taip pat ir nuo prastai išverstų knygų.

psichologejurga.lt

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.