Per 30 metų nė karto nemačiau Bukowskio girto

Jei kas nors ir pažinojo garsųjį girtuoklį Charlesą Bukowskį, tai buvo jo leidėjas Johnas Martinas. 1965-aisiais Martinas pasiūlė Bukowskiui visą likusį gyvenimą mokėti 100 dolerių per mėnesį, o Bukowskis turėjo mesti darbą pašte ir užsiimti vien rašymu. Bukowskis šiuo pasiūlymu susigundė ir galų gale Martinas ėmė mokėti jam 10 000 dolerių kas dvi savaites. Martinas buvo pabrolys Bukowskio vestuvėse ir vienas iš patikimų ramsčių jo audringame ir nepastoviame gyvenime.

Su Johnu Martinu kalbėjosi Jonathanas Smithas.

 

– Ar Bukowskis buvo vienintelė priežastis, dėl kurios įkūrėte leidyklą „Black Sparrow“?

– Taip, įkūriau ją tam, kad galėčiau leisti Charleso Bukowskio knygas. Pastebėjau jo kūrinius andergraundo leidiniuose ir įtikėjau, kad jis yra naujasis Waltas Whitmanas. Tuo metu Bukowskis buvo leidžiamas 8–12 puslapių knygelėmis, ir skaitė jį tik ištikimi gerbėjai. Niekas nė neketino spausdinti jo knygų didesniais nei 100 egzempliorių tiražais. Kai įkūriau leidyklą, turėjau kitą darbą, kurį dirbdavau nuo septynių ryto iki penkių vakaro, tuomet grįždavau namo, pavakarieniaudavau su žmona ir vaikais ir eidavau dirbti į „Black Sparrow“ nuo septynių vakaro iki dvylikos ar pirmos nakties. Taip dirbau daugybę metų.

– Papasakokite apie savo pirmąjį sandorį su Bukowskiu. Jūs sutarėte mokėti jam 100 dolerių per mėnesį?

– Tai buvo didi akimirka Bukowskiui, man ir, norisi tikėti, poezijai. Susėdome pasiėmę lapelį popieriaus ir jis išvardino man savo mėnesio išlaidas. Nepamirškite, buvo 1965-ieji, nuoma kainavo 20 dolerių per mėnesį. Jam reikėjo 15 dolerių alimentams, 3 žaliųjų cigaretėms, 10 – alkoholiui ir 15 – maistui. Tai atrodo apgailėtinai mažai, bet jis rengėsi gana dailiais drabužiais, galėjo pramisti, vairavo labai seną automobilį ir gyveno visiškai apgriuvusiame daugiabutyje Rytų Holivude. Todėl galėjo kuo puikiausiai išsiversti su 100 dolerių per mėnesį. Aš pats uždirbdavau 400, tad atiduodavau jam 25 procentus savo pajamų. Laikui bėgant, 100 dolerių per mėnesį virto 10 000 kas dvi savaites, o metų pabaigoje aš dar papildomai sumokėdavau honorarą. Kai jo kūriniais susidomėjo kino industrija, pasipylė tikrai dideli pinigai. [...]

Norėjau, kad Bukowskis būtų nepriklausomas nuo uždarbio, ir jis mirė, būdamas milijonierius. Su pinigais elgėsi taupiai, buvo kuklus ir nemėgo puikuotis. Pamenu, kartą nuvykau su juo pirkti naujo automobilio, BMW. Jis įėjo į saloną su flanelinėmis kelnėmis, flaneliniais marškiniais, rašikliu marškinių kišenėje (visada nešiodavosi rašiklį kišenėje) ir slankiojo po saloną, kol rado norimą automobilį. Pardavėjai į jį nė nepažvelgė. Galų gale kažkas priėjo ir itin sarkastišku tonu paklausė: „Kuo galiu padėti, pone?“ O jis atsakė: „Nusprendžiau, kad imsiu šį automobilį. Išrašysiu jums čekį.“ „Dabar?“ – perklausė pardavėjas. Bukowskis patvirtino. Pardavėjas buvo apstulbęs, staiga atsirado ir kavos, ir sausainių, ir spurgų. Visi puolė šokinėti aplinkui. Jis užpildė popierius, išrašė čekį, sėdo į automobilį ir išvažiavo.

– Klasikinė istorija. Ar kada nors gailėjotės, kad atiduodate girtuokliui ketvirtį savo uždarbio?

– Ne. Niekada. Tikėjau juo kaip pats savimi. Tai lyg atsivertimas, kai žmogaus jau nebegalima perkalbėti. Jis sėda ant mulo ir išjoja į kryžiaus žygį. Taip ir aš jaučiausi, ėmęs leisti Bukowskį.

– O kaip jautėsi Bukowskis, kai jo knygos ėmė virsti kino scenarijais? Holivudą jis vertino nevienareikšmiškai.

– Na, Bukowskis šaiposi iš jo savo knygoje „Holivudas“, bet nepamirškime, kad jis tuo pat metu buvo žmogus, kuris, prieš įsidarbindamas pašte, nakvodavo parke ant suoliuko. Tai Bukowskį nuvežė mirti į didžiausią Los Andželo ligoninę, ten jis vos nenukraujavo. Tai jis dirbo šunų ėdalo fabrike ir kaišiodavo naktimis reklamas metro traukinių vagonuose.

Jau vėliau, savo tekstų jėga, jis ėmė traukti įdomius ir žinomus žmones – Elliottą Gouldą, Bono… Jo didžiausias gerbėjas buvo Seanas Pennas. Jie buvo labai artimi. Tai buvo jo laimikis, suprantate, ką turiu omenyje? Viduramžiais armija išplėšdavo miestą ir pasiimdavo laimikį – brangakmenius, meno kūrinius, kitką – visa tai priklausydavo jai. Bukowskis užsidirbo savo laimikį. Pamenu, kartą Bono koncertavo „Dodger“ stadione Los Andžele ir pakvietė Bukowskį su žmona. Koncertą jis pradėjo žodžiais: „Šis koncertas skiriamas Charlesui Bukowskiui.“ Minia pasveikino jį šūksniais. Jie žinojo, kas jis toks.

– Kaip jis buvo susijęs su aktoriumi Elliottu Gouldu?

– Tai dar viena garsi Bukowskio istorija. Jis ėmė jaustis blogai, nuolat laikėsi temperatūra, kamavo kosulys. Gouldas jam ir sako: „Tau reikia apsilankyti pas mano gydytoją.“ Nusivežė jį į Beverli Hilsą, pas brangų specialistą, tas apžiūrėjo ir sako: „Jūs paprasčiausiai išsekęs. Išgerkite vitaminų, pailsėkite.“ Bet kosulys ir temperatūra nepraėjo. Tuomet pas savo gydytoją, kitą Beverli Hilso specialistą, jį nusivežė Seanas Pennas. Gydytojas apžiūrėjo jį ir sako: „Nematau nieko bloga, jūs paprasčiausiai pervargote. Nedirbkite iki vėlumos.“ Kartą vienas iš Bukowskio katinų buvo sužeistas peštynėse. Bukowskis nuvežė jį pas veterinarą San Pedro rajone, jis gyveno netoliese, tai buvo rūstus jūreivių gyvenamas rajonas, daktaras apžiūrėjo katiną, sutvarstė. O Bukowskis jam ir sako: „Žinot, buvau jau pas du gydytojus, jaučiuosi siaubingai, kosiu, karščiuoju…“ Veterinaras pažiūrėjo į jį ir sako: „Jums tuberkuliozė.“ Beverli Hilso daktarai niekuomet nebuvo su ja susidūrę! Tai vargšų liga. [...]

– Bet tie vergiški prasti darbai, nors tuo metu ir atrodė pragariški, suteikė jam daug medžiagos.

– Jis ne tiek nekentė jų, kiek buvo įtūžęs. Kitaip tariant, žmogus, nekenčiantis savo darbo, – menkas žmogus. Be charakterio ir savižinos. Bet gali tūžti, kad esi priverstas eiti dirbti, jis dėl to ir siuto, nes norėjo rašyti.

[...]

– Ar jūs buvot įtrauktas į filmo „Baro musė“ (Barfly) kūrimą?

– Ne. Aš tik jaudinausi dėl visko.

– Kodėl jaudinotės?

– Nes jį supo daugybė žmonių, o Henkas tarp žmonių jautėsi nejaukiai, jis buvo tikras vienišius. Jis pusryčiaudavo su žmona, skaitydavo laikraštį, apie pietus išeidavo į žirgų lenktynes, grįždavo namo apie šešias, vakarieniaudavo septintą, užlipdavo į savo studiją apie aštuntą ir rašydavo iki antros nakties. Ir norėjo, kad niekas tokiai tvarkai netrukdytų. Jis užsiimdavo tuo septynias dienas per savaitę. Mes leisdavome laiką kartu, jam patiko susitikti su Seanu Pennu, bet aš žinojau, kad geriau kasdien pas jį neiti – jam tai būtų labai nepatikę. Jis būtų elgęsis labai mandagiai, jis buvo mandagiausias mano pažinotas žmogus. Ir sąžiningiausias. Jis elgdavosi labai pagarbiai, mandagiai ir visada rūpinosi kito žmogaus patogumu.

– Jo tekstuose to visai nejusti.

– Visiškai. Jo viešas įvaizdis labai skyrėsi nuo tikrojo Henko.

– Na, jis buvo mandagus. Kuo dar tas įvaizdis buvo kitoks?

– Aš pažinojau jį 35 metus ar daugiau. Ir nė karto nemačiau jo girto. Nė kartelio.

– Ką? Tikrai? Gal jis gėrė dažnai, bet saikingai?

– Ne, manau, atvirkščiai. Gerdavo nedažnai, bet po daug. O šiaip gurkšnodavo kasdien, į gyvenimo pabaigą – tik gerą vyną. Nepamirškite, jis gyveno tam, kad rašytų, ir kaip daugelis rašytojų, dirbdamas, tarkim, nuo aštuonių vakaro iki antros nakties, gurkšnodavo vyną. Tai jam padėdavo.

– Taigi, jis daugiau gerdavo susirinkus kompanijai? Gerdavo, kad jaustųsi laisvas, nesivaržytų?

– Taip. Tik filmuojant „Baro musę“ jį nuolat kvietė į vakarėlius ir filmavimus. Ten jis nusigerdavo iki žemės graibymo, nes būdavo išsigandęs. Jis bijojo žmonių.

– Tik norėjau dar kartą pasitikslinti: jūs buvote pažįstami 35 metus ir niekada nematėte jo girto?

– Na, susipažinau su juo 1965 metais, o jis mirė 1994-aisiais. Taigi, tuos 30 metų, kai jį pažinojau, – nemačiau. Nė karto.

– Bet tąsydamasis su tais Holivudo žmonėmis jis prisigerdavo.

– Taip, bet manęs tuo metu šalia nebuvo. Aš gyvenau Santa Barbaroje. Kai jis ėmė garsėti, žinojau, kas jo laukia. Pamenu, kartą aplankiau jį, kai jis gyveno tokioje skylėje Rytų Holivude, mažame butuke, prie gatvės, pirmame aukšte, su mažulyte veranda. Verandoje stovėjo visiškai nušiurusi sofutė. Nė už ką nebūčiau ant jos sėdęsis, tokia ji atrodė purvina. Bet kai nuėjau jo aplankyti, ant tos sofutės sėdėjo dvi nežemiškai gražios šviesiaplaukės merginos. Mažos, mielos, švelnios mergytės. „Ką, po velnių, jos čia veikia?“ – pagalvojau. Man priėjus viena iš jų tarė: „Jūs ne Bukowskis.“ – „Ne, – atsakiau, – bet ketinu čia susitikti su juo už dešimties ar penkiolikos minučių.“ – „Mes atvykome iš Olandijos su juo susitikti“, – tarė viena iš jų. „Kaip miela. Jis apsidžiaugs jus pamatęs“, – atsakiau kažką nevykusio. Ir pridūriau, kad labai iš toli važiavo su juo pasimatyti. „Ak, mes tik norim su juo pasidulkinti“, – atsakė jos.

– Taip tiesiai ir pasakė?

– Aha. Taip ir pasakė – atvykom iš Amsterdamo pasidulkinti su Charlesu Bukowskiu.

– Jis grįžo ir jas išdulkino?

– Abejoju. Man atrodo, kad tuo metu jis rašė „Moteris“ ar ketino rašyti. Kai jis atėjo, mes visi pasikalbėjom kokias 20 minučių ir kai jos pamatė, kad neketinu išeiti, pasakė, kad užeis vėliau. Bukowskis man sakė, kad jos taip ir negrįžo. Nežinau. Galėjo ir grįžti, jis nebūtų man pasakęs.

– Ar romanas „Moterys“ gana tiksliai vaizduoja jo gyvenimą tuo metu?

– O taip. Jis rašė jį 1975–1977 metais. O aš išleidau 1978-aisiais. Jis siųsdavo man rankraštį skyriais ir po kiekvieno skyriaus turėdavau prisėsti, susikaupti ir pabandyti įtikinti save, kad tai galbūt netiesa.

– Klausėte jo, kiek tame romane teisybės?

– Aš tik skambindavau jam ir klausdavau: „Tau viskas gerai? Ar gerai elgiesi?“ Žinote, kai būdavau šalia, jis visados elgdavosi nepriekaištingai. Tenka pripažinti, kad tapau jam savotišku pabėgimu nuo ankstesnio gyvenimo. Namie ant sienos turiu įsirėminęs man labai brangų dalyką. Tai popieriaus lapelis, kuriame jis išspausdino: „Brangus Džoni, tu pats geriausias bosas iš visų.“ Po užrašu jis nupiešė save ir pasirašė: Henris Činaskis.

Jis kas dvi savaites gaudavo čekį. Aš atstovavau pastovumui ir sunkiam darbui – jis žinojo, kaip sunkiai dirbu aš, ir vertino tai. Tai buvo idealūs santykiai. Kai jis skambindavo man, sakydavo savo žemu, giliu balsu: „Pone Rolsai, jums skambina ponas Roisas.“

– Tuo metu ir ėmė plūsti pinigai?

– Taip. Aš vis jį pašiepdavau: „Tuoj prisideginėsi cigarus 50 dolerių banknotais.“ O jis atsakydavo: „Kodėl ne 100?“ Taip kalbėjo vyrukas, kuris pakeldavo jam iškritusius penkis centus. Jis nebuvo šykštus, bet taupus, žinojo, ką reiškia turėti tik 20 centų kišenėje ir būti alkanam.

 

Pagal „Vice.com“ parengė Marius Burokas