Eilėraščiai
Vasaris
Šalčio šuo laižo mano rankas. Sniegas ir akmenys. Vaikų galvos boluoja lange. Vamzdžiuose ledėja vanduo, skyla medis virsta garai, perlinė šviesa čiuopia stiklą. Visos būsenos dabar nepastovios. Laikas – it vėjas prie jūros nugairina, nudilgo nutirpdo. Man trūko šios druskos, tavo odos, šylančios po delnu šiurkščių lūpų švaraus buvimo.Visby
kraujas čia seniai užsnigtas pabarstytas druska smėliu vėl užsnigtas prieš šimtus metų tik bažnyčių ašakos barkšo į pilkšvą dangų kirviai nebeskaldo kaukolių visi turi po dešimt pirštų visų dantys sveiki užuolaidos klostėtos ir stalinės lempos jaukiai sklaido tamsą: – šalį užėmus gerovė – salą užplūdus ramybė – miestą užklojus gausa –dukroms
sėdžiu tarp dviejų miegančių kūnelių tai davė ir tai davė ugnies ir vandens šarkelė mergelė po jos mūro arka ryt pražingsniuosim į dieną atsisuksiu per petį – aukso šarvai aukso rankelės kojelės aliejaus smilkalų esatis ir dvi šviesios galvos – – – – – – jau tolsta – bejėgystės tuštybė – kartojau – karštis akmeniu prislėgė miestą nukirtau tuos žodžius ištraukiau sintaksės sausgysles išlupau fonemų kaulus trūkinėja tikrovė kalba laužias į gerklę gėla ir žaibu – karščio akmenys prislėgė miestą ir tik jo labirintuos jo mėsinėse, kapuose, morguose ir bažnyčiose vėsu kalba išjungta ir užaušus it lašas ant mūro –Tomui Arūnui
mano dukra vedė tave apšepusį karaliūną tiltu taip lėtai ir iškilmingai lyg kitapus tarp niūrių penkiaaukščių pagaliau lauktų ir ramybė ir maišto išsipildymas ir net tas saldus trekštelėjimas atsukant butelio kamštelį
