Gyvūno gauruose

Klasikinės filologijos magistro laipsnis nepasiūlo įdomių perspektyvų darbo rinkoje, todėl mielai imamasi įvairių proletariškų darbų – iš pradžių prieškrizinėje Lietuvoje, vėliau – Londone. Šitie tekstai – apie inteligentiškos emigrantės nusiteikimą gyventi be dramatiškų pretenzijų „neteisingam pasauliui“. Visą jaunystę tarp literatų ir dailininkų besisukinėjusi šių įspūdžių autorė ne kartą buvo jų raginama rašyti, tačiau pati save laikė nerašančia rašytoja. Jos niekuo nesuinteresuotuose stebėjimuose įdomu ne vien literatūrinės potekstės, bet ir kultūrinis smalsumas, atvirumas popkultūrai, nuoširdus santykis su niekam neįpareigojančių atradimų būsenomis.

 

Lietuvių Londone daug, nes kas antras bendradarbis, iš kokios šalies jis pats bebūtų, turi draugų lietuvių. Šie, žinoma, primoko esminių lietuviškų žodžių: „Labas“, „Kaip sekasi“; na, ir keiksmažodžių (rusiškų). Vienas smagiašypsuolis padavėjas Ryanas (mama škotė, o tėtis iš Barbadoso) – itin gabus mokinys. Kai susitinkam, būtinai pasako ką nors lietuviškai. Moka šiuos žodžius: „skanu“, „geras“, „noriu“ etc. Bet šiandien pranoko pats save – užkamantinėtas kolegos, girdžiu, sako: „Prašau, eik n…“

 

-

Pažįstami juodaodžiai suvokia save kaip labiau juodus, negu juos suvokiu aš, – su juodumu susijusius jų pokštus suprasti man vis užtrunka papildomą sekundės dalį. Šiandien, tarkim. Išeidama iš darbo kasdien turiu atverti savo rankinę apsauginiui ir parodyti, kad palikau viešbutyje visus su viešbučiu susijusius daiktus. Apsauginis paprastai juodaodis. Mano rankinės vidus taip pat, viešbučio aksesuarai irgi (interjere visur juodas marmuras, juo grįstos vonios kambarių, koridorių grindys, sienos). Apsauginis žvilgterėjo į rankinę ir sako: „Nieko ten nematau, jei ir vogtum ką – viskas juoda.“ – „O! Puiku! – tuoj reiškiu susižavėjimą. – Vadinasi, galiu švilpti visokius juodus dalykėlius.“ – „Taip, – pritaria apsauginis. – Galėtum nušvilpti netgi mane.“

-

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

Metro taip nutinka, kad šalia atsisėda kas nors. Anądien žvarbų rytą įšoku į vagoną, atsisėdu, užsimerkiu pasnausti, suneriu šaltas rankas ir netrukus pajuntu, kad šalia įsitaiso kitas keleivis. Sunkus minkštas kūnas gretimoj sėdynėj padvelkia karščiu. Nuo žvarbumo pasišiaušę mano dilbių plaukeliai taikiai sugula atgal. Vogčiom prasimerkiu – pakeleivis sėdi per geroką atstumą nuo manęs. Turbūt skubėjo į traukinį. Juodaodis. Man jis patinka. Be to, išsitraukia skaityklę ir ima skaityti straipsnį apie astronomiją. Aš dabar kaip didelės juodos planetos mažas baltas palydovas. Tada užsimanau pamatyti, kaip atrodo jo veidas (važiuoti dar liko kokios aštuonios minutes, paskui aš išlipsiu ir daugiau niekada jo nebesutiksiu). Priešais lange matau tik pečių atspindį. Jaučiu, kad kuo arčiau stotelė, tuo labiau ima smalsumas. Atsistoju. Traukinys lėtina greitį, stoja, o aš vis delsiu iš paprasto drovumo. Išlipdama pasiduodu ir tiesiog atsisuku į jį. Regiu, kad, atitraukęs žvilgsnį nuo straipsnio, per akinių viršų jis įdėmiai žiūri į mane išlipančią. Simpatiškas jaunas astronomas.

O šiandien važiavau su škotu, bet tai kitas atvejis. Barzda, kiltas, kardas ant kelių. Nieko tokio, aišku, bet kol buvo kitų vietų, visi prie jo sėstis vengė.

 

-

Flirtai. Einu į darbą ir staiga priešais save, pirmąkart šiam rajone, pamatau ateinantį stilingą vyrioką. Jis sulėtina žingsnį, maloniai kreipiasi: „Gal turi cigaretę?“ (sic!); ne, neturiu, neseniai mečiau rūkyt. Jis nueina. Restorano virtuvėje tailandiečiui šefui šaukiu: „Skubiai – bulvių košės!“ Jis įsiremia ranka į klubą. „Give me a kiss!“ – šūkteli atgal. Man pasigirsta: „Give me a peace“, indų plovėjui – „Give me a fish“. Tada kyla daug klausimų: „Peace?..“, plovėjas – „What fish?..“ Šefas lieka sutrikęs, nuleidžia tą ranką nuo klubo ir duoda man bulvių košės.

Galiausiai prieš užsidarant užsuko du juodaodžiai. Paprašė arbatos. Nešu prie stalo, vienas ir sako: „You look so surreal bringing that tea, like from Polanski movie.“ Na mat, o aš to filmo nemačius. Vien nesėkmės.

 

-

Vakar apsilankiau Nacionalinėj galerijoj. Įėjau į Canaletto salę, sustojau prie „Grand Canale“ ir nustojau kvėpuoti, akys priplūdo ašarų, stovėjau sutrikus. Vėliau apžiūrėjau dar kelias sales ir grįžau namo. Namuose radau kroatą Romaną, pasisveikinom, įpylė baltojo vyno, susėdom. Sakau: štai buvau galerijoj… bet ką dar pridurti. O jis staiga sako: aš taip pat buvau, seniau – tą pačią dieną, kai atvažiavau į Londoną – patyriau kultūrinį šoką. „Kultūrinį šoką?“ – „Taip, – Romanas atsistoja, rodo drebančius kelius ir braukia sugrubusiais nuo statybų pirštais per skruostus, – pamačiau Tizianą!“

 

-

Po metų Londonas ėmė panėšėti į didžiulį gyvūną. Jo rūšis kol kas paslaptis, bet jau intuityviai numanau. Turbūt ne šuo. Kažkas didesnis ir lėtai judantis, gali būti agresyvus, pulti, bet paprastai lėtai kvėpuoja ir skendi savo egzistencijoj. Atrodo, lyg gyvenčiau jo kailyje, taigi jis visur drauge su manim (arba aš visur drauge su juo). Didelis naminis padaras už mano namo ribų. Galbūt iš jau išnykusių, mitinių gyvūnų padermės (per karą buvo nuniokotas, daugybė pastatų perstatyti, bet senųjų dvasia suleidžia nagus į naujus ir jie virsta dar niūresniais nei senieji). Renesanso ir viduramžių statiniai turi tam tikro linksmumo (aludės ar pan.), bet pokariu statyti biurai – tie tik atšiaurumu dvelkia. Kaskart juos matydama galvoju: geriau jau dirbsiu kur nors kitur. Taigi būtybė-šeimininkas maitina savimi jo kailyje gyvuojančius padarus įvairiais būdais – priklauso nuo poreikių, kiekvienas gauna savo. Galiu pasakyt tik apie savuosius, bet ir juos miestas žino geriau už mane – aš tik būnu išplėtus ausis ir akis. Kartais savaitę ar daugiau lieku alkana. Žvalgausi po įprastas vietas, pabandau naujas, bet vis tiek nieko neaptinku. O tada kad tvokstels toks lobotominis vaizdo plaktukas – kelias dienas nei valgyt, nei gert. Taip nutiko vakar. Yra vieta, važiuojant metro, kur traukinys tuneliu pakyla virš miesto, tunelis trumpam atsiveria – keleiviui žybteli šviesa, viso miesto iki horizonto reginys – ir vėl atgal į tamsą. Bet vakar, visų pirma, pašalo! Pakilo rūkas. Todėl viskas buvo visai kitaip. Taigi važiuojant tuneliu snaudžiau stebėdama elektros instaliacijos laidus tunelio sienoje ir tarpas tarp tunelių švystelėjo tarsi kino kadras – truko apytikriai keturias sekundes, kol elektros laidų instaliacijos vėl grįžo nuraminti mano akių. Ten, tam tarpe tarp tunelių, leidosi saulė, bet leidosi į tokį sausą rūką, kad apšvietė tiktai save – ryškiai geltonai raudona dėmė, šviesa; lyg mėgintų veržtis į aplinką, bet galėjo leistis tik žemyn. Miestas bespalvis – pilki, melsvi, juosvi atspalviai, namai išsimėtę nuo didžiausių arti iki smulkiausių tolumoj, kyšo keli įvairaus aukštumo kaminai, iš kurių labai lėtai kyla balti dūmai. Matosi toli, už trisdešimt mylių. Rūkas. Dar didžiulis, aukštas viadukas-greitkelis, nusidriekiantis aukštai virš namų. Tylu ten. Blykst, ir nebėra.

 

-

Fesò plaukai žalios spalvos (dailininkų akimis žiūrint). Pirštai ploni, ilgi, balta sausa oda. Dantys balti, platūs, tarp priekinių – plyšys. Kaskart į juos atkreipiu dėmesį, nes Fesò daug šypsosi. Kartais su liūdesiu, bet dantų plyšelis šviečia kuo džiugiausiai. Pietaujam. Valgo taip delikačiai, kad sunku suvokti jį kaip valgantį. Pasakoja, pasakoja, dantų plyšelis, tuščia lėkštė. Prieš porą savaičių ėjom su juo į kiną. Jis taip jaudinosi, kad laukdamas manęs surūkė suktinę žolės. Antraip būtų ėmęs kalbėti labai paskubomis ir aš būčiau tik spėliojusi balsių ir priebalsių sąskambius (Fesò užaugęs Londono Haknio pusėje, taigi kalba daugiausia balsiais („Ouai?“ = „Alright?“). Vis atsiprašinėjo, kad gestikuliuoja. Anglams tai taip svetima, kad, vos pakėlus delną ir mostelėjus pirštais į kalbos taktą, kaipmat kyla noras atgailauti. Rodė pastatą su baltomis kolonomis – ten seniau būta ligoninės ir ten jis gimė, dabar – viešbutis. Ir Fesò dabar dirba viešbuty. Vadinasi, pastatui ir Fesò baigėsi taip pat. Prieš prasidedant filmui jis pasiūlė Kalėdų vakarą atvažiuoti pas jį į svečius. Pas jį, jo mamą, jo tris seseris ir penkias dukterėčias. Atsisakiau. Bet mintis apie mano vizitą į jo namus įleido šaknis Fesò galvoje ir, priešingai nei aš, jis ją pasiliko brandinti. Taigi, po poros savaičių darbe kartu pietaujam. Aplinkui ūžia žmonės, daugiausia 12 val. valgo italai, aplink tik: „Ciao bella!!!“, „Ciao Massimo!!!“ (Šauktukų galima dėti kiek patinka.) Fesò palinksta į priekį ir apie Kalėdas ima kalbėti taip, tarsi kalėdinės vakarienės į jo namus jau einu, nors sutikimą dar tik turėčiau duoti. Valgau, žiūriu į jį kalbantį, girdžiu, bet dėmesys susitelkęs į dantų plyšelį ir judančias lūpas. Regisi, jeigu nueisiu ten, paaiškės, kad nėra jokios motinos, seserų, tik jis su mėsininko peiliu už dušo užuolaidėlės.

 

-

Kai važiuodama metro klausausi Mozarto Trečiojo koncerto, visas pasaulis už ausinuko ribų juda muzikos ritmu: atsidaro ir užsidaro durys, keičiasi reklamos, šalia sėdinti keleivė verčia knygos puslapį, priešais – pasitaiso sruogą, kartu su smuiko solo įžanga ima žiovauti barzdotas dėdė, – nepaprastai linksma!

 

-

Vakar Londone ilsėjosi visi traukinių ir autobusų vairuotojai – Kalėdos. Joks visuomeninis transportas, išskyrus taksi, milijoniniame mieste nevažiavo. Tokiems kaip aš, kurie dirba Kalėdų dieną, užsakomas taksi iš namų į darbą ir atgal. Tuo pasirūpina darbdavys – prisakyta 06:10 sėsti į taksi, taip belieka ir daryt. Po darbo gavau žinutę, kad vairuotojas jau laukia, susiradau mašiną, pamojavau ties langu, kad šį atidarytų, paklausiau, ar vairuotojas pasiruošęs, – vietoj atsakymo džiugiai išsitraukiama lentelė (kaip oro uostuose būna) su didžiosiomis raidėmis užrašytu mano vardu. Ak! Suzmekau ant odinės sėdynės, pasiruošusi snūstelti, kol grįšim, tačiau taksisto, pasirodė, entuziasto esama. Ėmėm kalbėtis. Pakistanietis; dieve, kaip jį jaudina turtingi žmonės. Daugiausia rusai ir arabai, bet ypač rusai, nes neskaičiuodami pinigų palieka arbatos. „Liaudies pinigus švaisto“ (džiugiai); bet, „kaip mano mama sako, ten, kur turtingas žmogus, reikia ieškoti daugybės su pažeistom žmonių teisėm!“ (prisitaiko prie mano pamąstymo, kad Rusijoje skurstančių daug.) „Kiek teiravausi, kaip užsidirbo tiek pinigų, nė vienas nesako“ (nusivylęs), paskui: „O kad jūs žinotumėt – čia yra prie Regento parko universitetas, – jeigu turtuolis užsimano studijuoti, eina ten, mokslas kainuoja per metus 20 000 svarų, nuvažiuoti pirmyn atgal su taksi 50 svarų, o dar kiek viduje išleidžia!“ Dėl nuoseklumo pasiteiravau: „Turbūt pats irgi norėtumėt būti turtingas?“ – „Taip! Tada prie jūros turėčiau didžiulį namą su terasa, penkiais miegamaisiais ir dvi žmonas!“ – svajonė išsakoma taip, kad tampa aišku, jog yra apgalvota iki menkiausių smulkmenų, išskyrus vieną – kaip tokius pinigus įsigyti.

Nutylėsiu tolesnes temas (iki mano namų buvo gan toli): britų edukacinės sistemos kritiką, elitarizmo problemos gvildenimą.

 

-

Per Naujuosius metus suplėšiau batus – perpjoviau vieno bato šoną. Matyti, kad nepataisomai. Nunešiau meistrui – sako, ką jūs! Aš čia tik dar daugiau bjaurasties pridarysiu. Tai buvo taip akivaizdu, kad jis nė rankos nuo bato, kurį tvarkė tuo metu, nenukėlė. Nors truputį klijuoktelkit, prašau. Na, jis ištraukia iš stiklainio su klijais didžiulį teptą ir kad brūūūūūkšt. Pasitrauk! Viskas. Aš čia dirbu. Už manęs kita jau laukia. Pinigų neimsiu. Batas aptekęs klijais, žiūriu. Pasiėmiau, prisėdau ant sofos ir laikau suspaudus, kaip žaizdą kokią, kad kraujas nebėgtų. Beveik kaip naminį gyvūnėlį, šermuonėlį su mirtinai perpjautu kaklu. Derėtų duoti batui vardą, kad taip jautriai su juo sėdėjau, toks brangus buvo.

Ir ką gi – susiklijavo. Baltumą uždažiau antakių dažais. Atrodo, bus gerai.

 

 -vu-

Bus daugiau

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.