Prierašai ir perrašai

Trumpas pasiaiškinimas

Iš bendros visa apimančios intertekstualumo teorijos, o turbūt dar pirmiau ir labiau iš kokio Borgeso praktikos žinome, kad šiais laikais kone visi tekstai anksčiau ar vėliau pasirodo besą kokių nors kitų tekstų perrašai ar prierašai (PP). Arba veikiausiai: ir tie, ir tie. Labiau ar mažiau kūrybingi ar visai nekūrybingi. Tyčiniai ar netyčiniai. Perifrastiniai ar tiesiog „citatiniai“.

Prierašus lietuvių literatūroje sistemingiausiai ir labiausiai išgrynintu pavidalu, net paversdamas juos savitu poezijos žanru, išplėtojo Kazys Bradūnas. „Prirašinėdamas“ prie Senojo Testamento, prie Evangelijos pagal Joną, prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, Bradūnas tam tikra dalimi ir „perrašinėjo“. Mat prierašas sykiu neišvengiamai yra ir bent šioks toks perrašas, o perrašas – prierašas.

Kita vertus, kiekvienas skaitymas, jei jis sąmoningas, ypač jei kūrybingas, produktyvus, vienumet virsta ir nauju prierašu, ir nauju perrašu. Nes nėra ir būti negali idealiai adekvačios atitikties tarp teksto ir jį suvokiančios sąmonės. Nėra net skaitant kokius nors griežtus juridinius paragrafus, ką jau bekalbėti apie bent kiek semantiškai laisvesnius ar visai laisvus tekstus. Tokius kaip literatūra, poezija.

Kazio Bradūno ir Jono Biliūno PP

XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje vienas miesto vaikas, bet jau būdamas dvidešimt kelerių metų jaunuolis, pateko į kaimiško bulviakasio talką. Buvo priskirtas nešioti krepšius ir pilti iš jų bulves į maišus, kurių vieno dugnas pasitaikė išdilęs ir įplyšęs. „Įklok į dugną bulvienojų, tai bulvės neišbyrės“, – tradicinį patarimą kone choru jam išsakė agrarinė karta. „O kas tie bulvienojai?“ – su nuoširdžiu nežinojimu balse, akyse ir visoje tvirtoje urbanistinėje povyzoje perklausė jaunuolis, perrašydamas man, tuomet kone sisteminiam bulviautojui, Kazio Bradūno eilėraštį „Bulvienojai“: „Gulsiu į žemę / […] / Pilną gailestingumo, / Būsiu širdim jos tamsia, // Kurią velėna / Įpareigoja / Alkų apeigoje / Pelenu virsti / Lyg bulvienojai / Rudenio giedroje.“

Vėliau, jau XXI a. pirmo dešimtmečio viduryje, kai per seminarą su pirmakursiais studentais lituanistais aiškinomės Jono Biliūno „Lazdos“ prasminius, struktūrinius ir kitokius ypatumus, stabtelėjau prie šios vieno sakinio pradžios: „Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias […].“ Norėjau parodyti etnografinio konteksto ryškinamą pobaudžiavinį skurdą: nė metalinių akėčių neturi, nes medines ant skiedryno dirbinasi. Viena studentė paklausė: o kas yra „skiedrynas“, taip man Biliūno, kaip ir likusios lietuvių grožinės raštijos dalies, tekstinį XIX a.­ laiką perrašydama į XXI a. kontekstą.

Bulvienojų ir skiedryno perrašai kiek suskaudino mano Bradūną ir mano Biliūną, bet ką bedarysi, kai pasaulio matymo-mąstymo kodai visiškai sukitokėja natūraliai sukitokėjant, persirašant pačiam pasauliui. (Privalome, jau privalėjome tai turėti galvoje, pavyzdžiui, mokyklinių programų, vadovėlių (per)rašytojai.)

Salomėjos Nėries PP

„Politikos, ekonomijos ir kultūros dienraštis“ „Rytas“ 1927 m. rugsėjo 3 d., šeštadienį, pirmame puslapyje išspausdinęs žinutes apie tai, kad „sudegė „Gubernijos“ alaus bravoras“ ir koks yra Čilės prezidento siūlomas „geriausias būdas komunistus išnaikinti“, antrame puslapyje publikavo rudens pradžiai aktualų Salomėjos Nėries eilėraštį „Iš vasaros“. Eilėraštis prasideda posmu: „O palaimintos vasaros dienos! / Džiaugiuos saule ir žiūriu į jūrą, / Jūra, jūra, kaip paukštis plasdena. / Jūra mano ir vasara mano.“ Kiek daugiau nei po savaitės, rugsėjo 19 d., pirmadienį, tas pats eilėraštis pasirodė „iliustruoto jaunimo laikraščio“ „Pavasaris“ ketvirtame puslapyje, bet jau su kitokia antrąja eilute: „Geriu pieną. Ir žiūriu į jūrą“.

Literatūrinė atostoginės marinistinės poezijos nuojauta bei logika stereotipiškai šnibžda, kad pienas čia vis dėlto ne vietoje, kad nors jis ir paliktas „Raštų“ I tome (Vilnius: Vaga, 1984, p. 331), „Džiaugiuos saule ir žiūriu į jūrą“ skamba daug organiškiau ir natūraliau nei „Geriu pieną. Ir žiūriu į jūrą“. Kai pagalvoji, su kuo kūrinio vaizdų sekoje, valentinėje leksikos sistemoje, eilėdarinėje ritmikoje, kaip ir vitališkos dvidešimt trečius metus einančios studentės, kokia tada buvo poetė, vasaros gyvenimo ritme galėjo konkuruoti „pienas“, teiškyla vienas vienintelis žodis.

Atspėjote! Ir pagal jūsų atspėjimą fiksuotinas Salomėjos Nėries perrašas: „Geriu vyną. Ir žiūriu į jūrą.“ Prirašant prierašą: bala žino, kaip poetiniame pajūrio peizaže atsidūrė tas pienas, labiau tinkąs kokiam aistiškam lietuviško kaimo kraštovaizdžiui, bet iš dalies gal ir dėl to, kad jau kitame to paties „Pavasario“ numerio puslapyje spausdintas Prano Samulionio straipsnis „Argi tai vyriška?!“, aiškinantis, kad rūkyti yra ir nevyriška, ir nesveika, ir kitaip pavojinga, nes rūkymas, tarkime, sukeliąs gaisrus. Gerti vyną irgi, matyt, nekas. Pienas geriau.

Gintaro Grajausko PP

Dešimtmečio senumo Gintaro Grajausko knygoje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ yra penkiaeilis eilėraštis „Būti poetu“: „leisi knygas, kalbėsi / mirusiom kalbom // kol galų gale imsi girdėti: / sutrikę, nusukę akis, burblena – // įdomu įdomu.“ Vidurinės eilutės „kol galų gale imsi girdėti“ paskutinį žodį „girdėti“ perskaičiau kaip „gedėti“.

Maža to. Tą neaiškiu vidiniu nusiklausymu klaidingai išgirstą ir klaidingai sau persiskaitytą „gedėti“ kažkodėl supratau ne kaip „bendrinį“ veiksmažodį, o kaip „tikrinį“, t. y. asmenvardinį, veiksmažodį. Ir vieną akimirką pagalvojau, esą Grajauskas nori pasakyti, kad būti poetu reiškia gedėti ­­– artėti Gedos ir jo poetikos link. Maždaug: gedėti lygu poetėti.