Svetlana Aleksijevič: šliaužiančioji evoliucija geriau už Maidaną

Baltarusių rašytoja, Vokiečių knygų prekybininkų sąjungos 2013 metų taikos premijos laureatė „Deutsche Welle“ papasakojo apie savo požiūrį į Ukrainos įvykius ir į tai, kas iš tikrųjų galėtų sukelti permainas.

 

– Dabar beveik nėra abejingų aktualiems Ukrainos įvykiams. Kaip į visa tai, kas vyksta, žiūrite jūs?

– Padėtis labai tragiška, nes per keletą dienų buvo sugriautas tas pasaulis, kuris taip sunkiai, patyrus tiek kančių, buvo kuriamas po Antrojo pasaulinio karo. Ir tai, žinoma, visiškai netikėta. Mano knygoje „Nemoteriškas karo veidas“ viena iš veikėjų pasakoja, kaip jie, paskelbus pergalę, visą naktį šaudė likusius šovinius. Jiems atrodė, kad šovinių daugiau niekada neprireiks, kad žmonės daugiau niekada neleis aiškintis santykių tokiu būdu. Ir staiga pasirodo, kad nacionalistinės idėjos gyvos. Visas tas žemių rinkimas, savi–svetimi…

– Savo esė vokiečių laikraščiui „Frankfurter Allgemeine“ kalbate apie tipišką Rusijos braižą, apie tai, kad panašų scenarijų jau matėte Afganistane, Abchazijoje, Gruzijoje…

– Kai rašiau knygą „Cinko berniukai“ ir buvau „sovietiniame kare“ Afganistane, tapau liudininke, kaip vaikinams nuolat buvo kalama į galvą, kad jeigu ne jūs, čia atsirastų amerikiečiai ir mūsų sienos būtų atviros ir kokie, jūs didvyriai, kad taip pasielgėte. Manau, tą patį dabar sako ir Kryme esantiems vaikinams. Ir tai labai liūdna.

– Kodėl, jūsų manymu, žmones taip lengva valdyti?

– Esama klausimų, į kuriuos niekas neturi atsakymų. Nei politikai, nei mokslininkai, nei menas. Kaip ten sakė Dostojevskis: blogis grumiasi su gėriu, o jų kovo laukas – žmonių širdys. Ir mes, pasirodo, niekaip nuo to neapsaugoti. Didžiulis pasaulis – ir visi dabar jaučiasi bejėgiai.

– Tai, kaip Rusijoje reaguojama į Krymo prijungimą, jūs vadinate „kolektyvinio Putino fenomenu“. Taigi kaltė dėl to, kas vyksta, taip pat kolektyvinė?

– Ne, aš turiu omenyje, kad Krymą pasiimti tik formaliai nusprendė Putinas, o neformaliai – jei rimčiau pagalvotume – tai yra visuomenės užsakymas, tai „raudonasis žmogus“. Tokia jo „kolektyvinės pasąmonės“ išraiška. Kodėl dabar didžiausias keiksmažodis – „liberalas“, „demokratas“? Todėl, kad apgauti ir pažeminti pasijutę žmonės jaučia didžiulę neapykantą tam, kas nutiko dešimtajame dešimtmetyje.

Paprastas miesčionio mąstymas nesugeba atsekti visko iki galo, jis griebiasi paviršutinių dalykų. Taip, būtent taip: juos pažemino ir apvogė. Didžiulės šalies, kurioje jie užaugo, nebėra. Daugiau nei pusė Rusijos gyventojų gyvena blogai. Ir, žinoma, tas „raudonasis žmogus“ imasi revanšo. Manote, kad jis dingo, kad sovietinės idėjos mirė? Nieko panašaus.

– O ką „raudonasis žmogus“ sau iš to pelno?

– Jūs pažiūrėkite, koks patriotizmo protrūkis, kokia militaristinė isterija! Todėl, kad toks mentalitetas: mes – didžiulė šalis, mes – stiprūs, visi mūsų bijo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Kryme žmonės iš tikrųjų balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Tokias bėdas reikia spręsti kitaip. Yra juk tarptautinis tokių klausimų sprendimo būdas. Tačiau tam reikėjo laiko ir visiškai kitokio pasaulio suvokimo. Mūsų politikų įsivaizdavimas apie pasaulį – pasenęs. Jie mano, kad vis dar galima valdyti ginklu, jėga, įžūlumu. Duok Dieve, kad Vakarų politikams užtektų proto rasti sprendimą, kad neprasidėtų Trečiasis pasaulinis. Juk karas visados prasideda nuo tokių menkų, formalių priežasčių.

Ukraina – taip pat didžiulė šalis. Ji – nevienalytė. Štai aš, pavyzdžiui, gimiau Ivano Frankivske, vakaruose, o pati visą gyvenimą važinėjau pas senelę, ji – iš Vinycios srities, arčiau rytų. Žinoma, rytai labiau orientuojasi į Rusiją, vakarai – į Europą, bet antirusiškos nuotaikos visur stiprios. Mane senelė vaikystėje gąsdino: „Neklausysi – maskoliai ateis.“ O Holodomoras… Tai gili ukrainiečių sąmonėje slypinti istorinė skriauda.

– Akivaizdu, kad senoji suvokimo sistema skyla. Esama žmonių, kurie trokšta permainų, elgiasi didvyriškai, eina į aikštes. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje…

– Sunku patikėti, kad vos prieš dvejus metus buvo „baltieji kaspinėliai“. O dabar, kai keletas žmonių buvo iš tikrųjų pasodinti už grotų, viskas išblėso. Žmonės ima bijoti. Nors į maršą prieš karą Ukrainoje išėjo gana daug. Tai irgi šį tą sako.

Mane pačią labiausiai stulbina rusų elito elgesys. Žmonės tikisi, kad elitas bus su jais, o, pasirodo, yra ne taip. Ką mes matome su žmonėmis? Akuniną, Ulickają… Vos keletą. O kiti – su Putinu. Tapo valstybininkais, imperijos šalininkais, patriotais, karštais stačiatikiais. Dešimtajame dešimtmetyje mes visi vaikščiojome į demonstracijas, tikėjome permainomis. Bet buvome visiški romantikai. Prieš 20 metų nė vienas iš mūsų nebūtų patikėjęs, kad visa tai nutiks, kad iškils pačios tamsiausios, pačios primityviausios jėgos, kad jaunimas vėl skaitys Marxą su Leninu…

Nors, reikia pripažinti, kai rašiau knygą „Padėvėtas laikas“, labai retai išgirsdavau, kad žmonės būtų patenkinti tuo, kas nutiko. Visi norėjo ne to, ne kapitalizmo, o socializmo žmogišku veidu. Jiems nepatinka tai, kas išėjo.

– Bet juk tai būdinga liaudies revoliucijoms: žmonės, vadovaudamiesi emocijomis, išeina į gatvę, o tolesnės strategijos niekas racionaliai neapgalvoja…

– Deja, nė viena revoliucija nevyksta gražiai. Visa tai aplaistyta krauju, užtenka prisiminti Maidaną. Ir revoliucijos metu vyksta daug neaiškių, blogų dalykų. O po revoliucijos – dar blogiau: į valdžią ateina marodieriai. Antra, pati laisvė reikalauja didžiulio darbo. Vokietijoje ta laisvė buvo gludinama šimtmečius, o pažiūrėkite, kaip svarstomas kiekvienas klausimas. O pas mus manė, kad laisvė – kaip šveicariškas šokoladas: atvežei porą vagonų – ir pilna laisvės!

– Ar paveikė Maidanas šalis kaimynes? Ar galima grandininė reakcija, pavyzdžiui, Baltarusijoje?

– Galiu pasakyti, kad Baltarusijoje artimiausiu metu nieko panašaus nebus. Nes tai – maža šalis. Egzistuoja elito atsargų problema, nėra tų, kurie pažadintų tautą, rastų jai žodžių ir idėjų. O be to, ten vadovauja labai stiprus, įžūlus, charizmatiškas ir patyręs lyderis, kuris niekada neatiduos valdžios be kraujo praliejimo. O kraujo dabar niekas nenori.

Kai mačiau, kaip narsiai elgėsi ukrainiečiai, kaip žuvo jauni žmonės, patyriau dvilypį jausmą. Viena vertus – didžiavausi ir žavėjausi. Kita vertus – tokia kaina man atrodė nepakeliamai didelė. Man nepatinka revoliucijos. Aš už lėtą, evoliucinį kelią. Kad pilietinė visuomenė pati kurtųsi ir formuotųsi. Bet žmonės visada nekantrūs. O man atrodo, kad, renkantis istorinį kelią, skubėti neverta. Ypač posovietinėje erdvėje.

– Ar tiesa, kad Baltarusijoje tampa madinga baltarusių kalba, žmonės lanko kalbų kursus? Kokia dabar baltarusių nacionalinės savivokos būklė?

– Taip iš tikrųjų ir yra. Manau, žmones pastūmėjo ukrainiečių revoliucija. Staiga, kai visi pamatė, kad ukrainiečiai gali apginti tai, kas jiems priklauso, masinėje baltarusių sąmonėje kažkas persijungė. Iš pradžių, kai kursai buvo tik įsteigti, niekas didelio antplūdžio nesitikėjo, bet staiga paaiškėjo, kad vietos buvo užpildytos per 15 minučių. Kai skaito mūsų rašytojas ir istorikas Vladimiras Orlovas, susirenka pilnos salės jaunimo. Jie nori žinoti istoriją, užduoda klausimų. Manau, kad pasipriešinimas kaupiasi. Ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet ir skubėti niekur nereikia. Reikia duoti tautai subręsti.

– Ar yra vilties, kad Ukrainos ir Rusijos konfliktas greitai bus išspręstas?

– Manau, visa tai tęsis dar ilgai. Bus ilgai stengiamasi sutrukdyti Ukrainai pasukti Europos link. Nes Rusija negali nė įsivaizduoti, kad Ukraina – atskira šalis ir ji eis savo keliu. Aš esu kuo didesnės Vakarų pagalbos Ukrainai šalininkė, noriu, kad ten kuo greičiau prasidėtų tautai pastebimi pokyčiai.

O jie paveiks ir kaimynus. Dabar galima kalbėti labiau apie neigiamą Maidano poveikį. Žmonės išsigando, niekas nenori mirti. Žmonės pajuto gyvenimo skonį. Kai jie pamatys, kad ukrainiečiai pradėjo gyventi kitaip, kad šis tautos užsidegimas virsta nacijos orumu, geresnės agitacijos už naują ateitį nereikės. Aš – šliaužiančiosios evoliucijos šalininkė.

 

www.dw.de

Iš rusų kalbos vertė Marius Burokas