Kodėl laikrodžiai stoja?
Parodoje „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“ mano laikrodis po daug laiko vėl ėmė tiksėti ir netgi skubėti, nors apskritai dažniau atkreipiu dėmesį ne į savo laikrodį, kuris guli numestas kažkur giliai krepšyje, bet į kitų žmonių laikrodžius. Štai Andris Vitolinis kaip tik ir nutapė tokį vieną, parodos plakate rodantį 20 valandų 14 minučių, tarsi tapyti laikrodį nebūtų vienas iš iliustratyviausių būdų vaizduoti laiką. Žvelgdama į tris Andrio Vitolinio darbus iš serijos „Palikimas“, galvoju, kad galbūt čia tas laikrodis, rodantis laiką šiukšlių krūvai ir kažkam, kas ilgisi prisiminimų, kaip kokia kaukolė ar giltinė baroko laikais pranešantis apie „laiko limitą“. Tiesa, jo darbuose nyksta ne žmonės, bet daiktai – rūdijantis automobilis ir visai nemodernūs vamzdžiai. O kad laikas apie save primintų, net nebūtina apsivynioti rankas ir kaklą surūdijusiom varžtelių girliandom – užtenka užsisegti kokį nors išmanųjį arba laikrodį su odiniais dirželiais.
Katažina Sokolovska. Mano vaikai. 2014
Išsamiai apie parodos genezę visai neseniai rašė Rita Mikučionytė („Langas į paveikslo tikrovę“, 7 meno dienos, IV.4), o man įdomiau ne tai, kaip atsirado paroda, kokį ciklą ji tęsia ar kas joje dalyvauja, bet kaip parodai, kuratoriui Linui Liandzbergiui ir menininkams pavyko pasiekti aprašyme apibūdintą tikslą (jeigu idėją galima vadinti tikslu) – apžvelgti siužeto ir / ar laiko sąvokos pasireiškimus tapyboje ir videomene.
Kinematografiniai sulėtinimai ir pagreitinimai kine yra pats įprasčiausias dalykas turbūt ir dėl to, kad laikas teka skirtingai – lėčiau, truputį užsilikdamas praeityje, stovėdamas vietoje, kai dabartis tęsiasi truputį ilgiau nei įprastai, ir labai greitai, užsimindamas apie rytojų. Parodą apie laiką turbūt irgi vertėtų bandyti analizuoti šiais trimis skirtingais būdais. Visų pirma, man atrodo, kad iš tiesų daugelis kūrinių yra labiau apie praeitį negu apie patį laiką. Jie nesiūlo dalyvauti, patirti ir yra kaip labai iliustratyvios praėjusio laiko dokumentacijos. Ypač tuomet, kai laikas vaizduojamas tapant laikrodį, gimimo, augimo, brendimo, mirties procesus, praeities žmones ir vietas, atnešant parodyti kokį nors savo seną darbą arba žiurkės narvelį. Nors, pavyzdžiui, į Andruso Joonaso darbą „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“ visai įdomu stebeilytis, mąstyti apie skyles įtemptoje medžiagoje, įtrūkimus ir bandymus užlopyti. Užsiūtos drobės skylės, kaip ir Eglės Karpavičiūtės tuščia siena – „Nutapyta ekspozicija Luvre“, siūlo pagalvoti apie tai, kas greit išsitrina iš atminties arba ką parodų salėse norisi plėšyti, nes žiūrėti į vienodas drobes juk nusibosta. Taigi, keista vienoje vietoje matyti labai konceptualius kūrinius ir tokius, kurių suvokimo raktas – tiesiog stebėjimas. Pavyzdžiui, Evaldo Janso istorija, prasidedanti tekstu: „Anksčiau ten buvo gyvenvietės skerdžiaus dirbtuvėlės ir mopedo garažas…“, ir Katažynos Sokolovskos „vaikai“ – apskritos spalvotos drobės, ląstelės, laikrodžiai ar taškai laiko juostoje – naivios tapybos operacijos, kad ir visai nesusijusios su dabarties menininkų tyrimais, turbūt labiausiai yra ne apie praeitį, o apie patį laiką.
Konrad Zander. Time Wheel. 2014
Įdomus vaidmuo šioje parodoje tenka videomenui, kuris dažniausiai dar plokštesnis nei tapyba. Tiesą sakant, daugeliu atvejų videomenas čia labiau primena tapybą kaip tik dėl to, kad yra be galo plokščias. Videoprojekcijos dažnai pasakoja apie kūrinio sukūrimo aplinkybes arba vaizduoja kokią nors statišką plokštumą. Pavyzdžiui, Evaldo Janso darbo kūrimo proceso videodokumentacija, Arvydo Žalpio „Apie tapybą“, „Autoportretas / Tyla“ arba Andreaso Claviezo ir Lutzo Benno Krackės „Apie laiką“. Man atrodo, videomenas labiau turėtų papildyti tapybos raiškos priemones, kad judantis vaizdas priverstų kitaip pajusti laiką, laiko perteklių ar trūkumą, kaip jis tai paprastai daro kine, o ne būti plokščias, mirgantis vaizdas. Todėl turbūt įdomiausias iki šiol matytas kūrinys apie laiką – Christiano Marclay „Laikrodis“ Venecijos bienalėje 2011 metais – priverčia visai kitaip jį pajusti ir suvokti, nes montuojamos skirtingų filmų ištraukos su laikrodžiais, kurie rodo tą patį dabarties laiką, ir dėl to norisi nuolat tikrinti laikrodį. Tuomet sunku patikėti, kad nors kasdien laikrodis rodo 20 valandų 14 minučių, jos tikrai niekad nebūna tuo pačiu metu.
Paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ iš tiesų nepriverčia kitaip nei įprastai patirti laiką, o laiko apmąstymai yra susiję tik su praeities istorijomis, geriausiu atveju vėl apmąstomomis dabar. Todėl Rustamas Mirzojevas vaizduoja apsnigtą galbūt savo vaikystės žaidimų sodą, o jau minėta Evaldo Janso istorija tęsiasi toliau: „Dabar, po 38-erių metų, šalia tekėjusio upelės vaga, plaudama medžių šaknis, sukosi sodybos link, žemės geologinių kataklizmų dėka gruntas iki horizonto už tvartelio įgriuvo…“
Taigi, pasirodo, laikrodžiai kartais stoja tik dėl to, kad iš tiesų niekur nereikėtų skubėti ir istorijos būtų papasakotos.
