MICHAEL HARTNETT

Poezija

Michaelas Hartnettas (1941–1999) – vienas ryškiausių šiuolaikinių airių poetų, rašęs abiem gimtosiomis – airių ir anglų – kalbomis. 1974 m., nusprendęs palikti Dubliną ir persikelti į provinciją, jis ketino susigrąžinti sąsajas su airių kalba. Rinkinys „Atsisveikinimas su anglų kalba“ („A Farewell to English“) žymėjo poeto norą ateityje rašyti tik airiškai. Turbūt tas „airiškumas“ mane ir sužavėjo, kai dar besimokydama gimnazijoje aptikau Hartnetto eilėraštį „Mėnesienos sniegas ’77“. Nuo to laiko svajojau jo eilėraščius išversti į lietuvių kalbą ir dabar tą norą įgyvendinu, gavusi dvasinį poeto sūnaus Niallo Hartnetto palaikymą ir leidyklos leidimą publikuoti vertimus.

Vertėja

Mėnesienos sniegas ’77 *

Aš vienas naktyje
lauke spardau sniego plunksnas,
visi namai apšerkšniję, visų kovų lizdai –
mėnulio palydovai, juodieji mėnuliai.
Aš, šokantis mėnesienoje
senovinį šokį, kuriam nereikia muzikos,
tik pojūčio:
ir aš, vienišas – senovės amžių vienatvė.
 
Per sienas, kančias ir žaizdas,
besijuokiant mirčiai
rankos kišenėse
švilpesiai pakampėse
ir aš mėnesienos sniege
garbinantis kovo lizdą –
poetas, išdidus, daugiakalbis, saugus.

* Šis eilėraštis, parašytas airių kalba, į anglų buvo išverstas paties autoriaus.

 

Duona

Jos lygintuvas apkulia
duonos kvapą
drėgname line,
sidabre, kristale
ir šiltuose baltuose daiktuose.
Kad ir koks paukštis
esu aš buvęs,
vanagas ar pempė,
žuvėdra, ar koks
laukinis, niršus, arba drovuolis,
visi šie paukščiai mirę,
ir atskrendu aš čia
pavargusiais sparnais.
Ak, duonos aromatas…
 
 

Iš „Atsisveikinimo su anglų kalba“

-

Skiriama Brendanui Kennelly

Jos akys buvo budinčiojo monetos, Vakarų
Limeriko tarmė aksomu skambėjo namuose:
juodi plaukai lyg blizganti ugniavietė,
vilkint grakščiai geriausią sekmadienio-vakaro-šokių suknelę.
Peiliu iš taurių išlaisvinus putas,
geltoną viskį ji prikalė prie baro,
ir grakštus jos kūnas slydo į švelnią
eilių techniką: staigus jungimas
žodžio su žodžiais, formavosi ritmas.
Panardinau rankas į tradiciją,
sijodamas žodžių amžius. Šis tylus
jaudulys nebuvo naujas:
emocijos man metė iššūkį,
pasakius paprasčiau. Pirma pasirodė
klišės, lyg degtukų šiaudeliai spragsintys iš darbo
pasaulio: mánla, séimh, dubhfholtach, álainn, caoin*:
pasirodė jie lyg skalūnų plokštės, kylančios iš
senovinio karjero, mánla, séimh, dubhfholtach,
álainn, caoin, lėtai apskliaudžiantys tamsius
nenaudotus statumus, mánla, séimh, dubhfholtach,
álainn, caoin, dūžtantys ant krumplių, atplaišos,
lyg ratus būtų kirvis sukapojęs, supančiojęs
sudėtingą techniką, mánla, séimh,
dubhfholtach, álainn, caoin. Tada Pegasas
išsiveržė į priekį, pavarža nutrūko, ir aš buvau nublokštas
ant anglosaksiškojo žvyro.
Ką veikiau su šiais svetimais man žodžiais?
Aš, sudėtingų sąlygų šlifuotojas,
žolių kerėtojas ir paukščių žynys,
vidurnakčiu išlietas įstatymuos be pabaigos?
 
* Dubhfholtach – užblokuotas; álainn – gražus; mánla, séimh, caoin – švelnus, malonus, dailus (air.).

Mano močiutei, Bridget halpin

Galbūt rytas apšvies
šalčiausią dienos laiką,
bet jau ne tau. Paukščio sklandymas,
jūrų paukštis, juodasis strazdas, plėšrusis paukštis,
buvo lietus, ar mirtis, o gal pasiklydęs veršiukas.
Dienos įspėjimas, raudoni sėjikai
tokie įsirėžę ir maži debesuotam danguj,
buvo tau skirta knyga, tikra Biblija.
Merdėjai absoliučioj vienatvėj,
žemę palikus bevaikiams.
Niekada nematei Dievo
ėriukų ir gėlių sau
prie kojų: ir kaip medžiai keičia lapus;
ir lapės raudono kailio vakaro
tyloj, ir grakščių beržų, svyrančių nuo kalno.

Aš patyriau visus malonumus

Aš patyriau visus smulkių paukštelių
malonumus, ir dabar, skausmingai nauja pabaiga
kuria mano norėto gyvenimo miražą.
Kančia, man netikėta, tokia keista;
viskas, kas iš organų palikę, primena
netikėjimo anestetikus.
 
Priverstas smulkmenų, nieko neįgijęs,
ir dabar, turėti malonumo vienoj ilgoj nakty,
 
ar jo atsisakyti, dėl to, kas nenumiršta?
Negrakštus garnys pražūsta beskrisdamas,
ir nukrinta į žiedynus, lyg sulaužyta gėlė.
 
Smulkūs paukšteliai, trumpos eilės, nelemta jiems amžinybė:
lyg praėjusi viena intensyvi naktis:
nebėra jau laiko mano vanago sapnams.

 

Iš „Collected Poems“ (2001), gavus Michaelo Hartnetto
autoriaus teisių paveldėtojų ir „The Gallery Press“
(www.gallerypress.com) sutikimą

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.