GYNĖ DINEIKAITĖ

Eilėraščiai

Jaučiu Tavo žvilgsnį
pro žvaigždynų ūką
lyg pro seniai nertą
jau sudūlėjusią
senelės baltą užuolaidą
su ilgais auksiniais kutais,
stilizuotom eglėm pakraščiuos,
o vidury dangaus paukštukai.
 
Tavo žvilgsnis
šviečia ir šildo,
kviečia ir perskverbia,
lyg žvelgčiau
į blizgantį kūdros vandenį
pro sudūlėjusią senelės užuolaidą.
 
Sūpuok, sakau,
savo žvilgsnio gelmėj,
augink sparnus
lyg gulbei skristi.

 

Lyg pasiklydusį šunį
prisijaukinau vėją.
 
Ar atsimeni, sakau, Tą,
kuris kadaise nutildė
Genezareto ežere
įsisiautėjusią vėtrą?
 
Nušvito vėjas
laiminga šypsena
ir švilpaudamas imitavo
karališką mostą To,
kuris nutildė vėtrą.

 

Tavo žodis
lyg Mozės regėtas
erškėčio krūmas.
 
Kibirkštys
kyla ir kyla
aukštyn.
 
Apkabinu mėnulį
lyg brolį
anapusybės šviesoj.
 
Tu lieptą
permeti
į kitą krantą.
 
Bėgu.

 

Kaip ežeras išsilieja
po gausių liūčių
užtvindydamas pievas,
taip ramybė ir palaima
išplečia sielą.
 
Ir plazda burės
dvelkiant
šiltam pietų vėjui.

 

Buvau trijų savaičių,
kai nešė mane
vasario vidury
per pačius šalčius
apmuturiuotą šilta skara
į Angelų Sargų bažnyčią.
 
Prie kūno krikšto marškinėliai
iš balto markizeto
su trim kukliom rožytėm.
 
Gavau dovanų
Trejybės artumą
kartu su tikėjimu,
meile, viltimi.

 

Jei neturėčiau
Tavęs
savo širdy,
tarp didelių
ir mažų skausmų
pasiklysčiau.

 

Kaip švelniai lytėčiau
Rimkūnų vieškelio dulkes,
nusėdusias ant vaikiškų klumpių,
kurias išdrožė senelis
iš liepos medžio
44-ųjų varganą rudenį.

 

Lyg saulė
užtekėk mano sieloje,
sušildyk įšalusią žemę,
pasodink sodo medžių,
kad dieną naktį
Tau oštų.
 
Ir taip mano vargana meilė
Tavo žvilgsnyje išaugs
ligi dangaus.
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.