Šis tas apie Ukrainą

Liudomiras Nastopka (1903-1985), būdamas vyresnių klasių gimnazistas, smalsiai stebėjo audringus XX a. pradžios įvykius – I-ąjį pasaulinį karą, dvi revoliucijas – Kijeve, kur tuo metu gyveno drauge su gausia savo tėvų šeima. 1919-20 m. visi šeimos nariai grįžo į Lietuvą. Čia L. Nastopka baigė Panevėžio gimnaziją, vėliau studijavo Vienos universitete Filosofijos fakultete. Buvo pedagogas, daug metų dėstė matematiką ir fiziką įvairiose Lietuvos mokyklose, tačiau daugiausiai savo gyvenimo metų praleido Biržuose, kur buvo žinomas ir gerbiamas žmogus. Ten ir palaidotas evangelikų-reformatų kapinaitėse Rinkuškių kaime ant Širvenos ežero kranto.

Nors Kijeve gimnazistams buvo aiškinama, kad ukrainiečiai – tai viso labo „malorosijonai“, kad jų kalba – tai didžiosios rusų kalbos dialektas, bet guvus jaunuolio Liudomiro protas daro kitokias išvadas: ukrainiečiai – tai atskira tauta, turinti savitą kalbą, papročius, savimonę, nuo seno siekusi sukurti savo valstybę.

Prisiminimuose aprašyti nuo mūsų jau per 100 metų nutolę įvykiai, stebint audringas permainas ukrainiečių žemėje, tebėra aktualūs ir nūdien. Ir šiandieniniam skaitytojui vertingi gali pasirodyti aprašytieji rytų ir vakarų Ukrainos skirtumai, kurie padeda geriau suprasti Maidano fenomeną ir apsvarstyti tolesnę politinių peripetijų vystymosi eigą.

Prisiminimai rašyti L. Nastopkos gyvenimo saulėlydyje, apie 1980 metus, ir skirti šeimos kronikai. Laiko perspektyva suteikė autoriui galimybę atsijoti nereikšmingas smulkmenas ir išryškinti svarbiąsias to meto Ukrainos istorinių virsmų aplinkybes. Galima sakyti, kad L. Nastopka savo autentišką patirtį aprašo pakankamai objektyviai ir nešališkai, todėl šie prisiminimai yra vertingi.

Rimvydas Racėnas

 

Gyvenom mes Ukrainoje ir čia buvo, lyginant su Rusija, papildomų jėgų, kurios komplikavo padėtį. Iš istorijos žinom, kad Ukraina, kovodama išsivaduojamąjį karą prieš Žečpospolitą, turėjo daug laimėjimų šitame kare, kol Krymo chanas, buvęs jos sąjungininku, perėjo lenkų pusėn. Ukraina atsidūrė kritiškoje padėtyje. Chmelnyckiui, Ukrainos etmonui, nebeliko kitos išeities, kaip kreiptis į Maskvos carą pagalbos. Mat Maskvą su Ukraina siejo bendros tikybos klausimas. Ir Maskva, ir Ukraina buvo stačiatikių tikybos ir turėjo bendrą patriarchą, Bažnyčios vyriausiąjį vadovą. Tikybos klausimas ukrainiečiams buvo aktualus, nes lenkai vertė juos tapti unitais ir per Bažnyčią norėjo sulenkinti. Liaudies sukilimas Ukrainoje buvo sukeltas feodalinės, bet kartu ir tikybinės priespaudos ir vyko su Stačiatikių bažnyčios vėliava. Visa tai ir nulėmė, kad Ukraina ieškojo pagalbos pas Maskvos carą. Bet Maskva sutiko padėti Ukrainai tik su sąlyga, kad ji įeitų į Rusijos sudėtį. Iš vienos pusės gyvos dar buvo Kijevo Rusios tradicijos, kai rusai su ukrainiečiais sudarė vieną valstybę, sukurtą ant prekybinių upių kelių ir paremtą rytų slavų etnine giminyste (bet ne tapatumu). Iš kitos pusės jungė bendra tikyba ir bendra Bažnyčios vadovybė, kas vėlyvam viduramžyje buvo ypač aktualu, kai tikyba buvo sutapatinama su tautybe, tuo labiau tikybinio pobūdžio kovų laikais. Visa tai nulėmė, kad Ukraina Perejaslavo radoje (Tautos vadovybės suvažiavime) sutiko susijungti su Rusija tam tikromis sąlygomis. Būtent Ukrainai ne tik buvo palikta plati autonomija, bet ir faktiškai ji liko savarankiška valstybė, susieta su Rusija vien federatyviniais ryšiais. Ukrainai buvo palikta savo valstybės galva – etmonas, savo vyriausybė, kariuomenė ir teismų bei administracijos aparatas. Tik etmonas kaip vasalas priklausė nuo caro. Taigi visai valstybei buvo tik bendras caras. Bet reikia atsiminti, kad Maskvos caras buvo patvaldys ir labai pavydžiai žiūrėjo į bet kokius separatistinius polinkius. Jau Jonas Žiaurusis baigė malšinti stambių feodalų bandymus išlaikyti tam tikrą savarankiškumą ir toks Ukrainos savarankiškumas buvo Rusijos caro valstybėje kažkas neįprasta.

Jau Aleksejaus Michailovičiaus, prie kurio viešpatavimo buvo prisijungusi prie Rusijos Ukraina, sūnus caras Petras I faktiškai panaikino Ukrainos savarankiškumą, žiauriai numalšinęs bet kokį pasipriešinimą. Tūkstančiai buvo ištremti į Sibirą, kiti tūkstančiai mirė pelkėtose vietose statant Peterburgą. Paskutinis etmonas Mazepa pabėgo į Turkiją. Apie tai yra parašyta Puškino poemoje „Poltava“. Bet nušviesta ten tų dienų įvykiai gana vienašališkai. Jau ir prieš Mazepą Ukrainos etmonai Vygovskis, o po jo Vojnarovskis kovojo su caro valdžia dėl Ukrainos nepriklausomybės išlaikymo. Pribaigė Ukrainos savarankiškumą Jekaterina II, ištrėmusi visą Zaporožės sečę ir jos apylinkių gyventojus su visom šeimom į Kaukazo priekalnius kovai prieš kalniečius. Ten dabar gyvena Zaporožės kazokų ainiai – Kubanės kazokų vaikaičiai. Mat Zaporožės kazokai buvo aktyviausia ir maištingiausia, o kartu labiausiai laisvę mylinti ukrainiečių tautos dalis. Juos ištrėmus ir sustiprinus baudžiavą, be to, perkėlus dalį gyventojų į anksčiau neapgyventą Krymo totorių užpuldinėjamą laukinę stepę, kur dabar yra Odesos, Nikolajevo, Chersono ir Zaporožės sritys, Ukraina galutinai neteko bet kokio savarankiškumo. Net pats Ukrainos pavadinimas buvo pamirštas, jos vietoje atsirado Malorossija ir Novorossija (buv. laukinė stepė). Ukrainiečius paniekinamai vadindavo chocholais, o jie rusus vadindavo kacapais. Oficialiai mokyklose buvo mokoma, kad tai viena rusų tauta, susidedanti iš Didžiosios Rusijos, Mažosios Rusijos ir Baltosios Rusijos. O kalbos, papročių ir kiti etnografiniai skirtumai tai esą tik provincializmai, tarmės. Caro valdžia padėjo nemaža pastangų, kad būtų surusinti ukrainiečiai, ir tai dalinai jai pavyko. Miestuose beveik išnyko ukrainiečių kalba, be to, šiek tiek surusėjo rytinė Ukrainos dalis, kur vyrauja pramonėje dirbantys darbininkai, tarp kurių daugumą beveik visur sudaro atvykėliai. Aš gyvenau Kijeve ir mieste negirdėjau ukrainiečių kalbos, tik turguje, kur atvažiuodavo valstiečiai. Bet jau čia pat, pora kilometrų už miesto ribų, buvo kalbama tik ukrainietiškai, kaimo struktūra ir trobesiai (mazankos) charakteringai ukrainietiški. Visas tipas žmonių skirtingas nuo rusų. Jie nešioja ilgus ūsus ir skuta barzdas, tuo tarpu rusų valstiečiai barzdoti. Jie nežinojo senovėje vyžų, visi su batais. Moterys su pusiau tautiniais rūbais, bent visų lininiai marškiniai su tautiniu ornamentu išsiuvinėtom rankovėm ir krūtine. Ir taip visur: miestai daugiau ar mažiau surusėję, o kaimas išliko ukrainietiškas. Dar viena ypatybė. Toji Ukrainos dalis, kuri liko XVII amžiuje prie Žečpospolitos, labiau sulenkėjo, bet išlaikė dar daugiau etnografinių bruožų ir kalbą. O ta dalis, kuri po Lenkijos padalinimų liko prie Austrijos, t. y. Galicija, Užkarpatė, Černivciai, labiau už kitas Ukrainos sritis išlaikė tautinį sąmoningumą. Nors juos lenkai spėjo paversti unitais ir jie neva tebėra Rytų apeigų katalikai, užtat jie nesurusėjo ir nemokėjo iki paskutinių laikų rusų kalbos. Iš kitos pusės išliko tradicinis antagonizmas su lenkais, paremtas socialinės nelygybės pajautimu. Lenkai, kaip ir pas mus Lietuvoje, buvo ponai, o ukrainiečiai – valstiečiai. Bet Austrijos-Vengrijos valstybėje lenkai jau nebeturėjo valios vartoti prievartą lenkinant. Ten, Galicijoje, išliko savita Ukrainos kultūra, ten jie mokėsi mokyklose ukrainiečių kalbos, skaitė ukrainiečių literatūrą. Ten buvo net savanoriškais pagrindais organizuotas ukrainiečių kultūros universitetas. Ten buvo parašyta jų istorija iš ukrainietiško matymo taško.

Žymiausias Galicijos Ukrainos literatas buvo Ivanas Franko, kuris jų išsivaduojamojoje literatūroje laikomas klasiku greta paties Taraso Ševčenkos.

Skaitytojas man atleis už tą ekskursiją į Ukrainos istoriją, bet, norint suprasti pilietinio karo įvykius Ukrainoje, reikia orientuotis, nors ir nedaug, jų istorijoje.

Užguita lenkų feodalų ir Rusijos carų ukrainiečių tauta atgijo, kaip ir dauguma Europos pavergtų tautų, per vadinamąjį Tautų pavasarį, t. y. 1848 metais per visą Europą persiritusią revoliuciją. Rusijoje šis Tautų pavasaris atėjo po 1861 metų baudžiavą panaikinusios reformos, kai į istorinę areną įžengė valstiečių luomas, išlaikęs savo tautines tradicijas. Taip buvo Lietuvoje, taip buvo ir rytinėje Ukrainoje, o austrų valdomoje Ukrainos dalyje tai įvyko tuo pačiu laiku kaip ir kitose Europos tautose: Vengrijoje, Čekijoje, taip pat ir suskaldytose vokiečių bei italų tautose, t. y. po 1848 metų įvykių. Tas ir nulėmė ukrainiečių tautos atgimimo valstietišką pobūdį. Jau pirmasis ukrainiečių tautos dainius Ševčenka buvo baudžiauninkas ir užjautė savo likimo brolius valstiečius. Jo likimas buvo labai dramatiškas. Jis pasirodė esąs gabus piešti ir jo ponas grafas Engelgartas pasiuntė jį mokytis į Vilniaus universiteto Dailės fakultetą, jis sėkmingai jį lankė, vadovaujamas profesoriaus Rustemo. Bet tuo jo vargai tik prasidėjo. Engelgartas nedavė jam laisvės, o išsilavinusiam žmogui vergo padėtis buvo ypač sunki. Pono įsakymu jis buvo su grupe kitų baudžiauninkų atvarytas pėsčias į Peterburgą, kur tuo laiku gyveno jo ponas, ir buvo liokajaus vietoje laikomas prie pono, kuriam malonu buvo pasididžiuoti, kad jis turi mokytą dailininką savo baudžiauninką. Ševčenka pasirodė gabus ne vien dailei, bet ir poezijai. Peterburgo rašytojai atkreipė į jo poetinius kūrinius dėmesį ir bandė jį išpirkti, bet grafas užprašė dešimteriopą kainą, nes, girdi, mokytas baudžiauninkas brangiau kainuojąs. Rašytojai negalėjo iš karto surinkti reikiamos sumos ir Ševčenkai teko kurį laiką kęsti nekenčiamą vergiją ir pono patyčias. Galų gale reikiamoji suma buvo surinkta ir Ševčenka atgavo laisvę, bet neilgam. Jis parašė satyrinį eilėraštį, įžeidžiantį imperatoriaus Nikolajaus I žmoną. Žandarai nustatė autorių ir Nikolajus I nubaudė jį, atiduodamas į kareivius. Tai buvo labai žiauri bausmė, nes kareiviai turėjo tarnauti 25 metus ir kęsti fizines bausmes, neretai buvo užplakami mirtinai. Be to, caro įsakymu jam buvo uždrausta rašyti ir piešti. Jo įgula stovėjo dykumoje prie Kaspijos jūros, kur dabar yra Ševčenkos miestas. Klimatas ten buvo žiaurus, vanduo gabenamas per Kaspiją iš Kaukazo laivais. Kartu su juo ten buvo ir revoliucionierius Zigmantas Sierakauskas (vėliau jis vadovavo 1863 m. sukilimui Lietuvoje). Bet Sierakauskas išėjo iš sunkios padėties kitu keliu. Jis dalyvavo mūšiuose, buvo pakeltas puskarininkiu ir pasiųstas mokytis į puskarininkių mokyklą. Vėliau jis išlaikė egzaminus karininko laipsniui ir tuo automatiškai jo bausmė pasibaigė, nes jis formaliai nebuvo teismo baustas, o tik paskirtas karo tarnybon. Ševčenka išbuvo kareiviu beveik visą skirtą laiką ir tik Nikolajui I mirus dar po kelerių metų draugų rašytojų rūpesčiu buvo paleistas. Bet sveikata jau buvo pašlijusi ir sulaukęs dar baudžiavos panaikinimo įsako, o sesuo jo buvo dar baudžiauninkė, jis mirė. Nedaug paliko jis savo lyrikos. Skaitytojas atsimena, kad jam buvo draudžiama rašyti. Bet tai, ką jis parašė, prilygsta tokiems tautiniams genijams kaip Puškinas ar Adomas Mickevičius. Savo lyrikos knygoje „Kobzarius“ (kobza – toks ukrainiečių tautinis muzikos instrumentas, kuriuo sau pritardami keliaujantieji muzikantai dainuodavo liaudies padavimus apie herojišką Ukrainos praeitį) Ševčenka apdainuoja Ukrainos didingą praeitį. Tuo jis kėlė tautą iš pavergimo miego. Po baudžiavos panaikinimo buvo nemaža dar ukrainiečių rašytojų, daugiausia kilusių iš kaimo ir aprašiusių to kaimo gyvenimą. Tai Lesia Ukrainka, Kociubynskis ir kiti. Miestai buvo nutautėję ir ukrainiečių inteligentija beveik ištisai buvo susijusi su kaimu, tai buvo liaudies mokytojai, veterinarijos gydytojai, kaime dirbantys daktarai ir felčeriai. Visi jie ar bent dauguma jų buvo kilę iš gausių popų ir diakonų šeimų ir mokslus ėję dvasininkų seminarijose ar mergaičių vyskupijos mokyklose.

Iki revoliucijos mes beveik nieko nežinojom apie Ukrainos šiandieninę tautą, tik prisiminėm šį tą iš lenkų ar rusų istorijos, iš Gogolio raštų, ypač iš jo apysakos „Tarasas Bulba“ ir kelių kitų apsakymų iš jo „Vakarų vienasėdyje prie Dikankos“, taip pat iš Henryko Sienkiewicziaus trilogijos „Ugnimi ir kalaviju“ pirmos dalies. Priėjimas Gogolio ir Sienkiewicziaus prie Ukrainos temos buvo visiškai priešingas. Kas vienam didvyriai, tas kitam banditai ir chamai.

Ukrainietiškai mes su Jarusiu išmokome per keturias vasaras Maliutinkoje iš vienmečių mūsų šeimininko Mahtejaus vaikų, bet mes nežinojome, kad tai atskira kalba. Mums sakė, kad tai tarmė, vulgarizuota rusų kalba. Ir tik po Vasario revoliucijos, kai buvo įvesta į gimnazijos dėstomuosius dalykus ukrainiečių kalba, aš supratau, kad tai tikrai visai atskira kalba. Tiesa, ji buvo panaši į rusų ir lenkų kalbas, bet ne daugiau kaip kai kurios kitos slavų kalbos, pavyzdžiui, čekų ar slovakų. Apskritai ji man atrodo esanti ant ribos tarp rytų ir vakarų slavų kalbų. Juk ukrainiečius kildina iš polianų slavų genties, o iš tos pačios genties kilę ir lenkai iš Mažosios Lenkijos (prie Vyslos apie Krokuvą). Vėliau sužinojau, kad ir Kijevo Rusios laikais jos pietų gyventojai pagal etnografinius požymius buvo ukrainiečiai, tiksliau, jų protėviai, bet artimesni dabartiniams ukrainiečiams negu rusams. Dabartiniai rusų dailininkai, kurie piešia Kijevo kunigaikščius barzdotus ir su ilgais plačiais rankovių apsiaustais, nesąmoningai klastoja istoriją ir vaizduoja juos kaip rusus. Teko man matyti litografiją paveikslo, piešto graiko X amžiuje. Ten vaizduojama, kaip Bizantijos imperatorius atiduoda Konstantinopolyje duoklę Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui. Ir reikia pripažinti, kad Sviatoslavas savo rūbais ir veidu su ūsais be barzdos daugiau primena Zaporožės kazoką negu įprastą vaizdą rusų kunigaikščio, kaip juos dabar paišo. Tokia pat ir jo palyda.

Na, o pati ukrainiečių kalba, jeigu nešališkai ją vertintume, yra graži kalba ir gerokai nutolusi nuo rusų bei lenkų kalbų, nors yra ir šioks toks panašumas kaip su slavų kalbomis.

Duosiu porą pavyzdžių, tegu skaitytojas pats sprendžia. Laikysimės, kiek prisimenu ją po 65 metų, ukrainiečių rašybos. Ten charakteringi skirtumai nuo rusų rašybos yra raidė i:

 

i su tašku skaitoma kaip lietuviška i

u skaitoma kaip rusiška ы

й kaip rusiška й

ї kaip lietuviška ji

e skaitoma э

г skaitoma h

 

Taraso Ševčenkos sukurta daina (t. y. pagal jo žodžius):

 

Reve ta stogne Dnipr širokij,

Serdityj viter zaviva,

Dodolu verbi gne vysoki,

Gorami chviliu pidijma.

I blidij misiac na tu poru

Iz chmari de-de vigliadav,

Nenače čoven v sinim mori,

To vyrynav, to potopav.

Šče treti pivni ne spivaly,

Nichto nigde ne gomoniv,

Siči v gaju pereklikalisj,

Ta jasenj raz u raz skripiv.

 

Rėkia ir staugia platusis Diepras,

Piktas vėjas staugia,

Aukštuosius gluosnius lenkia žemėn,

Kalnais pakelia bangas.

Ir blyškus mėnuo tuo laiku

Kai kur iš už debesio žiūrinėjo,

Kaip laivas mėlynoje jūroje

Tai iškildavo, tai nuskęsdavo.

Dar tretieji gaidžiai negiedojo,

Niekas niekur nešlamėjo,

Apuokai šile susišaukė

Ir uosis karts į kartą braškėjo.

Arba kita ištrauka iš padavimo:

 

Živ-buv v Siči staryj kozak

Na prizvišče Čalyj.

Vychoduvav syna Savu

Kozakam na slavu.

Oi ne schotiv že tij Sava

Kozakam služyti,

Poklonivsia go liašenki

V Poljšču panom žiti.

Sidit že tij Sava

Dribni listi piše,

O ktosj jomu pid vikoncem

„Dobryj večor“ kaže.

Podivivsia že tij Sava

Skrozj vikno dokument sadu,

A kozackaja staršina

Vže u perelazu.

Oi skočiv že tij Sava

Do jasnoi zbroi,

A kozackaja staršina

Vže u pokoju.

Oi skočiv že tij Sava

Do jasnogo meču,

Pokatilasia golovenjka

Vid samogo pleču.

 

Gyveno Sečėje senas kazokas

Pavarde Čalyj.

Išaugino sūnų Savą

Kazokams ant garbės.

Nepanorėjo tas Sava

Kazokams tarnauti,

Pasipiršo lenkaitei

Į Lenkiją ponu būti.

Sėdi tas Sava,

Smulkius raštus rašo,

O kažkas prie langelio

„Labas vakaras“ sako.

Pažiūrėjo tasai Sava

Pro langą į sodą,

O kazokų vyresnybė

Jau prie įėjimo.

Ir pašoko tasai Sava

Prie skaisčių ginklų,

O kazokų vyresnybė

Jau kambaryje.

 

Pašoko tasai Sava

Prie skaistaus kardo,

Nukrito galvelė

Iki pat peties.

 

Manau, kad šių pavyzdžių pakaks įrodymui, kad ukrainiečių kalba – tai atskira kalba, o ne rusų kalbos tarmė. Kalbėjo ta kalba, be prastuomenės, tik kaimo inteligentija. Prikėlimas iš miego visos tautos dar nebuvo iki Spalio revoliucijos baigtas. Bent toje dalyje, kuri priklausė caro Rusijai. Galicijoje tas procesas buvo toliau pažengęs ir ukrainiečių tauta turėjo ten sukūrusi savo šiuolaikinę kultūrą. Be valstiečių ir kalniečių huculų, ta kalba kalbėjo ir prie jos kultūros pritapo gausus inteligentijos ir smulkiosios buržuazijos būrys. Bet nuotaikos čia buvo ne tik antilenkiškos, bet ir priešingos carų politikai Ukrainos atžvilgiu. Ši šviesesnė ir labiau susipratusi ukrainiečių tautos dalis suvaidino nemažą ir ne visada teigiamą vaidmenį pilietiniame kare Ukrainoje. Aš turiu galvoje, kad būtent čia bazavosi ukrainiečių nacionalizmas. Jis sutapatino rusų carų patvaldystę ir jų rusifikatorišką politiką su rusų tauta, o ši ir pati buvo carų pavergta, atvykę į Ukrainos miestus ir pramonės įmones bei šachtas rusų proletarai ieškojo duonos kąsnio, o ne rusifikatorių vaidmens. Jie padėjo ukrainiečių tautai jų kovoje prieš carizmą. Jie buvo ukrainiečių broliai, o ne priešai. Galbūt carizmo agentų siundomi ir galėjo kur nors kilti tautiniu pagrindu sukelti konfliktai, bet tai nepateisina nacionalistų kurstomos neapykantos.

Užbaigsiu šį skyrių apie Ukrainą Ševčenkos eilėraščiu „Zapovit“ („Testamentas“), kurio tema įkvėpė daugelį kitų tautų rašytojų, tarp jų ir mūsų Joną Biliūną.

 

Zapovit

Jak umru, to pochovajte

Mene na mogili,

Sered stepu širokogo,

V Ukraini milyj,

Pochovajte taj vstavajte,

Kajdany porvite,

Zloju vražjej krovju

Voliu okropite.

 

Kai numirsiu, tai palaidokit

Mane ant piliakalnio

Vidury plačios stepės

Mieloje Ukrainoje.

Palaidokit ir sukilkit,

Grandines suplėšykit,

Piktu priešų krauju

Aplaistykite laisvę.

Yra dar vienas posmas šiame eilėraštyje, kurio dabar po tiek metų ukrainietiškai neprisimenu, bet turinys jo skamba maždaug taip: Ukraina, laisva ir lygi, džiaugsis tarp laisvų tautų. Taigi, Ševčenkos testamentu vadovaujantis, laisvę atgavus, reikia pamiršti nesantaikas ir laisvos tautos, lygios tarp lygiųjų, turi jaustis broliais. Nacionalistai apie tai pamiršta ir prisimena kiekvieną carų padarytą skriaudą, panaudodami ją tautinės neapykantos kurstymui. Bet taip jau yra. Mes tai matom Lietuvoje, ne kitaip buvo ir Ukrainoje. Žinoma, kaltė čia tenka abiem pusėms.