Serhijus Žadanas: „Šiuo metu Ukrainoje priešais tampa žmonės, gyvenantys toje pačioje laiptinėje“

Charkovietis poetas, prozininkas, eseistas ir Euromaidano aktyvistas Serhijus Žadanas rašytojai ir žurnalistei Linor Goralik pasakojo, kaip jam dabar sekasi gyventi ir rašyti eilėraščius viename mieste su žmonėmis, kurie jį talžė beisbolo lazdomis.

 

– Visąlaik atrodo, kad šitos dienos – tai kažin kokios begalinės vien tik tau skirtos, grynai asmeninės pamokos. Ar tai panašu į tiesą?

– Greičiausiai ne. Baigiant ketvirtąją dešimtį visos pamokos jau būna išmoktos, nepriklausomai nuo politinės situacijos šalyje. Tiesiog kai kurios iš jų užsimiršta, nutolsta į antrą planą, išblunka ir išskysta. O tokiomis dienomis kaip šios staiga prisimeni kažin ką labai svarbaus. Kad mirtis, pasirodo, visąlaik šalia. Kad sunkiausia gyvenime – išmokti klausytis kito, išmokti suprasti. Paprasti dalykai, kurie iš tiesų visada pasirodo besą tikri. Deja (ar laimei), jokių praregėjimų ar nusivylimų. Žinai, ko iš kurio laukti, kuo galima pasitikėti, o kuo ne. Gyvenimas nustoja stebinti, bet dėl to nesiliauji jo mylėti.

– O dar sėdi ir galvoji: kai beginklį žmogų talžo lazdomis per galvą, ko jisai išmoksta?

– Ką tu, Linor, – ko gi čia galima išmokti? Nieko nauja, nieko įdomaus. Šlykštu, kai muša minia. Net ne baisu, o būtent – šlykštu. Antra vertus, mes gi visada žinom, ką darom ir ko konkrečiu atveju reiktų tikėtis. Aš suaugęs žmogus, mane sunku nustebinti smūgiu į galvą, o va dėl nulinčiuotų ir sumuštų studentų (vaikinų ir merginų, savanorių, žurnalistų, ruošusiųjų arbatą ir sumuštinius) man iš tiesų neramu – kaip jie vėliau jausis šiame mieste? (Kovo 1-ąją prorusiško mitingo Charkove dalyviai įsiveržė į administracinį pastatą, kuriame buvo Euromaidano šalininkų, tarp jų ir Žadanas; Serhijui liepė klauptis, o kai atsisakė, žiauriai sumušė. Sumušti ir kiti aktyvistai – Vozduh.afisha.ru.)

O šiaip – jokių mistinių praregėjimų, jokių permąstymų. Man buvo aišku, kad mūsų konfrontacija kažkaip panašiai ir baigsis, aš visom išgalėm stengiausi visus išvesti iš administracinio pastato. Manęs nepaklausė, o pats išeiti nepajėgiau – sąžinė neleido draugų palikti. Tai štai kartu su visais ir atsiėmiau. Būna.

– Mūsų laikai sunkūs, be kita ko, regis, ir tuo, kad priverčia daugelį žmonių garsiai pasakyti tokius dalykus, apie kuriuos kitomis aplinkybėmis nebūtų reikėję kalbėti; ir šitais pasisakymais ūmai apnuoginamas nebepataisomas, nebeatšaukiamas įtrūkis. Tenka apskritai svarstyti klausimą, ar galima valgyti vaikus, ir staiga simpatiškas žmogus ima aiškinti, kad taip paprastai negalima, bet su bešameliu – visai kas kita… Kur ta riba, kurią peržengus dialogas nebeįmanomas ir norisi tiesiog atsižegnoti nuo pašnekovo, ir ar tokia riba apskritai yra?

– Turbūt yra. Turi būti. Aš visuomet stengiausi jos nepastebėti. Turbūt be reikalo; nežinau, adekvatumo ir normalumo ribos turi būti. Bet suprantat, tame pogrome, įvykusiame Charkove, juk tame, – jei neskaitysim svečių iš Rusijos pasienio sričių ir tradicinių mūsų mero kariūnų, – „taikiame mitinge“ ir Charkovo miesto vadavime nuo banderininkų, peraugusiame į šturmą, dalyvavo paprasti charkoviečiai. Su kuriais apsipirkinėji tose pačiose parduotuvėse, važinėji tuo pačiu metro, susiduri gatvėje. Ir štai staiga jie pradeda lupti studentus, vilkti už plaukų studentes, rengti „liaudies teismą“. O svarbiausia – visi (na, tikiuos, ne visi) tam pritaria, visiems tai patinka, visi tai laiko teisingu dalyku. Ar tai riba? Nežinau. Bent jau aš niekur iš miesto važiuoti nesiruošiu. Tai yra aš ir toliau su tais žmonėmis važinėsiu tais pačiais metro vagonais. Suprasdamas, kad kažkas iš jų manęs nekenčia ir nuoširdžiai laiko fašistu. Tiesiog: ar kada nors mums pavyks suprasti vienam kitą?

– Ką apskritai būtina suvokti tiems, kurių šiuo metu nėra Ukrainoje ir kurie tik skaito apie ją šį bei tą?

– Ukrainoje dabar gali prasidėti patys liūdniausi laikai – laikai, kai priešais tampa žmonės, gyvenantys toje pačioje laiptinėje. Iš tikrųjų tai baisiau už okupaciją. Okupacijos metu viskas daugmaž suprantama (jei ne klinikinis atvejis) – yra tavo šalis, yra kaimyninė šalis, kažkas įžengia į tavo šalį, ir tu jau pats sprendi, kiek su tuo taikstaisi. Visuomenės susipriešinimo atveju viskas daug blogiau: niekas iš niekur neateina, visi jau gyvena čia. Ir kiekvienas turi teisę. Savo tiesos atsisakyti nesinori, neteisinga taip, ir pamiršti negalima, kad mes visi iš čia. Tiesą sakant, kodėl pas mus rytuose dabar visi plyšauja apie kažkokius mitinius banderininkus? Savų nekęsti sunku. Kur kas paprasčiau sukurti priešo, svetimšalio paveikslą. Girdi, jų ne tik kitokios pažiūros ir kiti didvyriai, jie apskritai ne mūsiškiai, todėl tegu nešdinasi, iš kur atėję. Tada visi išsivaikšto po savo laiptines, o ryte drauge vedžioja šunis – ir georgininkai (rus. георгиевцы – konservatyvių pažiūrų stačiatikiško jaunimo judėjimas – vert. past.), ir banderininkai.

– Suprantama, bet koks įvykis sukelia pačių įvairiausių nuomonių bangą. Tarp jų ir tokią: „O ko lindai? Būtum sėdėjęs namie, nebūtum gavęs.“ Bet juk jūs aiškiai suvokėt, kad rizikuojat. Kodėl nebuvo galima neiti?

– Žinoma, suvokiau. Suvokiau, kad rengiamos provokacijos, kad nėra prasmės ten, tame pastate, sėdėti, kad bus kraujo. Aiškinau, perspėjau, siūliau pasitraukti. Bet kartais revoliucijos žaidimai įtraukia labiau nei pati revoliucija. Vieną akimirką išdygsta krūva revoliucionierių, kurie nieko neklauso. Tiesa, kai prasideda snukių velėjimas, šitų revoliucionierių tarp velėjamųjų nebūna. Kažkodėl visada taip nutinka. Vienu žodžiu, na, gėda buvo nepasilikti. Kažin kaip neteisinga. O visa kita tegu gula ant sąžinės tų, kurie mušė beginklius.

– Egzistuoja du kultūriniai „poeto sukilimo valandą“ įvaizdžiai: vienas – poetas ant barikadų, toks „daugiau nei poetas“, kitas – poetas atsiskyrėlis dramblio kaulo bokšte. Bet abu įvaizdžius jungia vienas svarbus aspektas: poetas suvokia save kaip poetą, kaip žmogų, kurio padėtis ypatinga (nebūtinai aukštesnė, tai būtų naivu; tiesiog – ypatinga). Esama tokio pojūčio? Ir jeigu taip, kaip jis veikia: įpareigoja? išlaisvina? reikalauja? leidžia?

– Tai turbūt paprastai: laikantis tam tikros pozicijos, nebūtina pabrėžti, kad tu – poetas. Man va šitoks mūsų visų tam tikros pozicijos laikymasis šiandien atrodo be galo svarbus – būtent iš to, man regis, gimsta pilietinė visuomenė. Mes, kai prasidėjo pastato šturmas, sėdėjome koridoriuje ant laiptukų su vyrukais iš spaudos centro ir bandėme sugalvoti idėją, kuri suvienytų piliečius iš abiejų barikadų pusių. Tai yra ką reikia pasiūlyti, ko atsisakyti, kas tarp mūsų bendra, kas mus skiria – piliečius. Kažkodėl žodis „piliečiai“ visą laiką sklandė ore. Paskui vieni piliečiai prikūlė kitus. Štai jums ir aukštesnė padėtis.

– Šnekėjomės su kolegomis: dabar beveik niekam neišeina rašyti eilėraščių – pasirašo arba agituotė, kurią gėda parodyti, arba išvis nieko. Ar tokiomis aplinkybėmis pavyksta rašyti ar bent galvoti apie tekstus? Jei taip, kas padeda?

– Na, po teisybei, pastarąsias tris dienas aš labiau rūpinuosi, kaip suorganizuoti pagalbą nukentėjėliams – tiems, kurie atsidūrė ligoninėse. Dabar turbūt nereikėtų galvoti apie tai, sekasi rašyti ar ne. Manau, kad viskas, kas turi būti parašyta, bus parašyta.

– Visai neseniai internete paskelbėte tokį įrašą: „Mūsų laukia sunki kova. Jeigu šiandien atsitrauksim, išduosim save. Drauge ir iki galo.“ Kažkas man neseniai tarstelėjo: „Baisu ką nors raginti, juk tai atsakomybė.“ Jūsų įrašas, regis, leidžia numanyti esant kažin kokį „mes“, su kuriuo galima šnekėtis kaip su savimi, t. y. numanant, jog atsakomybė viena, o raginimai nesitraukti – tai ne tiek agitacija, kiek abipusio palaikymo, susižinojimo forma. Kas tie „mes“?

– Iš tikrųjų tai ne atsišaukimai ir ne agitacija, aš tiesiog kalbuosi su žmonėmis, kuriuos pažįstu, kuriais tikiu, kuriuos myliu. O svarbiausia – su kuriais drauge kažką veikiu. Aš ne politikas, niekada nebuvau ir nenoriu būti, manęs niekada nedomino manipuliavimas žmonių nuomone. Bet štai ryšys su žmonėmis, kurie mane supranta ir kuriuos aš suprantu, man visada buvo svarbus. Sakydamas „mes“ kreipiuosi būtent į juos. O kalbant apie atsakomybę – taip, be abejo, tai kertinis žodis.

– Ir ką gi tam „mes“ daryti blogiausio scenarijaus (tegu kiekvienas pats sau nusipiešia tokį) atveju?

– Žinote, tai sunkus klausimas. Susijęs būtent su atsakomybe. Aš nepasirengęs, tarkim, raginti griebtis ginklo. Ne dėl to, kad bijau atsakomybės, o todėl, kad nesu tikras, ar toks sprendimas teisingas. Jeigu staiga (neduokdie) imtų pildytis blogiausias scenarijus, tai aš, pavyzdžiui, pasistengsiu likti ten, kur gyvenu, mieste, kurį laikau savu. Net jeigu jame bus labai blogai. Todėl, kad gėda – gėda bijoti, gėda atsisakyti to, kuo tiki, gėda kažkam kitam perkelti tau svarbių problemų sprendimo naštą. Aš turbūt irgi per daug patetiškai kalbu. Tokia pastarųjų mėnesių stilistika. Kalbi, tarsi nekrologą rašai – tiesiog šiaip, dėl visa ko.

Aš manau, kad pas mus viskas bus gerai.

Vozduh.afisha.ru

Vertė Andrius Patiomkinas