VYTAUTAS CIPARIS

Eilėraščiai

vienatvinė

…ir tada mums prireikia šunų, katinų, kanarėlių, gyvačių,
kad tik po sunkios darbo dienos vos parslinkęs į savo gūžtą
visuose keturiuose tuščio kambario kampuose,
visuose harmoningai tylinčiuose namuose
nerastum jos, kad tik nerastum jos, kad jos nerastum -
įjungi radijo imtuvą, atsuki vandenį – karštą ir šaltą, tada
įjungi ir televizorių (pamiršai, kad nesumokėjai už jo remontą), 
jis garsiai šnypščia pilka juoda balta – įjungi virdulį,
praveri langą atsitiktiniam praeiviui išgirsti,
uždegi visas šviesas, atverti visas knygas,
įjungi viską, kas tik gali būt įjungta -
viskas groja, šnypščia, traška, dega, bėga,
šviesios sienos, pilnos vonios,
šunys, katės, kanarėlės, gyvatės,
ir tik nė vieno žmogaus visuose namuose,
be tavęs ir be jos, kuri visada čia -
žiūri iš tavo paties akių ir
tavo pirštais barbendama stalą
skaičiuoja knygas, kanarėles ir virdulius,
ir tave, ir vėl nesupratusį mažą
vienatvinį vabalą -
žmogus be žmonių,
skaičiuoja kantriai nieko nepraleisdama
ant tavo pirštų tylas,
bučinius ir voratinklius,
mirusias muses languos,
žmonių kvapą burnoj,
rytinius kavos puodelius
(du, vienas tuščias),
tamsias vakaro ligas,
namų vaiduoklius
ir megztinius.
Suskaičiuoja, patikrina dukart,
užrašo, susumuoja,
galėsi vakare 
pasiskaityt:
vienas.
 
 
Kuo labiau bandai įsispraust savin
Sumažėt ir giliai pritūpti
Tuo greičiau šlapi lapai
Per plaukus pro odą apkloja
Pernykščius akių obuolius
Ir šaknis suleidžia šypsenon
Nuleidžia saulę ir sudegę
Dūmais kvepia pirštuose
 
Neapčiuopia šviesos
Mygtukai užstrigę
Ryšys trūkinėja
Tarp žmogaus ir nakties
 
Tamsoj tylintys šunys
Lietuj neįmatomi
Gal jų ten nėra
 
 
 

Obuolių derlius

Kai tas ruduo kai nėr tavęs kai vėl esi
Raudonom vynuogėm raudonais žiguliais
Tuščiam bute ketvirto aukšto debesy
Giliai vapsvų išgraužtais obuoliais
 
Kai tas ruduo kai vėl esi kai vėsiai
Ima krapnot į žolę lietūs ir avietės
Mus priglaudžia šilti žaibų pavėsiai
Ir antras krenta pirmą obuolį palietus
 
Kai tas ruduo kai tu pilni krepšiai gyvybės
Sulytam fotelyje bitės slepia saldų lietų
Į jį prisėdi ir kvepi sena ramybe
Tolygiai krenta vyšnios lyg tiksėtų
 
Kai tas ruduo užkurk ugnies jei alkana ir šalta
Ir jos užteks kad grįžtume raudonais žiguliais
Lėtai kaip lieka sraigės ant asfalto
Palik rami. Pasimatysim kitąmet. Žieminiais obuoliais.
 

Komentarai / 1

  1. Hurluberlu.

    ..

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.