Vilniaus aidas

Iš Vilniaus į Vilnių. Rinktinė poezija. Sudarė Aidas Marčėnas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 348 p.

Nėra geresnių migdomųjų už knygą.
Iš nefiksuotos liaudies išminties

Prologas

68 šio ir praėjusio amžiaus lietuvių poetai + 165 jų eilėraščiai (tarp jų – ir ciklų dalys) = „Rinktinė poezija“ (tokia šios eilėraščių antologijos paantraštė). Nepabijoti aritmetikos kviečia pats šios knygos sudarytojas Aidas Marčėnas, eiles išrikiavęs su mėnesių ar kelerių metų paklaida (vis dėlto poetas!) pagal jų autorių gimtadienius. Tiesa, į knygos pabaigą tarsi suvokiama, kad eilėraščius galima ir kitaip grupuoti – ieškant (ir surandant) sąsajų, kad ir labai paratekstinių, – tarkim, tik žinantieji poeto Manto Gimžausko-Šamano ir poeto, muzikanto, fotografo Remigijaus Audiejaičio tragiškos žūties aplinkybes gali suprasti, kodėl knygoje greta atsiduria Gimžausko „Kosmonautų gatvė“ (308) ir jauniausio šios antologijos autoriaus Domanto Razausko Remiui dedikuotas „Street Spirit“ (310) su šiuose tekstuose esančiais ne tik Vilniaus, bet ir skrydžio motyvais, – tačiau knygą vis dėlto valdo suminis chronologinis principas. Teminis eilėraščių atrankos principas – apie Vilnių ne patetiškai ir ne romantiškai („Sudarytojo žodis: iš sapnuojančio į nubudusį“, 334). Turbūt dėl to knygoje nerasime nei lietuvių neoromantikų, nei simbolistų poezijos. Logika? Sapno. Suprasto visom rašytom, nerašytom ir perkeltinėm jo prasmėm. Šito neslepia ir pats Marčėnas (žr. tą patį jo žodį), atrinkęs nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 2007-ųjų rašytus tekstus. Kad patektum į Vilniaus Aido knygą, užteko eilėraštyje paminėti kokią nors su Vilniumi susijusią, atpažįstamą (nors nebūtinai) detalę (sapne viskas svarbu!), kartais – tik parašyti žodį „miestas“, o kartais – pašnibždėti sudarytojui, kad eilėraštyje aprašomi įvykiai tikrai tikrai nutiko Vilniuje (Gyčio Norvilo atvejis). Sudarytojas net atpažino (tipišką?) Vilniaus namų vidų ir jų aprašą taip pat įtraukė į rinktinę (Mariaus Buroko „Interjerai“). Sapno logika? Gal labiau žemiška. Ir avys išgelbėtos, ir vilkai sotūs (t. y. nebestaugia). O ir skaitytoju pasirūpinta: Vilniaus knyga – kaip ant delno. Čia ir pabandysime iš jo paburti.

1. Mitologija. Istorija. Legendos

Pradėkime nuo pradžios. Garsiausiai Vilniaus pradžią įgarsina Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas, kurio prasmę išaiškina krivių krivaitis Lizdeika. Todėl vilkas – simbolinis arba metoniminis Vilniaus įsikūnijimas – pasirodo ne viename antologijos eilėraštyje: arba kaip Vilniaus stiprybės ir amžinumo vaizdinys, arba kaip jo degradacijos ženklas. Pastaruoju atveju viskas gana paprasta ir aišku: štai Liudviko Jakimavičiaus ne itin lyrinis subjektas postmodernistinėje Vilniaus – išsigimusio, merkantilinio ir sekuliarizuoto miesto – pragaišties vizijoje užkliūva Belmonto dilgėlėtam sąvartyne už baltų vilko kaulų („Vilniaus legendos parafrazės“, 241) (suprask: Vilniaus legenda jau mirusi, ji net ne gražiai palaidota, o patyliukais išmesta kaip bevertė (atitarnavusi, sudėvėta?) į anoniminį šiukšlyną); Alvydo Šlepiko pokarinis stalinistinio režimo Vilnius lyginamas su paklydusiu, persenusiu, apie staugimą net negalvojančiu vilku, kuris bedantis bejėgis bekraujis / jis tyli bespalvėm akim („Balio Sruogos sugrįžimas į pokario Vilnių“, 287); Evaldas Ignatavičius diagnozuoja Vilniaus miesto išsigimimą – Gedimino kadais statytame mieste šiais laikais geri poetai geria prastą vyną, o vilko staugimas girdimas tik Žvėryno šunų kaukime („Žvėryno gotika“, 275). Įdomu tai, kad vilkas, – iš esmės pagoniškos legendos keturkojis veikėjas, – visiškai gerai jaučiasi kai kurių Vilniaus kilmę interpretuojančių eilėraščių krikščioniškame kontekste, t. y. nesipjauna su krikščioniškos kultūros reprezentantais, kurių ryškiausi – šventyklos (ypač Arkikatedra) bei Vilniaus herbo šv. Kristoforas su vaikeliu (Jėzumi Kristumi) ant peties. Štai sudarytojo pramiegotoje patetizuotoje herojinėje Henriko Nagio „Vilniaus baladėje“, kurioje, be kita ko, Lietuvos sostinė vadinama amžinu miestu (dėl to nepriklausomybės atkūrimo naktį tankais įsikūnijusios grėsmės dramatizmas atrodo truputėlį nelogiškas) ir Europos širdimi, [p]rieš pat vidurnaktį – / geležiniai vilkai ėmė staugti… / Viršum kalno, pilies ir katedros / patekėjo raudonas mėnuo, / kaip kraujo puta. Iš naujo pasigirdo kunigaikščių pulkų / šūkavimai, kanopų kapojimas, plieno / žvangėjimas… (26) Vilkas ne šiaip sau pasirodo ir dviejose į rinktinę įdėto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklo „Prie istorijos“ dalyse – abiejose konstruojama Vilniaus tapatybė grindžiama krikščioniškomis vertybėmis, miesto ilgaamžiškumas siejamas su grobuoniškų, gyvybę paniekinančių instinktų pažabojimu: žinoma kad miestas būtų Vilnius / reikia dar susapnuoti / geležinį staugiantį vilką / ir nubudus jo nenudobti („1. Gediminas: „Nostra Vilna“, 40), todėl istoriniu auksu blyksintis krikščioniškasis Vilnius kankinys su trim kryžiais ant kalno ant pečių dabartyje bėga nuo žvėriškų negeležinių vilkų („3. Vilnius“, 42). Dar kituose eilėraščiuose Vilniaus simbolio statusą iš geležinio vilko paveržia stipruolis Kristoforas. Tai iš besitrinančių į jo blauzdas moters Neries žuvų mitologiškai gimsta Vilnius (Marcinkevičiaus „Neris ties Vilniumi“) su visom iš to išplaukiančiom krikščioniškom konotacijom ir pasekmėm, kurių galima aptikti kad ir Vlado Braziūno „Gedimino aikštėje“: ir gema miesto branduolys / jan senas Viešpats teužklys / vaikelį pernešti krantan / ir amžiams patikėti – man (179). Taigi vaikelis – Išganytojas – visiems laikams patikimas Vilniaus miesto gyventojui. Tačiau pačiame mieste, ypač atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, ne viskas gerai, – jei tikėsim ne vien Jakimavičiumi, bet ir Jonu Strielkūnu, kuris pasigesdamas krikščioniškos dvasios ilgisi šv. Kristoforo: Tai kurgi šventas Kristupas nubrido, / Kad iki šiol sugrįžti nemėgina? („1. Miestas“, iš ciklo „Vasara Vilniuje. 1995-ieji“, 106)

Vilniaus istorijos ar istorinių įvykių kronikos požiūriu antologijoje „Iš Vilniaus į Vilnių“ labai nedaug: iš dalies tokiai tematikai priskirtini Kornelijaus Platelio siurrealistinis viduramžių miesto vaizdas („Tiltas“) ar bandymas atkurti Pirmojo pasaulinio karo suirutės atmosferą („Grįžimas iš smuklės 1914 rugsėjo 18“), Sąjūdžio mitingų atšvaitai Edmondo Kelmicko „Demonstracijoje“ ar vienoje iš Marcinkevičiaus „Rudeninės puokštės Vilniui“ dalių (laisvė nuėjo / vilniaus gatvėm atsimenu / nešėm jos vėliavą (43), Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio vaizdai ir nuotaikos jau minėtoje Nagio „Vilniaus baladėje“ ar pilkas, skurdus, nustekentas, nuprasmintas pokario Vilnius jau cituotame Šlepiko eilėraštyje. Akivaizdžiausiai rinkinyje vyrauja įtaigiai perteikta žydų holokausto tema – nuo niūrios neišvengiamos mirties nuojautos ir siaubo pritvinkusio Alfonso Nykos-Niliūno „Vilniaus 1943“ (netgi [a]tsargi / Gaono gatvės žiurkė, bylojanti, be kita ko, ir apie žydų geto skurdą bei antisanitarines sąlygas, bėga, [p]agriebusi neklaužadas vaikus, klykdama iš gatvės tarsi iš skęstančio laivo, kurį netrukus paskandins kraujo jūra (18) iki Vytauto P. Bložės („Geto ieškojimas“), Juditos Vaičiūnaitės („Getas“) ir Tomo Venclovos („Ghetto“) apmąstomų nebylių, nykstančių, užmarštin grimztančių žydų kultūros Vilniuje pėdsakų.

Vis dėlto rinktinėje daugiau ne Vilniaus istorijos, bet asmeninių istorijų Vilniuje, kur miesto aplinka tampa veiksmo dekoracijomis, fonu arba asmeninės mitologijos detalėmis – ar tai būtų siurrealistinis urbanistinių objektų, gamtos, kosminių, mitologinių ir religinių vaizdų kaleidoskopas (Sigito Gedos „Vilniaus baladė“), ar Nykos-Niliūno ir Venclovos jaunystės dienų ir nuotaikų Vilniuje prisiminimai (atitinkamai „Žiemos melancholija“, „Vakaro agonija“ ir „Bulvare prie rotušės“), ar Antano A. Jonyno bandymas jausmų peripetijas ir mylimąją metaforizuoti klaidaus naktinio Vilniaus senamiesčio vaizdiniais („Pilies skersgatvis“), ar Lauryno Katkaus „atkurta“ savo gimimo dienos kronika eil. „Gal septyniasdešimt antraisiais“ (Vilnių čia išduoda Žaliojo tilto skulptūros), kurio paskutinės eilutės, bylojančios apie prasidėjusius sąrėmius (tik pratrūksta moteriškas šauksmas – / remia… negaliu… (321), be kita ko, netikėtai perprasmina skaitytojo galvoje jau susidėliojusią teksto interpretaciją (eilėraščio 1-ojo skirsnio laukimo nuovargis jau suprastinas ne kaip buities nukamuotos („tarybinės“), bet kaip kūdikio besilaukiančios moters nuovargis).

2. Topografija. Kultūra ir natūra

Kyla įspūdis, kad knygos sudarytojas ne tik į rinktinę traukė sapniškus eilėraščius apie Vilnių, bet ir stengėsi pateikti kuo išsamesnį miesto žemėlapį, t. y. su kuo daugiau jo geografinių, architektūrinių taškų, kurie neretai ir lieka tik taškai, daugtaškiai ar apčiuopiamesnio turinio stokojantys pavadinimai. Taip Vilniaus kataloge atsiranda vietos poetams ir poetėms, savo tekstuose tik užsimenantiems apie Fabijoniškes, Misionierių bažnyčią, Taurakalnį, Kosmonautų gatvę, Šeškinę, Lukiškes, „Keistų ženklų“ kavinę… Vis dėlto Marčėno sulipdytame poetiniame Vilniaus kūne esama ir ne taško dydžio taškų, tokių atraminių vietų, su kuriomis siejama miesto gyvybė, ilgaamžiškumas ir apskritai Vilniaus veidas. Pirmiausia tai – miesto centras: Arkikatedra, Katedros aikštė ir Gedimino pilis su jos kalnu. Su Arkikatedra siejamų sakralumo, dvasinės atgaivos ir miesto tęstinumo verčių rasime Kazio Bradūno („Prieš Katedrą“, „Rytas mano mieste“), Vaičiūnaitės (Ir ji [katedra] išlieka – vientisa ir saulėta / baltumui, erdvei, amžinybei / kaip mušanti varpais senamiesčio širdis, / sujungusi gatves ir pastatus… („Katedra“, 78), Marcinkevičiaus (įsimylėjęs / katedros aikštėje / pavasarį sapnuoja (iš „Rudeninės puokštės Vilniui“, 43) tekstuose. Katedros aikštė, kaip pagaliau surastas pagrindinis lietuviškos tapatybės dėmuo, o gal tiesiog žmogiškosios būties pilnatvės įsikūnijimas, iškyla amžinai nerimastingo Rimvydo Stankevičiaus „Gurguolėje“. O Algimantas Baltakis Vilniaus (o ir visos Lietuvos) ateitį nuo kalno regi kaip trijų tradicijų – pagoniškosios, krikščioniškosios ir sekuliariosios – tęstinumą, žmogaus ir jo susikurtų prasmių bei vertybių laikinumui priešindamas Gedimino pilies, Arkikatedros Šventaragio slėnyje ir Universiteto triados amžinumą („Kas tau dar liko“ (54). Apskritai nedetalizuoto Vilniaus vaizdinys „Iš Vilniaus į Vilnių“ eilėraščiuose siejamas su senamiesčio objektais – bažnyčių bokštais, rečiau – kalvomis ir Neries upe: Bradūno Vilniuje spindi bokštai, kryžiai ir dangus („Rytas mano mieste“ (7); Marcinkevičiaus Vilniaus trys pagrindiniai elementai – bokšto langas, grindinio akmuo ir Trys kryžiai („Prie istorijos“, 3-ioji dalis); Vaičiūnaitė prie savo eilėraščiuose fiksuoto Vilniaus senamiesčio architektūrinio ansamblio – bokštų, varpinių, kaminų ir įvairaus nuolydžio bei kampuotumo stogų – prideda ir ilgaamžę miesto upę („2. Tilto gatvė“); Marcelijui Martinaičiui Vilnius pirmiausia įsikūnija Katedros, kalvų ir tilto per Nerį pavidalais („Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių…“); Venclova (jei mitologizuotoje ir sąlygiškoje „Odėje miestui“ įžvelgsime istorijos chaoso naikinamą Vilnių) šio miesto neįsivaizduoja be akmeningų gatvių, baltos varpinės, tiltų, mūrų, kalvų; Vaidoto Daunio „įstabieji bokštai“ yra patekę į jam skirtą Onės Baliukonės poetinį nekrologą („Kraujažolių vainikas Vaidotui“); Jurgiui Kunčinui Vilnius neatsiejamas nuo bokštų („Pavasaris nuo Bekešo kalno“) ir, kaip ir Vytauto Rubavičiaus tekste „Pro langą“, raudonų (vadinasi, skardinių ar čerpinių – senamiesčio) stogų.

Vilniaus, bažnyčių bokštais įsikūnijančio kaip krikščioniškųjų vertybių bastiono, viena iš sakraliausių vietų – Aušros Vartų koplyčia. Neatsitiktinai eilėraščiuose aktualizuojami abu jos pavadinimo sandai: vienu atveju aušra siejama su pozityviomis dienos pradžios, gyvybingumo (tiek dvasinio, tiek fizinio miesto ilgaamžiškumo), antruoju – su apsaugos nuo žemiškų negandų ir pagundų simbolinėmis reikšmėmis (Vaičiūnaitės ciklo „Po šiaurės herbais“ 1-oji dalis „Miesto vartai“ ar Jono Juškaičio vieno iš eilėraščių be pavadinimo pirmas posmas: Modama žvaigždė aušrinė / einant pro Aušros Vartus / Drasko kaip ranka auksinė / Smogo dūmą. Jis kartus (67). Su dvasinės stiprybės šaltiniu siejamas ir katalikų šventu laikomas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas (Nijolės Miliauskaitės ezopinėmis užuominomis besiskleidžiantis „Turiu ten nueit, būtinai…“, Vaičiūnaitės „Auksinis rožančius“). Nuvainikuoti šį vieną iš kertinių miesto simbolių, įvesdamas į eilėraščio erdvę su artimo meilės dvasia disonuojančius koplyčios aplinkoje įprastus skurdo ir apleistumo vaizdinius, pabando Eugenijus Ališanka („Aušros Vartai“ (227), tačiau, atrodo, tokią savo pastangą pats vertina skeptiškai, tapatindamasis su šunimi arkangelu, vyriausiuoju iš turbūt perkeltine prasme tekste lojančių šunų.

Natūralu, kad miesto dekadansas dažniausiai išreiškiamas apleistų, griūvančių šventyklų vaizdiniais ar detalėmis (pasitenkinsime vienu pavyzdžiu: Vaičiūnaitės „Audros žiede“ nerimastinga nužmoginto Vilniaus, kuriame naktį negyvai užspardomas jaunuolis, atmosfera kuriama apleistų Šv. Kotrynos bažnyčios bokštų šešėlių fone).

Kiti „Iš Vilniaus į Vilnių“ poetai vengia kalbėti apie visą Vilnių ir apsiriboja kokio nors jo elemento – mikrorajono, kvartalo, gatvės, atskiros bažnyčios, tilto ar kapinių – aprašu, neretai susismulkindami iki dėmesio nevertų asmeninių būsenų, nuotaikų ar sapnų eskizų nuotrupų. Be senamiesčio, populiarūs ne viename eilėraštyje pasirodantys senieji Užupio ir Žvėryno rajonai: pirmasis – daugiaveidis (tai save naikinantis bohemos bastionas: sapnuoji pro sniegą tulžim pasivertusį Užupį, / onkologinę pilį, kur linksmos kompanijos ūžauja (Kelmicko „Vilniaus skaičiuotė“ (193), tai visą miestą laiminančio Užupio angelo prieglauda (Arvydo Genio „Užupio angelas“), tai amžiną laikinumą jam žadančios Vilnios, kuri lyginama su Amžinojo miesto Romos Tibru, šeimininkas (Venclovos „Užupis“), tai sterilus, nudvasintas bešaknių persikėlėlių rezervatas (Juliaus Kelero „Restauratoriai“), antrasis – vienasnukis, nes pavadinime užkoduotą laukinio, agresyvaus gamtiškumo semą atliepia ir apleista, griūvanti, netvarkinga, laukėjanti erdvė, atsiverianti Algirdo Verbos, Valdemaro Kukulo („Uždaras kiemas. Verba…“) akims.

Bet ne viskas, tiesą sakant, gerai ir sąlygiškai naujuosiuose Vilniaus daugiabučių mikrorajonuose. Raiškesniuose ir paveikesniuose rinkinio eilėraščiuose jie iškyla kaip negyvos ir nesveikos, žmogaus vitališkumą ir individualumą represuojančios erdvės: štai Agnė Žagrakalytė vieną iš tokių rajonų lygina su karščiuojančio Vilniaus kūno dvokiančia pažastimi (eil. „Stebiu jas stebinčias ir bijau įeiti į namą, kad laiptinė, moteris skirianti, į mane neliuoktelėtų ir manyje nesusijungtų“), o Mindaugas Kvietkauskas pačius daugiaaukščius aprašo kaip ligotus, mirties grėsme paženklintus kūnus (Kaulėti laiptinių / turėklai, juos išbėrusios nuorūkų dėmės („Vaikystės miestas“ (297), lygina juos su mitologiniais ar pasakų bokštais-kalėjimais, pritraukdamas su jais siejamas simbolines žmogaus eroso galių varžymo prasmes. Tas galias minėtame eilėraštyje metaforiškai įkūnija gamtą reprezentuojančios figūros – nuo upės pavasariais vėjo atnešamas kiras. Nenuostabu, kad daugiabučiai įgyja nelaisvės (Beveik pasiilgau tos pilkos dėžutės, mudviejų narvelio – iš Katkaus „Gal septyniasdešimt antraisiais“ (320), kūno ramybės kaip dvasios, sielos sąstingio, o kartu – ir individualumo praradimo (Šimtai sėkmingų karjerų, sukančių vieną rutiną. / Šimtai atmatuotų kertelių įvilioti pirmykščiam driežui – iš Kvietkausko „Vaikystės miesto“ (297) temines vertes. Miliauskaitės eil. „Pustuštis troleibusas cypdamas kyla į kalną…“ atpažįstamų Šiaurės miestelio ir Žirmūnų sustojęs laikas maskuoja apgaulingą, grėsminga tuštuma atsiduodančią ramybę, o Antanas Šimkus jau tiesiai rėžia, kad už tariamo Žirmūnų gatvių vyksmo, kaitos, gražių fasadų nebėra gyvybės („Šiaurės miestelis, II“).

Iš antologijos, be to, dar sužinome, kad Vilniui nesvetimos ir mugės bei turgūs, kurie, rengiami ir sekmadieniais – krikščionims šventą poilsio ir maldos dieną, visi be išimties reprezentuoja bet kokias dvasines vertybes sugraužusį merkantilizmą (žr. postmodernistinius Ališankos perprasminimus („Kalvarijos“, „Kaziuko turgus“), Halės turgaus „maldininkus“ Kelero eil. „Sekmadienis, rytas“ ar puikiai ornamentuotą Platelio „Sekmadienį Pilies gatvėje“), arba tampa krislu istorijos akyje (Turgus Vilniuje. / Barzdoto žydo vėlė / Atmintį sveria (Sigito Parulskio „Sekmadienis Halės turguje“ (265). Esama Vilniuje ir kapinių, kuriose turbūt laidojami buvę vilniečiai. Jiems ir atėjo laikas duoti žodį.

3. Demografija. Tautos ir personalijos

Gal kiek neįprasta kalbą apie Vilniaus miestelėnus pradėti nuo kapinių, nuo mirusiųjų. Bet šioje knygoje būtent kapinėse akivaizdžiausiai išryškėja Vilniaus gyventojų tautinis spektras. Štai, pavyzdžiui, iš Parulskio „Sienos“ sužinome, kad Vilniuje gyventa katalikų, bedievių, pravoslavų ir žydų. Iš konfesinės priklausomybės, manau, galime nuspėti ir tautinę numirėlių tapatybę, o jei negalime, mums padės Marčėno sumanymu Vilniaus senųjų Bernardinų kapinių atstovu antologijai paskirtas Arnas Ališauskas (šio „Pagalvėse“ miršta į Vilnių atkakusios lenkės). Apie buvusius vilniškius – vokiečius, lenkus ir žydus – taupiai ir įtaigiai istorinėmis aliuzijomis kalba ir Ignatavičius („Mirštantis miestas“). Geda kalbasi su buvusiom pažįstamom ukrainiete Polina ir pani Stanislava („Žydinčios slyvos už mano balkono kraštų“), vėl prikeldamas istoriškai nusiteikusio skaitytojo sąmonėje LDK paveldą… Bet negi Vilniuje nėra gyvų žmonių? Yra, tik jie ne tokie kuopiniai, kartais net įgyja konkretesnį pavidalą. Pavyzdžiui, Kelero eilėse pasirodo vienas kitas atsitiktinis praeivis, girdimi vaikų balsai, į bažnyčią traukia lenkės ir ne lenkės senutės („Sekmadienis, rytas“, „Miestas naktį“), Bradūnas gatvėje sutinka rusų rašytoją Maksimą Gorkį (bravūriškame „Prisiminime“, žinoma, metaforiškai kalbama apie Pilies gatvės pavadinimą sovietmečiu), taksistai Vilniuje, Jakimavičiaus liudijimu, kalba rusiškai (Sustabdžiau taksi, / ir taksistas atsakė: / – Nie mogu („Vilniaus legendos parafrazės“ (243), Kunčinas atidžiau įsižiūri į pavasarėjančio miesto skruzdėlyno atskirus egzempliorius (meškeriotojai, moteris su skalbiniais, alų geriantys vyrai, kareiviai, kunigas, senutės, mergaitė, mušeikos, darbininkai „Pavasaryje nuo Bekešo kalno“), Vlado Šimkaus ironišką herojų žaismingai nuteikia nelaimingi tarybiniai piliečiai („Ką darysim su nelaimingais?“), tarp kurių esama ir skarotų šiuolaikinių barborų radvilaičių (Vaičiūnaitės „Po šiaurės herbais“ 2-oji dalis), ir vienišos muziejinės revoliucionierės (Miliauskaitės „Senos revoliucionierės kambarys“), ir psichiatrijos ligoninėse kankinamų poetų (Bložės cikle „Žiemos gatvė“ ezopiškai užšifruotas ir daugeliui sveikųjų pažįstamas adresas – Vasaros 5), o Vilniaus lietuviškumo problemą (ji akivaizdžiausiai išsiskleidžia Martinaičio eil. „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių“, kur vykdoma Vilniaus lietuvinimo etninės agrarinės kultūros dėmenimis programa, susisiejanti su filosofo Arvydo Šliogerio pozicija – nepripažinti LDK miestų lietuviškumo ne kalbinės tapatybės rėmuose) išsprendžia bent jau savo eilėraščių poetinių alter ego vardu Vilniuje prisirašę kai kurie antologijos lietuvių poetai (Juozas Erlickas („Ne visi namie“), Valdas Daškevičius („Vieno paklydėlio istorija“) ir kiti ne taip linksmai nusiteikę subjektai). Be to, Vilniaus miestelėnai nesidrovi slėptis automobiliuose ([d]ejuoja, raitosi, mašinom šnypščia gatvės (Baliukonės „Gatvių grindėja“ (136), Venclovos „Odėje miestui“ [p]laukia tuščios mašinos (115), tarkovskiškai bylojančios dvasiškai nudrenuotų žmonių anonimiškumą) ir grumtis sausakimšose troleibusų stotelėse (Antano Šimkaus „Linkėjimai nuo Petro ir Povilo“), tuo tarsi ragindami nacionalinį Vilniaus aspektą palikti ramybėje ir pagalvoti, kas visą tą anoniminį kontingentą sieja, kas tarp jų bendra. Šiuo klausimu bene aiškiausiai visoje knygoje pasisako Kukulas („Karoliniškės naktį“), Vilniaus (bent jau gyvenamųjų rajonų: Čionai aš / Kasnakt nakvot grįžtu (222) gyventojus metaforiškai lygindamas su konkretaus tikslo neturinčiais patamsyje besiblaškančiais keleiviais, nepažįstančiais ir neatpažįstančiais kitų namų-vagonų keleivių. Šią mintį ir temą pratęsia tik pasyviai, per atstumą kaimynus stebintys ir bendrų reikalų su jais nesaistomi atsitiktiniai jau minėto Žagrakalytės eil. „Stebiu jas stebinčias…“ daugiabučių gyventojai. Gal teisus Martinaitis, savo poemoje „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“ sugestijuojantis būtinybę kurti naują poetinį nepriklausomos Lietuvos sostinės mitą, galbūt padėsiantį ręsti bendruomenės vienijimosi pamatus? Tokio literatūrinio Vilniaus mito kūrėjams gresia garbė – kaip jų pirmtakams Ričardui Gaveliui, Kunčinui ir Vaičiūnaitei – atsidurti Almio Grybausko eilėraštyje („Nemirtingieji gėrovai“). Beje, Vaičiūnaitė, apdainavusi ir dar labiau išaukštinusi ir taip aukštus, ūgiu ir amžiumi žmogų pranokstančius Vilniaus bokštus ir mūrus, antologijoje nusipelno daugiausia kitų autorių dėmesio – poetinių nekrologų pavidalu (Alfonso Maldonio „Kamėja“, Birutės Jonuškaitės „Juditai Vaičiūnaitei“)…

4. Vaizdai ir vaizdelis

Pabaigoje negalima nepaminėti „Iš Vilniaus į Vilnių“ iliustracijų – Algimanto Kunčiaus Vilniaus nuotraukų, kurios, atrodo, tik vos poroje vietų užmezga raiškesnį dialogą su eilėraščių temomis: pavyzdžiui, jau minėto Bradūno „Prisiminimą“ (apie buvusią M. Gorkio gatvę) atliepia šalia spausdinamas dabartinės Pilies gatvės vaizdas, o, tarkim, Baliukonės apokaliptinės Vilniaus pranašystės paskutinę eilutę Aš pergrindžiu gatves eilėraščių skalda („Gatvių grindėja“ (136) savotiškai atkartoja kitame lape (138) įdėta tuščios, tolin tįstančios smulkiais akmenimis grįstos gatvės nuotrauka. Tačiau nereikėtų apsigauti. Ryšio tarp nuotraukų ir didžiosios dalies eilėraščių esama kur kas stipresnio – nespalvotos fotografijos kaip niekas kitas atliepia šios antologijos nupieštą Vilniaus vaizdą…

Epilogas

Skaitant šią, sudarytojo Marčėno žodžiais, „rinktinę poeziją“ nepalieka mintis ir jausmas, kad iš jos pavadinimo yra iškritę du žodžiai: „neišėjęs“ ir „nesugrįši“. Intuicija, sako, reikia pasikliauti. Tą ir darau. Gesindamas šviesą. Vilniuje.

Sapnuoti Vilnių draudžiama.
Ne tik spektaklio pavadinimas