ANONIMAS

Eilės

bruno k. öijeriui

I

Hey angele, aš parodysiu tau vietą, kur negalioja įstatymai,
kur dunkso niekam nežinomos kalvos,
jose ganosi naktinės plaštakės;
ten galima nusimest drabužius ir išsimaudyt
vienam kito šaltiniuose
 

II

Hey angele, kai pasauliui bus galas,
kai žemynus apsems vanduo, mes, vieninteliai
likę gyvi, plūduriuosim medinėj valtelėj
visiškoje tyloje; tada išgirsi savo širdį,
plakančią mano krūtinėje
 

III

Hey angele, aš pasisiūsiu vestuvinę suknelę
iš tavo blakstienų ir pastatysiu mums miestą
medaus mėnesiui iš lavos, kuri plūsta iš tavo burnos,
kai bučiuojamės
 

IV

Hey angele, mano palėpėje yra teleskopas,
pro kurį kartais stebėdavau vilkus ir tigrus,
ir pasakų veikėjus, ir žvaigždynus;
kol skersvėjis nukreipė teleskopą į tavo langą,
ir aš pamačiau tavo liepsnojantį čiužinį, ant kurio
panorau sudegti
 

V

Hey angele, prisimeni, mano sapnus užpuolė vilkai,
sudaužė porcelianines mano lakštingalas,
kurių giesme prausdavau tavo akis
ir tave žadindavau; angele, tu apjuosei
mano sapnus siena
iš jų dantų
 

VI

Hey angele, kai tu užmiegi pravira burna,
joje pasirodo langas, apaugęs voratinkliais,
į pasaulius, kuriuos mudu kažkada sutvėrėm,
tačiau užmiršom; aš nedrįstu pažiūrėti pro jį,
tik leidžiu iš ten besiveržiančiam skersvėjui
džiovint mano plaukus
 

VII

Hey angele, aš sukūriau sodą, kuriame yra tunelis,
paskendęs rūke ir šešėliuose;
ten, kur jis baigiasi – ežeras,
maitinamas kalnų upeliukų;
pasivaikščiokim po tą sodą -
mano kūnas sukurtas dviem

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.