Baroko lyrika

Simonas Dachas (*1605 Pervalkoje †1659 Karaliaučiuje) – vokiečių baroko poetas, Karaliaučiaus rašytojų ir muzikų draugijos „Moliūgų pavėsinė“ (Kürbishüttengesellschaft) žymiausias atstovas. Kaip ir kiti XVII amžiaus poetai, Dachas rašė daug proginės lyrikos, skirtos vestuvėms, laidotuvėms, iškilmingoms valstybinėms progoms, ir išpopuliarėjo tarp Prūsijos aristokratų ir biurgerių. Pats poetas saviironiškai pažymėjo: „Žodžiu, kai yra vestuvės arba lavonas, tuojau pat dainų kreipiamasi į mane kaip į amatininką.“ Ilgą laiką Dachas, turėdamas gausią šeimą (aštuonetą vaikų) gyveno vargingai; tačiau poetą vertinęs Prūsijos kurfiurstas paskyrė jį Karaliaučiaus universiteto poetikos profesoriumi, vėliau padovanojo ūkį. Dachas gyveno tragiško Trisdešimties metų karo laiku; be to, buvo silpnos sveikatos, sirgo džiova. Ir dėl to, ir dėl bendros epochos estetikos jo eilėraščiuose vyrauja dramatiškos prieštaros, barokiniai concetto (išplėtotos, neti-kėtos metaforos), gyvenimo laikinumo ir mirties visagalybės temos, kurioms priešpriešinamos draugystė, meilė. Aukščiausiai vertinama Dacho dainiškoji lyrika; ne vienas eilėraštis (pavyzdžiui, „Taravos Anikė“) virto liaudies daina ar religine giesme. Eilėraščius verčiau lietuvių literatūros, kalbos ir istorijos svetainės www.šaltiniai.info užsakymu.

Vertėjas

 

Perstet amicitiae semper venerabile Faedus!¹

Graži žmogaus savybė,

Saviausia savastis

Yra ištikimybė,

Draugystės patirtis;

Ką reiškia jausti ryšį

Su dvasios gimine?

– Nepasitraukti ryžtis

Širdim, ranka, burna.

 

Idant ne kaip papuola,

Tik sau gyventume

Ir nuo žmonių nutolę,

Tam turim kalbą mes;

Todėl, save ištyrę,

Dalinamės vargu

Ir patarimo gero

Sulaukiam iš draugų.

 

Koksai bejėgis džiaugsmas,

Vienatvėj paslėptas!

Prajuokins draugę gausią –

Smagumas dvigubas;

Pamirš tas savo kančią,

Kas iš širdies kalbės;

Kas vienas griežia dantį,

Tasai save suės.

 

Ką myli mano siela?

- Aukščiausią, jį pirma,

Bet ir širdingą, mielą

Bičiulį, žinoma;

Su juo galiu išjuokti

Visus skausmus, bėdas,

Su juo nušviečiam naktį,

Mirties niūrias valdas.

 

Man širdys, kelios širdys

Ištikimos yra,

Kurioms lemties nuskirta

Vien tik rimtis, dora,

Kurios mane pamilę

Lig sielos gilumų,

Už visą auksą, broliai,

Labiau jus branginu.

 

 

Jamque opus exegi etc.²

Sukūriau veikalą, kurio jau nesuniokos

Ugnis nei plienas, laikas nei nelaimės jokios.

Nutraukt gyvybės siūlą gali bet kada

Diena, nes šitas kūnas – jos klusni valda,

Tačiau mana dalis geriausia kils į dangų

Ir švies ten, giltinę ir laiką sau pajungus.

Vien prievarta ir pančiais laikosi Roma,

Poezija – teisi, todėl bus skaitoma;

Taip ir mana šlovė jau amžinybėj skamba.

 

 

• ³
  

  Taurimos Bunkutės nuotrauka

O, laimingi esat, pamaldieji,

Pro mirties vartus Dievop atėję,

Jūs taip išvengėt

Begalės bėdų, kurios mus engia.

 

Kaip kalėjime čionai gyvenam,

Rūpesčiai ir baimės vien plevena,

Pažįsta siela

Čia vien kryžių, sopulį ir gėlą.

 

Savo menėse jūs rymot ramūs,

Ten dejonės niekad negyveno,

Liga ir skausmas

Ten nedrumsčia jūsų švento džiaugsmo.

 

Kristus jūsų ašaras nušluostė,

Kranto ilgimės, o jūs jau uoste,

Ir mūsų ausys

Ką jums gieda, niekada neklausė.

 

Kas pasauliui mirti nenorėtų,

Kad danguj paveldėtų sau vietą?

Kas karalystėj

Aimanų užsilaikyti ryžtųs?

 

Išvaduok, o Kristau, mus iš jungo,

Skubinkis nuvesti mus į dangų,

Kur tu, o Šviesa,

Ten linksmybė, laimė pamaldiesiems.

 

 

Gimus sūnui Christophui Dachui⁴

Tu čia, sūnau, Aukščiausio dovis ir palaima

Ir motina, kuriai našta buvai išties

Sunki, dabar apglėbus glausti prie krūties

Tave mėgina, jos ištikimybės laidą.

 

Tave sutinkame kaip svečią piligrimą,

Nes varganas pasaulis rankos tau neties.

Geriausia, ko žmogus čia lauki ir tikies,

Tai darbo, vargo, žaibo ir audros likimo.

 

Paklauski tėvo apie šį gyvenimą!

Tai abejonė, nuodėmių, ligos namai,

Tai turčiaus elgetystė ir laisva tarnyba.

 

Tik tas, kuris į tikrąją Tėvynę žvelgs,

Į Dievą, ir ten savo palikimą telks,

Ras džiaugsmą nedžiaugsme, o šurmuly – ramybę.

 

 

• ⁵

Kokie tave, žmogau, pavojai supa!

Nesi nė mirksnio laisvas nuo mirties,

Nors tau gyvenimas, nors tau, kad lipa

Baigtis ant kulno, būtų ir vis tiek.

Šis žingsnis, šitas garas iš gerklės

Jau paskutiniai: kam į galvą šaus?

Mirtis yra visur, kur tik dairaus,

Randu ją lovoje ir užstalėj.

 

Aš žūsiu audroje – jūreivis mano,

Kareivis tiki – mūšyje nukaus,

Keliautojas – atspės žudikas mano

Planus; dar kitas kito galo lauks.

Aš vengiu pykčio, gaisro ir klastos,

Kautynių, bado, maro ir nuodų;

Kaip besistengčiau, kažkuriuo būdu

Turėsiu mirt, ir kas iš viso to.

 

Romusis gandras savo laiką jaučia

Ir saulė žino: jos šviesa skaidri

Užleis tuojau padangę labai nakčiai –

Koks tavo galas, ar bent įtari?

Kaip paukštis įsipainioja tinklan

Ar bučiun žvilgtelt įplaukia žuvis,

Ir mus nelabas laikas pasivys

Taip netikėtai, nelauktai (aiman!).

 

Šioj žemėje nėra tikresnio daikto

Kaip paskutinė mūsų neganda,

Ir, atvirkščiai, labiausiai liks neaišku,

Kokia mirties tikroji valanda;

Tad visad pasiruošęs būt turi

(Aukščiausio meilę net ir čia įžvelk),

Nors puola abejonės vėl ir vėl,

Kai kito sunkią mirtį patiri.

 

Ir tai, ir gyvasties bėgimą greitą

Suvokt kaip dera mokyk, Viešpatie,

Idant per atgailą, nemeilę svieto

Mes siektume tikrosios išminties;

Nužudęs kūną, prisikelti leisk

In Christo, rodyk mums tiesos kelius,

Kad pas tave galėtume pakliūt,

Kas dieną mūsų išsigink ir teisk.

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

 

1 Amžinai gyvuoja pagarbos verta draugystės sąjunga! (Lot.) Pagal šiuos žodžius Dacho bičiulis Heinrichas Albertas parašė muziką, ir jie tapo viena labiausiai paplitusių poeto dainų. Pavadinęs „Draugystės daina“, Herderis įtraukė ją į savo liaudies dainų rinkinį.

2 Citata iš Ovidijaus „Metamorfozių“ XV knygos: „Sukūriau kūrinį, kurio nei Jupiterio pyktis, nei ugnis, nei kardas, nei graužiantys laiko dantys nesugebės sunaikinti“ (pažodinis vertimas mano – L. K.).

3 Viena žinomiausių Dacho giesmių. Pirmą kartą į lietuvių kalbą ją Dachui dar gyvam esant arba netrukus po mirties išvertė Danielius Kleinas. Ji iki šiol giedama evangelikų liuteronų pamaldose.

4 Pirmgimis Christophas Dachas gimė 1642 m. rugpjūčio 13 d., mirė 1643 m. liepos 1 d.

5 Šis eilėraštis taip pat žinomas kaip daina.