Visus spyglius surinko

Iš kapinių Žiobiškyje galima išeiti dviem keliais. Pro pagrindinius vartus, jei nori pakeliui nusiplauti žemėtas rankas. Arba pro šoninius vartelius – ten galima senas gėles palikti.

Didelės pušys augo tose kapinėse. Močiutė ten eidavo kasdien – spyglius nuo kapo rinkdavo. Pasikalbėdavo su mano seneliu, tėvu, į savo atvaizdą, ant akmens išgraviruotą, pasižiūrėdavo. Žiūrėjo 24 metus – nuo tada, kai atsisveikino su vyru.

Pušų nebėra. Nebereikia ir močiutės pirštų spygliams rinkti.

Iš kapinių namo eidavome patiesumui – pro konteinerius senoms gėlėms, tada kirsdavome nedidelį prie mokyklos esantį miškelį, sodybą su gausybe vištų ir gėlių, ir jau beveik namie.

„Esu seniausia kaime“, – sakydavo. Aš būdavau senesnė. Pavargusi nuo ilgos kelionės, ištiesdavau kojas prieš televizorių. Ji – gyva nuo gyvenimo – dalgiu pjaudavo žolę. Sutemose grįždavo. Sėdėdavome virtuvėje. Kol man paskausdavo nugarą, o jai sušlapdavo akys.

Sykį verkė ryte.

„Nosis raudona, sakys, kad gėriau, neisiu bažnyčion“, – pareiškė. Sekundę pagalvojus, suprato: „Neisiu, irgi sakys, kad gėriau.“

Jos, mokytojos, bažnyčioje pasigesdavo, kaime – gerbdavo. Bet raudona nosis – prasto tono ženklas.

Kaip ir drobinis maišelis. Su tokiu ketinau eiti kriaušių pas močiutės kaimynę. Užkvietė sužinojusi, kad Lietuvos radijuje – viename iš dviejų, kurį girdi Žiobiškis, – praktiką atlieku. Buvau sugėdinta – drobinis maišelis yra per prastas, kriaušėms reikia rankinuko. Močiutės kriaušės – mažos ir jų mažai. Vasarą susirenki nuo kelio, širšes išvarai ir susikiši už žando.

Be kriaušių, dar turim pelių. Mano preliminariais skaičiavimais, 7. Bet statistika – 15 metų senumo. Suskaičiavau, kai močiutė šieno kaugę grėbliu sėmė. Semdama užgriebė ir pelės gūžtą, vienam peliukui per pilvelį brūkštelėjo. Kol močiutė šieną į tvartą gabeno, stebėjau pelę. Būt išsigandus ir pabėgus, bet vaikai – šeši, visus reikia iš sugriautų namų į naują vietą išgabenti.

Tampė ilgai. Toli, matyt. Paskutinį išgabeno sužeistąjį. Matyt, neatsigavo. Jei atsigavo, tuomet pelės aštuonios (skaičiuoju su pabėgusiu tėčiu pelėnu).

Pelės aštuonios – katė viena. Ir ta ne mūsų. O kaimo vagilka. Atsidarydavo verandos duris ir nukniaukdavo žuvį.

Į namus – tik pro verandą. Verandos močiutė nerakindavo – durys išbrinkusios buvo, todėl sunkiai užsidarydavo. Paremdavo grėbliu.

„Taip visi žinos, kad manęs nėr namie, ir nelįs vidun“, – sakydavo. Nors iki tol jau du kartus po kelis tūkstančius jai ne katės yra nukniaukusios. Dievo teismui visa palikdavo. O būt verandą susitvarkius. Dabar ji plastiku apklijuota, vėjo draskoma.

Pro verandą išeidavome į kapines. Eidavome patiesumui – pro sodybą su gėlėmis, kurias, mokydamasi važiuoti dviračiu, esu ne kartą išminkiusi. Toliau pro miškelį, šoninius vartelius. Įprastai pro šoninius.

Tik paskutinį kartą kartu atėjome pro pagrindinius. Ji pirma. Aš paskui. Įėjome kartu. Grįžau viena.

Dabar spyglių nuo kapo gėlių rinkti nebereikia. Nebereikia ir močiutės pirštų spygliams rinkti.

Tik musių dar daug. Bet jas puikiai gaudo dėdė. Pamato, lėtai ištiesia ranką, akimirkai sustingsta, staigiai užgniaužia delną ir kelis kartus keistai suspaudžia. Visai kaip močiutė. Plaštakomis su pirštams per plačiais krumpliais.

Musėms mušti kaime yra ir speciali raudona mušyklė, lipnia juosta sulipinta. Kartą mama mušyklę, visą aplūžusią, į krosnį įmetė. Po metų radau vėl namuos ją, močiutės suklijuotą. Nors lipnios juostos daugiau nei plastiko, veikia dar puikiai. Nors ne taip, kaip dėdės rankos.

Bet tik rankos į močiutės panašios. O ji visa pati – kaip mano tėtis. Fizikos mokytoja sykį uždavė šešėlį nupiešti. Pakabinusi lapą ant sienos, šalia pasisodinau tėtį, apšviečiau ir apvedžiojau jo siluetą. Piešiau tėtį, o išėjo močiutė. Ne tik kakta, nosis ir smakras, bet ir skarutė, kurią tėčiui pripiešiau netyčia, negrabiai guašą lape išliejusi.

Vis prisimenu tą popieriaus lapą. Netgi labiau nei aštuonetą, kurį už šešėlį man tuomet parašė mano mokytoja. To lapo nebeturiu, o labai norėčiau žvilgterėti. Spyglių nebėra, o labai norėčiau dar bent saują surinkti.

Spyglius mėgsta pelės. Pušies šaka papuošiau savo peliukų Tomo ir Ferdinando narvą. Dabar tik raudonas burbulas ant plikos šakos likęs.

O kaime dar likęs griūvantis tvartas, kuriame pelės gyvena. Už tvarto – medinis lauko tualetas, pro kurio plyšius matydavos laukai, kur močiutė karves, dvi, melždavo. Sykį karvę mačiau ir pro virtuvės langą – kaimyno, nutrūkusi, mūsų žolę rupšnojo ir karviškom akim žiūrėjo. Į mane pro langą virtuvės.

Pro tą patį langą sykį matėme du šunis. O jie – kaip mano Tomas su Ferdinandu – tai pirmas ant antro, tai antras ant pirmo. Sako močiutė: nenuostabu – kalėms ruja baigėsi, o šunys nori. Tyli tyli. Vėl: nenuostabu – kaip gamtoje gyvūnai tą daro, aš esu mačiusi. Įdomu, kaip žmonės? Klausimas – retorinis, mano raudonis – kuo tikriausias, karštas.

Šituos langus aš plaudavau kas vasarą. Daugiau darbų man nebūdavo paskirta – tik langus išplauti. Kai senus medinius pakeitė plastikiniais, namo stiklus apeidavau dvigubai greičiau.

Dabar langų nebeplaunu. Nebereikia, nėra kam pro juos žiūrėti. Nes kapinėse baigėsi spygliai.