iCloud

GAGENANČIOS ŽĄSYS

_{Aidas Marčėnas. Sakiniai. Menkoji eseistika, 2010–2012. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 310 p.}

Markas Valerijus Marcialis

Skraidžiodamos interneto padebesiuos, snapais įsibedėm į interviu garbingam dienrašty „Respublika“. Jame vienas poetas kalbina kitą poetą, o pastarasis apie save sako: „Maždaug taip: sėdžiu tarp šakų į medžio viršūnę įsikoręs ir stebiu, kaip juda kariuomenės, kaip vyksta mūšiai… Bet nė prie vienos kariuomenės neprisidedu ir niekam jų išsidėstymo koordinačių neišduodu.“ Smagumėlis! Žąsys nebūtų žąsys – kaipgi nebus įdomu, kas tai per paukštis nematytas pačioje medžio viršūnėje įsikoręs ištisas kariuomenes varinėja ir ką gi tas paukštis iš taip aukštai mato? Pasirodo, kad matymai iš medžio viršūnės yra išguldyti veikale „Sakiniai“, papuošti negudriai skaitytojo akiai klaidinti skirta kuklia paantrašte „Menkoji eseistika“. Spaudoje veikalas ir jo autorius Aidas Marčėnas jau dailiai išgarbinti, tik niekas aiškiau nepasako už ką, va taip sau, sako, paukštis šis toks ir anoks, sako, retas, įdomus, pas mus retai pasirodantis. Kadangi ovacijos jau nuskambėjo, nusprendėme pagagenti apie kelis nutylėtus „Sakinių“ aspektus.

Knygos viršelis

Veikalo viršelis žąsims ypač prie širdies – griebėmės jo lapelius kaip kokius debesis snapais sklaidyti, bet kuo toliau, tuo nedrąsiau, vis labiau snapus kraipydamos tuos debesėlius varinėjome, manydamos, kad jau čia koks rūkas giedrą dieną ant akių leidžias. Mat mėginome įžiūrėti, kas gi mūsų stebėtojui iš medžio viršūnės matyti, o matyti, pasirodo, ne taip jau daug. Pirmiausia stebėtojas iš medžio viršūnės mato… paradoksas – patį save. Tikrų tikriausias iCloud (angl. aiDebesys). Debesys, prikimšti „aš“ turinio, kur viskas, taip pat ir menamos kariuomenės, yra „aš“ atspindžiai, ataidai, sklindantys erdvėse. Ir šis aidintis „ai“, šis „pats“, t. y. pagrindinis knygos „Sakiniai“ veikėjas ir herojus, yra Poetas. O tai, pasirodo, padaras ne iš paprastųjų paukščių. Jis ypatingas. Gal tai ir paaiškina knygos paantraštės „subalansuota poetams“ turinį? Poeto (NB – poetės, veikiausiai dėl to, kad neturi margų patinėlių plunksnų, ypatingųjų pasauliui nepriklauso, o jei ten ir patenka, tai su retom išimtim bei išlygom, be to, moteriškosios žodžių galūnės šioje knygoje neretai ženklina menkesnius pasaulio reiškinius, kuriems pavadinti vartojami tokie terminai kaip „literatės moterėlės“, „snobės mėgėjos“, „savimyliškas bobiškumas“ etc.), taigi Poeto ypatingumas veikale tiesiog pulsuoja: Poetas žino, kiek jis Pats yra vertas, kiek nevertas, per daug ar per mažai pripažintas. Su tuo žinojimu menkinasi, pučiasi, koketuoja ir t. t. Nori susimenkinti, nes žino, kad labai pūstis pripažintam poetui lyg ir nepadoru (nors ir norisi), bet vis, panaudojant tikslų Viktorijos Daujotytės pastebėjimą, „išsipuikina“. Galima sakyti, kad bene pagrindinis knygos pasakojimas ir yra kova su savimi: viena vertus, noras parodyti, kokios gražios mano plunksnos, ir, kita vertus, nepaliekanti sveika nuovoka, kad kitiems jos gali būti tiesiog – neįdomios. O įdomus šis paukštis būti nori. Net labai. Todėl nuolat apsimeta, kad – nenori. Plunksnų kedenimo ritualas – keliapakopis ir rafinuotas: kalbėtojas nuolat menkinasi, laikydamasis knygos paantraštėje nurodytos strategijos, bet tuo pat metu skaitytojas jaučia, kad, taip susimenkindamas, kalbėtojas nejučia išgražėja, tampa kažkoks teisingesnis, teisesnis – gražus kaip povas. Iš kur šis efektas? Pirma, iš to, kad autorius puikiai derina autoritetingo vertinimo toną su periodišku susimenkinimu, kuriam visada pristinga įtikimumo. Neretai kalbėtojas virtuoziškai ir tarsi nejučiomis menkinamąjį įvertinimą paverčia savo pranašumu – juk menkumas ir didumas priklauso nuo konteksto, svarbu tinkamas dalykų išdėstymas erdvėje. Pavyzdžiui: „O mudu, kvailas vidinis balse, norėtume būti labai protingi. Tačiau aš, susidūręs su kitais (o ir su tavimi), dažniausiai pasijuntu visiškas kvailys ir absoliutus idiotas.“ Tad koks galop mums pasakotojas pasirodo – kvailas ar protingas? Klausimas gali būti ir retorinis, tai atitiktų veikalo stilių. Koks nors skaitytojas gali žąsis persergėti, sakydamas, kad rašymas apie save, t. y. asmens savirefleksija, gali būti įdomus. Ir šis skaitytojas nesuklys – tikrai gali, net galima pasakyti, kad tai vienas įdomesnių dalykų visoje kultūros istorijoje, jei ne jos variklis. Taigi kad Marčėnas rašo apie save – „viskas tvarkoj“. Kad žiūri į veidrodį ir jame mato save tokį gražų, jog reikia iš kuklumo susimenkinti – tebūnie. Bet Poetui svarbiausia ne aprašyti save (tarkime, sau), o pateikti mums. Pateikinėjimas vietoj kiek įmanoma sąžiningesnės savistabos yra tas pats, kas pusgaminiai vietoj normalaus lesalo. Lesalas savai literatūrinei chebrai (ji, kaip vėliau matysime, irgi pavaizduota beveik tokia pat graži kaip Poetas), literatūros snobams, lesalas, kuriame kartais pasitaiko vienas kitas grūdas, nepaskanintas priedais.

Ir čia jau girgsime apie antrą iš medžio viršūnės Marčėno regimą dalyką – kitus. Tai ir antras šios knygos ne-paradoksas: kiti plaukioja padebesiais tiek, kiek atspindi patį kalbėtoją, kitaip tariant, kiti yra tarsi švelnūs debesų pūkai, iš kurių kūrėjas Poetas susivarinėja autoportretą. Kiti praverčia kaip palankus fonas ir mes sužinome, kad Poetas ir Marčėnas – tai paukščiai, ženklinami, įvardykime, dalelytės „net“: šis „net“ pažymi Strielkūno mirtį („Kurie trumpą – pritvinkusių akių – akimirką paaiškina, kad net aš [visur kursyvas – G. Ž.] mylėjau Joną“, p. 59), turi paguosti tauškiantį Tuminą („[...] paskutinį Rimo Tumino tauškalų sakinį galima vertinti kaip išmintį, na tai kas, kad kylančią iš neišmanymo. Taip nutinka ir poetams“, p. 26), steigia Bernoto darbų prasmę („Greta užmirštų puikių eilių ir vietomis itin vykusios autobiografinės eseistikos parašė man rekomendaciją į RS“, p. 220).

Beje, kiti buvo tai, dėl ko su didžiausia intriga ėmėm į snapus šią knygą. Kodėl? Bent kiek nusivokiant Marčėno raštuose, ypač – skaičius „Būtuosius kartinius“, klausius kai kurių interviu etc., iš šios knygos buvo galima tikėtis intriguojančios, tiksliais ir įdomiais vertinimais pasižyminčios portretų galerijos bei aštraus, bet subtilaus literatūros tekstų, jos kasdienybės vertinimo. Tikėjomės maždaug to, ką randame Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštyje. Ir ne veltui – mat iš pirmųjų Marčėno įrašų justi, kad impulsas rašyti sakinius nėra visiškai atskiras nuo Niliūno dienoraščio skaitymo, pastarasis knygos pradžioje ne kartą ir minimas. Marčėnas beveik tiesiogiai, galbūt pats to nejausdamas, imituoja niliūnišką kasdienio mąstymo raštu praktikavimą, kurio spektras labai platus: nuo žmogaus (Niliūnui – žmogaus, ne-poeto, nes jis į tokius titulus, o ypač į asmenis, besivadinančius poetais, žiūri iš principo įtariai) buvimo, jo praeities refleksijos iki kasdienybės, buities aprašymo, pastarąją tarsi nejučia kilstelint iki būties apmąstymo lygmens. Tačiau skaičiusiam Niliūno dienoraštį Marčėno sakiniai ir lieka – imitavimas, dažniausiai – intelektualumo imitavimas. Skaitant aiškėja, kad sakiniai atsiranda ne iš intelektualinio intensyvumo, o – kaip ir buvo pasakyta pačioje knygoje – iš krizės. Kriziškumo knygoje – kiek tik nori, bet labiausiai jį liudija gebėjimas imituoti ir perrašyti pačiam save: jeigu knygoje tikrai galima rasti, kaip viešumoje su lengvu patosu teigiama, posmeliais nesuskirstytų eilėraščių (sic!), tad tai galėtų liudyti arba vertinimo inerciją, sukeliamą puikių ankstesnių Marčėno knygų, arba poeto gebėjimą imituoti ir apgaulingai dauginti savo paties atvaizdus (poezija ir mąstymas čia dažnai niekuo dėti). Keliamosios galios knygai kaip tik ir galėtų suteikti intelektualinė įtampa, bet jos, deja, nėra. Tiesa, autorius skuba pats save tituluoti intelektualu, bet iš knygos paaiškėja, jog tam, kad būtum intelektualas, – irgi nebūtinai pakanka būti rašytoju ir skaityti knygas. Karalius pats pasisako, kad yra nuogas. Tokiai nuogybei atsiverti pasažų, oi, kaip užtenka… Kad ir lipimas ant stereotipų grėblio: antai Poetas rūsčiai įrodinėja, kad literatūros kritikas yra neišsipildęs poetas, ir taip beveik graudžiai demonstruoja ne vien neišmanymą, bet ir, deja, provincialumą. Kam šautų į galvą svarstyti, kad apie literatūrą rašantys Paulis Ricoeuras, Cliffordas Geertzas, Stephenas Greenblattas, Michelis Foucault, Jurijus Lotmanas ar bet kuris kitas literatūrologijos klasikas buvo ar nebuvo išsipildęs poetas? Mums, žąsims, galvon nešauna ornitologus vadinti neišsipildžiusiais paukščiais, nors vaikystėje jie greičiausiai kėlė klausimą, kodėl žmonės neskraido, patys bandė šokti nuo kopėčių ar laiptų ir mojuoti rankytėmis. Kreivos paralelės iš tos pačios temos. Literatūros institutas su poezija teturįs tiek bendro, kiek Bažnyčia ir Dievas (p. 181). Tikrai taip, tik poezijos ir literatūros bažnyčia yra Rašytojų sąjunga, kur išsipildę poetai atlikinėja įvairiausius ritualus, skelbia savo žodį, renka aukas pragyvenimui, ji organizuoja Poetų kalėdojimus „Poezijos pavasario“ metu ir t. t. Institutas tegalėtų pretenduoti į kuklią teologijos vietą, į bandymą aiškinti poetų raštus, kas iš tiesų nebūtinai turi turėti daug bendra su tikrąja jų žodžių esme. Bet gerai, kad poetai yra, kad seka literatūros mokslininkų darbus ir gali patiklius skaitytojus perspėti, jog tie niekus rašo. Dievas teologams ir jų darbų skaitytojams toks maloningas nėra.

Gal dėl minėtosios įtampos stygiaus sakiniai virsta ne įdomiais intelektualiniais svarstymais, o lengvais „pletkais“, sąskaitų suvedimais, tyčiniais įgėlimais, nemaža savo dalimi „subalansuotais“ ne poetams ar žmonėms, bet „Žmonėms“. Asmeniniais kitų gyvenimais ir kompleksais mažai besidominčias žąsis kai kurie įrašai verčia jaustis, lyg žiūrėtų pro rakto skylutę, o ne į debesis. O atrodė, kad savo atvirais portretais knyga turėtų nuimti oficialumo kaukes, peržengti tam tikrą ribą (gink Dieve – ne tą, už kurios džiaustomi apatiniai), kurią gali leisti dienoraštinių užrašų arba menkosios eseistikos žanras. Bet visi Poeto žmonės suskirstomi apytiksliai į dvi grupes: artimiausi – su tais „viskas tvarkoj“, kaip minėjom, jie beveik tokie pat gražūs kaip Poetas; kiti geriausiu (geriausiu!) atveju yra juokingi, o šiaip jau tuščiagarbiai, beviltiškai netalentingi. Kaip kad tiksliai pasisako pats Poetas: „Tėra rašytojai, kuriuos myliu aš, ir rašytojai, kurie nemyli manęs“ (p. 197). Tie antrieji nėra kritiškai vertinami (galim pagalvot apie Niliūną), bet menkinami (vėl paantraštės programa?), jiems bandoma gelti, paneigti darbų vertę, o tai jau smūgis į saulės rezginį. Tų smūgių kiekvienam – pagal nuopelnus. Į nugalėtojus galėtų pretenduoti kad ir Sigitas Parulskis. Žąsims nežinoma, kas perplėšė tą jų dvigubą knygą, bet Parulskis tampa nuolatiniu lengvo apgailėjimo objektu, nevengiant jį pažeminti. Tam panaudojamas visas Marčėno rafinuotumas. Kad ir įrašas, pavadintas „Teisingu rakursu“ (!): „Kai apie mūsų audringą jaunystę bus sukamas meninis filmas, kas jame vaidins Sigitą Parulskį? Įdomu, ar gaus „Oskarą“ už antraeilį?“ (p. 147) Moka Marčėnas rafinuotai? Labai. Pažiūrėkim toliau. Vienas knygos leitmotyvų – veikėjo Poeto gyvenimas ir ištikimybė veikėjai Viliūtei, kuri knygoje atlieka perviliotos žmonos vaidmenį: ši žmona nieko neprisimena apie savo buvusį vyrą, o aktualusis – nesiliaudamas kartoja, kieno žmona ji buvo. Sakom gi, kad rafinuota. Verta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato laikysenos. Atrodo, jei galėtų, tai po Vilnių, o gal ir po visą magistralę Vilnius–Kaunas–Klaipėda Marčėnas šį faktą paskleistų ant reklaminių stendų. Nagi, pagalvokime, kas galėtų už to slypėti. Apie kompleksus nekalbėsim, mums, žąsims, pirmiausia iškyla paprasti vaizdiniai – toks svetimą paną nukabinęs treninguotas veikėjas klausiamu žvilgsniu sukinėjas tarp savų: „Nu, tai kas čia dabar kiečiausias, ką?“

Taigi, kaip jau buvo galima suprasti, tų lauktų kitų portretų, analizių knygoje ne taip jau daug, nes, matyt, Marčėno mylimų ratas nelabai platus. Bene platesnis tų, kuriems aiškiai ir kone asmeniškai adresuojami įrašai, neturintys nei intelektualinės, nei istorinės, nei kokios kitos funkcijos, išskyrus geliamąją. Matyt, laikui bėgant prisikaupė apmąstymų, kuriuos suvarinėti į ankštą ir griežtą eilėraštį būtų per sudėtinga, kuriems labiau tinka aiDebesys. Veikiausiai šį savo poreikį jusdamas, Poetas apsidraudžia, sako, kad viskas, ką jis parašo apie kitus, byloja apie jį patį. Ir tai yra tikra Poeto tiesa.

Kodėl apie Poetą rašo Gagenančios Žąsys, o ne Anė su Kamile? Ogi todėl, kad kitoje sakinių knygoje neatsirastų koks nors specialiai mums skirtas įrašas, kuriame, pavyzdžiui (tik „pavyzdžiui“, nes autoriaus galimybėmis neabejojam), su intelektualiu, rafinuotu gumoru bus išanalizuotos mūsų pavardės. Jei skaitytojui neaiški Žąsų motyvacija – prašom pasiskaityti Marčėno knygą ir susirasti, kokie kultūros pasaulio juokai nusipelno vietos jo veikale.

Su šia lengva užduotėle ir atsisveikiname iki kitų susigagenimų.

Nuoširdžiai jūsų