Dulkės yra augalai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kęstutis Navakas. Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių. K.: Kitos knygos, 2013.

Neapsigaukime – knygos pavadinimas tikriausiai reiškia ne moters vardą naudininko linksniu. Nors gal egzistuoja ir tokia, dviguba reikšmė. Vis dėlto tikslesnio kodo reikėtų ieškoti vokiečių romantikų, kurių pėdsakų šioje knygoje – apsčiai, kūriniuose. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ tokio žodžio iš viso neradau, todėl beliko remtis chimeriškąja Vikipedija. Lorelei – tai stati uola dešiniajame Reino upės krante, Vokietijoje. Uola pasižymi stipriu aidu, todėl nuo seno pasakojamos legendos, kad šiose vietose gyvenanti sirena, kuri savo žaviomis dainomis vilioja plaukiančiuosius link pavojingų rifų, kur jų laukia mirtis. Uolą 1823 m. eilėraštyje aprašė žymus vokiečių poetas Heinrichas Heine. Vokietija Kęstučio Navako biografijoje nėra atsitiktinis topos: ten nemažai gyventa, skaityti ir versti vokiečių poetai. Germaniškosios kultūros žymių esama ir Navako eseistikoje, poezijoje, galbūt net asmeninio įvaizdžio raiškoje. Kita vertus, jis pats apie tai galėtų išsamiau papasakoti. Knygos pabaigoje įterpiamas lemtingas sakinys: „Kaip ir Lorelei dainos, primenančios, kad viskas kada nors duš.“ Vadinasi, tai dainos apie laikinumą (net ne apie meilę).

Knygos viršelis

Naujoji knyga „Lorelei“ suglumino pirmiausiai dėl to, kad ji atkakliai judina žanro problemą. Po Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvųjų tekstų“ trinarė knygos struktūra, susidedanti iš esė, poezijos ir vertimų, tarsi būtų nebe naujiena. Navakas eina dar toliau, eksperimentuodamas su knygos kompozicija – skaitymo ritmą sukuria eseistinis laiškas mylimajai ir „Vakaro lyrika“ (originalus eilėraštis arba vertimas). Taip atsiranda ypatingas skaitymo būdas, kai kam galintis virsti ir skaitymo mokykla. Literatūra suvokėjo sąmonėje įsitvirtina kaip itin intymaus gyvenimo dalis. Knyga – nebe šaltas, sausas, monumentalus kūrinys (prie tokio jos įvaizdžio esame pripratę), ji – įasmenintas dokumentas. Kaip įvardinama viename tekste, ji taip pat prisideda prie asmenybės (šiuo atveju – impozantiško autoriaus) kontekstų pažinimo. Navakas yra neblogai patyrinėjęs epistolikos tradiciją, šiaip jau ne ypač prieinamą siauresnių interesų skaitytojui. Tai leidžia jam savikritiškai apibūdinti patį save: „Gali būti, kad tie mano minėti laiškai nesugeba išsiveržti iš epistolinės meilės retorikos, tuomet valdo tekstas, ne jausmas, nes jausmas retai būna toksai vienaplanis ir įmanomas apibrėžti nublyškusiais sakiniais. Čia net nekalbu apie karalių laiškus (artimiausias pavyzdys – Barboros Radvilaitės ir ŽA korespondencija), ten sakinių menuetai buvo privalomi. O visoje kitoje epistolikoje – apstu keistų pavyzdžių. Mozarto laiškai gyvi (labai ryški išimtis), Beethoveno – ne. Swifto gyvi, Keatso pusiau, tegaivinami pavydo audrų, Byrono leisgyviai (bet tik damoms, draugams jis rašė labai gyvai), Wilde’o laiškai Bosie – apgailėtini, ypač jo kūrybos kontekste.“ Šiuo atveju Navakas pats teorizuoja savo žanrą, pateikia net trumpą jo istoriją ir autoritetų galeriją – suprantama, lengvai, šmaikščiai, be rimtų užmojų suenciklopedinti ir nužudyti savo žinojimą. Rašoma ne vien meilės istorija (siužeto tarsi nėra), bet ir kultūriniai kontekstai, kuriuos sukuria neatsitiktinės menininkų pavardės, vietovardžiai ir asmenvardžiai.

50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių. Ką apie tai sako skaičių kabala, nežinau, bet knygos kompozicijai, matyt, tai yra tiesiog saiko jausmo skaičius. Knyga turi ritmą, skambesį – nenustebčiau, jeigu greitai rastųsi formos epigonų, tačiau iš anksto abejoju, ar jiems pavyks tokį skaidrų skambesį išgauti. Reikia būti atspėjus fleitas ir dar daug visko atspėjus; reikia mokėti rašyti nugludintus tarsi brangakmeniai eilėraščius. Beje, autorius paaiškina savo rašymo, kaip techne, aplinkybes – būdamas įsimylėjęs, rašyti jis teigia beveik negalintis: „Mano mėgstamiausias Lietuvos poetas Antanas AJ kadaise sakė nieko negalįs rašyti, kol neįsimyli. Neįsivaizduoju, kokia jo biochemija, mano kita. Jei įsimyliu – negaliu rašyt, topolių pūkai užkemša šliuzus. Tuomet kartais norisi groti piemens dūdele ar Vydūno arfa, tačiau kiek berašyčiau, nematomi dalgiai kerta per strėnas su pakinkliais ir rašau klūpėdamas. Šv. Augustinui gal tai ir buvo paranku, man ne. // Gal galėtum kur nors išvažiuoti, užsidaryti šv. Baranausko klėtelėje ar viename iš Baublių ir leisti man justi kosmoso alsavimą? Nes kol kas man tavo alsavimas svarbus, o kosmoso – ne itin.“ Vis dėlto ši knyga atrodytų neįmanoma be empirikos, be patirties. Gal todėl ir tekstuose jaučiamas dinamiškas judesys – juose esama ne tik Morzės abėcėlės, bet ir emocinio bangavimo, nuo meilės neatskiriamos neapykantos. Vėliau – nostalgiškas išsiskyrimas, susitaikymas su tuo, kad mylimoji virsta metafora. Grakščiai pasitelkiama minezango retorika, alogizmai, kartais oksimoronai – dulkės šiuose laiškuose vadinamos augalais, pasitelkiant laikinybės simboliką. Tie dulkių augalai gali būti suvokiami ir kaip praėjęs, tačiau gyvas, gyvybingas laikas, įprasmintas tekstuose. Beje, gražiai paaiškinamas ir įkvėpimo laukas, kuriam nebeužtenka gamtiškųjų įvaizdžių, tačiau svarbi yra daiktiška, kamerinė miesto erdvė: „Kokiam Don Kajokui pakanka išvysti, kaip vėjyje siūbuoja krapas, ir tas krapas jam viską pasako. Nežinau, kodėl tapau toks vidujai kurčias, kad krapai man jau nebylūs. Mano krapas yra ant sofos bet kaip numestas tavo rankinukas, štai jo jau galiu ilgai klausytis.“ Greičiausiai toks literatūrinis fetišizmas yra šiek tiek poza, tačiau ji įdomi ir įtikinama, nes dalis Navako tekstų atrodo inspiruojami moters daiktų ar rūbų – tą temą nesunku įžvelgti.

Rimantas Kmita savo išmintingoje recenzijoje apie Sigito Gedos „Freskas“ teigia, kad „apskritai abejonės dėl Gedos estetinio skonio išlieka“. To niekaip negalėtum pasakyti apie Navako poeziją: estetinis skonis yra jos pamatas. Ji verčiau jau nieko nedekonstruos, neišminuos, nesprogdins, bet neišsižadės estetinių pozicijų. Tiesą sakant, dėl to man lengviau būtų analizuoti Gedos, o ne Navako poeziją, kruopščiai apgalvotą, skonio požiūriu tarsi peršviestą rentgenu dar prieš užrašant. Šį tą atskirai pasakyti reikėtų apie vertimus. Knygoje figūruoja anglų, vokiečių, prancūzų, kitų kalbų poezijos vertimai. Nors prie jų nenurodoma, iš kurios kalbos versta, negali priekaištauti, kad vertimas nesklandus ar kad neperteikta vadinamoji duendė, poezijos dvasia – kai kuriuos atpažįsti kaip klasikinius, jau daug kartų skaitytus, tapusius neatsiejama vertimų istorijos dalimi (pavyzdžiui, Edgaro Allano Poe „Varnas“). Pats autorius tarsi eksplikuoja save kaip eseistą, poetą, vertėją – tai filologiniai vaidmenys, įsisąmoninti kaip tribriaunis įvaizdis. Tiesa, šioje knygoje nesama Navako – knygų kritiko; šis vaidmuo tarsi neįsikomponuoja, nes pastarasis žanras laikraštinis ir prie tų trijų, amžinesnių, nedera. Šiaip jau tarp rašytojų nėra daug analogiškų asmenybių – tokių, kurios blizgėtų universaliomis filologinėmis briaunomis. Navakas neretai iškrenta iš lietuvių poetų konteksto savo atsisakymu dalyvauti poetinių mokyklų imtynėse ir tradicijos perėmimo lenktynėse; šiuo požiūriu jis kiek vienišas, stovintis kažkur atskirai, galbūt prie Lorelei uolos, neįsikabinęs į vietinį žemės lopinį.

Galima sakyti, kad šiuo leidiniu tarsi reabilituojamas sentimentalumas, į kurį ir literatūroje, ir gyvenime esame pripratę reaguoti jau tarsi negatyviai. Skoningo sentimentalumo šioje knygoje tikrai esama, bet esama ir siurrealizmo žymių. Tikriausiai atsklidusių iš ankstesnės Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės knygos „Visi laiškai – žirafos“. Pavyzdžiui, į mylimąją nevengiama kreiptis „tu, žvėrie“ arba dovanoti jai porceliano auselę bei popierinį fagotą. Beje, laiškų tekstai atkakliai rašomi be didžiųjų raidžių, it eilėraščiuose. Galbūt tokiu būdu išpažįstama mažumo, netobulumo, silpnumo estetika. Jai reiškiama atvira simpatija: „Man patinka, kai būni silpna. Tarkim, ko nors nežinai arba tavo įžvalgos pernelyg pažeidžiamos, ką tik susižvejotos arbatoj. Tuomet šį silpnumą bandai dangstyti įtempta būgno oda, mušti litaurus, bet matau, kad tau po ta oda – tuštuma. Man graži tavo tuštuma, joje dar tiek visko tilps.“

Turbūt gėda būtų net minėti, kad tokia meilės laiškų ir eilėraščių knyga smarkiai geriau už tautoje vis dar vartojamus gimnazistų albumėlius su pavyzdiniais jausmų reiškimo posmais. Bet norisi priminti, kad ji ir skaitytojo jausmui gali suteikti tauresnę dimensiją, nors pati savaime tarsi ir neturi taikomosios paskirties. Aktualus edukacinis momentas – skaitytojui nežymiai užsimenama, kad verta rašyti meilės laiškus, nes jie pajėgūs įkalinti jausmą: „Ar toji tu, kurios pasiilgstu, reali? Ar ilgesys tave paverčia kažkokia poema, vaizduotės sukurta realiosios tavęs motyvais? // Beje, laiškai irgi yra didieji mūsų pačių mistifikatoriai, nes virtę tekstu mes tampame kitokie nei bendroje virtuvėje. Bendroje virtuvėje galime ir svilti, laiškuose – niekad.“ Taigi, galima manyti (net jei ir klaidingai), kad šia knyga Kęstutis Navakas jei ne mistifikuoja, tai bent nevalingai koreguoja savo biografiją, suteikdamas jai literatūros galimybę.

Pirmiausiai perskaičiau rankraštį, tik po to – knygą. Pastarosios formatas, primenantis senovinį laiškų popieriaus rinkinį, išgąsdino, saugiau buvo skaityti „Worde“. Dailininkės Sigutės Chlebinskaitės eksperimentas drąsiai rezonuoja su tekstu, sustiprindamas efemeriškumo, pabirumo, negalėjimo sulipti į monolitinį kūną (kaip į uolą) įspūdį. Yra toks bjaurus žodis – dekonstrukcija: pvz., kai seno eilėraščio epigrafas pakimba virš laiško, pajuntu nesaugaus prisirišimo nerimą. Buvo baisu, kad pamesiu puslapius. Kai pripratau, pagalvojau, kad puslapius būtų galima naudoti popieriniams laiškams – jeigu juos kas nors dar rašytų. Kaip tik dėl to, kad beveik neberašo, jie pasmerkti originaliai knygai.