Camus sukanka 100 metų

MIGUEL MORA

Tarpininkaujant Alainui Grenier Jeanas Camus, Albert’o Camus sūnus, atsiliepia telefonu. Alainas Grenier – filosofo, rašytojo, Alžyro mokyklos mokytojo ir artimo romano „Svetimas“ autoriaus draugo Jeano Grenier sūnus. Jeanas Camus – advokatas, jo sveikata silpna ir jis nenori nieko priimti savo tėvų namuose Paryžiaus Madame gatvėje – esą „jie sugriuvę“.Gimęs 1945 m., Catherine Camus brolis dvynys visuomet leido savo seseriai kalbėti apie jųdviejų tėvą ir tvarkyti visus reikalus dėl autoriaus teisių.

Tačiau dabar, artėjant rašytojo, žurnalisto, dramaturgo ir eseisto šimtosioms gimimo metinėms, Jeanas Camus sutiko atsisakyti šio antraeilio vaidmens, kad pasidalintų jam likusiais menkais prisiminimais apie tėvą; kad įrodytų, koks svarbus šio gyvenime ir kūryboje buvo Jeanas Grenier (1898–1971) (pasak sūnaus, „Camus neįmanoma suprasti be Grenier, ir pastarojo knyga apie jį yra išsamiausia kada nors parašyta knyga apie Camus“); ir kad patvirtintų, jog „Prancūzija vis dar nesupranta, kad Camus nebuvo nei filosofas, nei mąstytojas, o buvo tiesiog paprastas žmogus, gyvenęs tarp mūsų, pasaulių kūrėjas, svetimas“.

Jeanas Camus priduria: „Camus gyvenimas iš tiesų labai priklausė nuo aplinkinių. Aš jo darbus perskaičiau vėlai, jau po jo mirties, tačiau prieš tai buvau skaitęs Borgesą ir Pascalį, taigi iškart supratau, kad jis nebuvo filosofas.“ Jis ir pats taip teigė 1959 m.: „Mane domina tie patys dalykai kaip ir visus kitus. Nesu filosofas.“

„Požiūris, kuriuo remiasi tokie žmonės kaip Michelis Onfray ir Benjaminas Stora“, – du filosofai, kurie rungėsi tarpusavyje dėl galimybės koordinuoti taip ir neįvykusią šimtmečiui skirtą parodą, – „yra kvailystė“, – tęsia Jeanas Camus. Prisimindamas savo tėvą, kuris mirė, kai jiedviem su seserimi buvo po 15 metų, jis juokiasi ir jaudinasi: „Mano mėgstamiausia knyga yra „Svetimas“. Ją skaičiau daugiau kaip 20 kartų ir kiekvieną kartą atrandu vis ką nors naujo. Ją lengviausia perskaityti, ji trumpiausia, bet kartu ir pati paslaptingiausia. Ji parašyta žmonėms. Vienas kompozitorius yra pasakęs, kad jos viduje skamba muzika, kažkokia nenutrūkstanti melodija, tarsi Bachas. Prisimenu, vieną dieną mano tėvas buvo nuliūdęs, be pinigų ir turėjo nežinia kokių problemų dėl sutarties su leidykla „Gallimard“. Tada paskambino poetui Francisui Ponge’ui, ir tas jam pasakė: „Nesijaudink, „Svetimas“ liks visiems laikams.“

Tas 1942 m. romanas, parašytas ir publikuotas nacių okupacijos Prancūzijoje metais, uždavė pasauliui daugybę klausimų apie absurdišką lemtį visų padorių žmonių, kurie priversti gyventi apsupti moralinių niekšybių ir pasiduoti kolektyvinių bei anoniminių jėgų užgaidoms. Į Paryžių rašytojas buvo atvykęs 1940 m. iš Alžyro, kur jau buvo išleidęs esė „Išvirkščioji ir geroji pusė“, ją Prancūzijoje po 20 metų dar sykį perredagavo, bet jo sėkmės raketa tapo būtent šis romanas.

Tuo metu Camus dirbo laikraštyje „Combat“. Tai buvo pasipriešinimo Viši režimui ir Trečiajam Reichui laikraštis, kuris buvo leidžiamas ketverius metus ir buvo labai giriamas Charles’io de Gaulle’io kaip nekorumpuotos, laisvos ir nenugalimos žurnalistikos pavyzdys. Prieš tai Alžyre, engiamoje Prancūzijos provincijos sostinėje, jaunasis ką tik filosofiją studijuoti baigęs Camus buvo vienas iš laikraščio „Le Soir Républicain“ redaktorių. Jame 1939 m. publikavo straipsnį-manifestą su paliepimais, kurių turi laikytis žurnalistai karo – taip pat ir taikos – metu. Šį tekstą pernai perspausdino „Le Monde“ ir jis šiandien skamba taip pat moderniai kaip ir anais laikais. Camus gynė kiekvieno piliečio teisę „pakilti virš bendruomenės, kad susikurtų savo laisvę“, ir apibrėžė, kokie yra keturi svarbiausi geros publicistikos principai: skaidrumas, nepaklusnumas, ironija ir užsispyrimas. Tai pagrindiniai dalykai, įkvėpę ir jo paties kūrybą.

Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Mondovio kaime. Jo tėvas buvo prancūzų kolonistas (vadinamasis pied-noir) ir mirė kovodamas Pirmajame pasauliniame kare, todėl už jo išsilavinimą buvo atsakinga motina Catalina Sintes, gimusi Mahone (Menorka, Ispanija), pusiau neraštinga ir dažnai minima buvusi kurčia. Jeanas Camus prisimena į Prancūziją atvykusios močiutės žodžius: „Čia gražu, bet nėra arabų?“ ir paneigia, kad ji buvo kurčia: „Kalbėjo nedaug, tačiau girdėjo puikiai.“

„Jaučiu, kad priklausau kilniai giminystės linijai iš savo motinos pusės – tokiai, kuri nieko neturėtų pavydėti“, – yra sakęs Camus. Jo Alžyre prabėgusi vaikystė ir paauglystė, drąsi motina ispanė ir vidurinės mokyklos mokytojas Jeanas Grenier ryškiai paženklino Camus literatūrinį ir humanistinį jautrumą – taip pasakoja 82 metų Alainas Grenier, „Les Îles“ autoriaus sūnus. Pasak José Maríos Ridao, tai viena knygų, kurios Camus padarė didžiausią įtaką. „Albert’as dažnai ateidavo į mūsų namus, – prisimena Alainas Grenier, sėdėdamas prie kavos puodelio, kurį jam ką tik atnešė jo žavi žmona Elisabeth. – Mano tėvas mėgo pasikviesti savo mokinius į svečius, jis jais iš tiesų domėjosi, ir laikui bėgant jie su Camus labai susidraugavo. Sykį Camus sirgo ir ilgą laiką negalėjo eiti į mokyklą, o vieną dieną mano tėvas sugalvojo užeiti į jo namus ir pažiūrėti, kaip jis laikosi. Camus ir jo motina liko žado netekę.“

„Grenier ir mano tėvas vienas kitą labai mylėjo, – prideda Jeanas Camus. – Tai faktas. Mano tėvas mėgdavo sakyti, kad turi draugą anglą, taip pabrėždamas Grenier eleganciją ir džentelmeniškumą. Nuostabu matyti, kaip savo prisiminimų knygoje „Albert Camus. Souvenirs“ (1968) jis rašo: „Kiekvieną kartą skaitant „Svetimą“ ir kitus jo jaunystės tekstus man itin daug emocijų sukelia dalykai, kuriuos manausi suprantąs.“ Niekas nėra tiek kalbėjęs apie nesąmoningą tylią žinią – apie tą slaptą žinią, kurios mano tėvas nenorėjo matyti ar leisti kam nors kitam pamatyti.“

Po keleto metų karas išskyrė šeimas. „Nepaisant savo skirtingų nuomonių, mano tėvas ir Camus parašė vienas kitam daugybę laiškų ir išlaikė ilgalaikį ryšį, – prisimena Grenier. – Mano tėvas persikėlė į Lilį ir, nors taip pat susirašinėjo ir su kitais savo mokiniais, Camus jam visada buvo ypatingas. Šviesa, kuri nuo jo sklido, buvo tokia stipri, kad užtemdydavo kitus; nors ir neteisinga, bet taip buvo. Jis buvo išskirtinis ir mano tėvas jam patarė rašyti, jam padėjo išleisti savo darbus, jį supažindino su leidėjais. Vėliau, kai studijavau Paryžiuje, Camus ir jo antroji žmona (Francine Faure) rūpinosi manimi, aš dažnai svečiuodavausi jų namuose Madame gatvėje ir, kai mano tėvas įsikūrė Paryžiaus priemiestyje Bourg la Reine, kartais visi kartu eidavome jo aplankyti. Camus sakydavo: „Eikime aplankyti mano šaunaus mokytojo!“

Jeanas Grenier ir Albert’as Camus daug metų nebuvo susitikę, bet perėmęs „Combat“ kontrolę žurnalistas pakvietė prisidėti ir savo mokytoją. „Jam pasiūlė būti teatro kritiku, nes teatras buvo tai, ką jis labiausiai mėgo, tačiau mano tėvas turėjo atsisakyti pasiūlymo, nes neturėjo laiko važinėti pirmyn atgal iš priemiesčio. Taigi jį paskyrė meno kritiku, nors mano tėvas ir buvo jau 1936 m. „Essai sur l’esprit d’orthodoxie“ pareiškęs, kad komunizmas yra totalitarinis režimas. Daugelis komunistų buvo stalinistai, bet Camus niekada nebuvo iš jų.“

Jeano Camus manymu, jo tėvas įstojo į Prancūzijos komunistų partiją (PCF) dėl to, kad „tai buvo vienintelė partija, kuri laikėsi jam priimtinos pozicijos dėl Alžyro kolonizacijos. Kai tik ta pozicija pasikeitė, Camus iš partijos pasitraukė.“ Pats Camus sakė: „Nesu sukurtas politikai, nes nesugebu trokšti konkurentų mirties ar tam pritarti.“

Kai kurie kaltino ir tebekaltina Grenier dėl to, kad jis nesutrukdė savo mokiniui įstoti į PCF. „Manau, kad jie blogai suprato jų ryšį, – sako Grenier sūnus. – Jie buvo geri draugai, tačiau niekada vienas kito netujino, nes tai neskambėjo natūraliai. Camus nuo mažens siuntė mano tėvui savo rankraščius, bet jie buvo labai skirtingi. Mano tėvas buvo žmogus iš provincijos, labai gerbė religiją ir jį domino Rytų mąstymas, budizmas. Jam labiau rūpėjo dvasiniai dalykai negu politiniai. Camus buvo kilęs iš kito socialinio sluoksnio, turėjo kitokią praeitį…“

Alainas Grenier tvirtina, kad jų santykiai „buvo labai subtilūs. Manau, kad mano tėvas manė, jog jei Camus nori būti komunistas, geriau jam nieko nesakyti ir leisti pačiam išgyventi tą patirtį. Jis nebuvo iš tų, kurie primetinėja kitiems savo nuomonę, bet niekada nenustojo mylėti savo mokinių komunistų, o tokį turėjo ne vieną.“ Camus pasitraukimas iš PCF 1937 m. vėliau turėjo įtakos vienam iš svarbiausių jo gyvenimo epizodų, kai išsiskyrė jo ir Jeano-Paulio Sartre’o keliai ir kai jis atsiribojo nuo egzistencializmo ir prancūzų komunistinės vyriausybės. Tai nutiko 1952 m., po to, kai aršus filosofas ir Sartre’o sekėjas Francisas Jeansonas aštriai sukritikavo „Maištaujantį žmogų“ laikraštyje „Les Temps Modernes“, kurį 1945 m. įkūrė Sartre’as. Camus nusiuntė laišką redaktoriui (Sartre’ui), o šis jį apkaltino tuo, kad jis esąs buržua.

Tada, kaip rašė Ridao žurnale „Turia“, „Camus nusprendė atskleisti didelį vargą, kuriame užaugo, įveikdamas savo kuklumą, apie kurį bylojo jo mokytojai ir draugai, ir, kaip jis pats paaiškino nebaigtame romane „Pirmasis žmogus“, staiga išsilaisvindamas iš gėdos ir iš gėdos jausti gėdą“.

„Polemika su Sartre’u buvo sunki, – prisimena Alainas Grenier. – Bet Camus visada buvo kitoks negu Sartre’as, jis niekada nenorėjo dalyvauti politikoje. Taigi jie tęsė savo ginčą laikraščiuose. Camus buvo tvirto charakterio, jis sakydavo, kad yra išdidus kaip ispanai ir kad jaučiasi labiau ispanas negu prancūzas. Galbūt niekada ir nebuvo labai arti Sartre’o. Mano tėvas pietaudavo su juo kartą per savaitę restorane „Lipp“, netoli leidyklos „Gallimard“, ir jis buvo labai santūrus, nedaug valgydavo, beveik negerdavo…“

Jeanas Camus prisimena, kad jų namuose šį išsiskyrimą su Sartre’u lydėjo nuogąstavimai, bet buvo ir pajuokaujama: „Mano motina nerimavo dėl Jeansono kritikos ir dėl Sartre’o atsakymo ir buvo labai įsitempusi, todėl norėdamas sumažinti įtampą tėvas pasakė: „Ir ką dabar darysim, turėčiau iškviesti juos į dvikovą?“ Žinoma, tokiuose juokuose buvo ir dalis tiesos.“

1957 m., priimdamas Nobelio premiją, Camus pasakė: „Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnaite, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.“

Šioje kalboje rašytojas paminėjo savo mokytojus Louis Germainą ir Jeaną Grenier ir prisiminė, kad jie įtikino jo motiną leisti jam tęsti mokslus. Nobelio premija – apdovanojimas, kurio Sartre’as po kelerių metų atsisakė, – Madame gatvėje buvo priimta su sumišimu, prisimena Jeanas Camus: „Niekas nieko nesuprato ir kai jam tai pranešė, jis susigėdo, o motina jį ėmė erzinti.“

Tuo metu Camus jau žinojo, ką reiškia atstūmimas, kuriam jį buvo pasmerkęs Sartre’as ir jo teismas, o dabar ir toliau jautėsi svetimas. Pražilęs, nors ir išsiskyrė nesenstančiu vaikišku veidu, kentėdamas nuo vaikystėje sirgtos tuberkuliozės pasekmių, jis gyveno prisirišęs prie savo aistrų (o ypač prie ispanės aktorės Maríos Casares) ir savo santuokinių bėdų (Francine 1953–1954 m. gulėjo ligoninėje dėl psichikos problemų).

Tačiau jo senasis ryšys su Grenier atlaikė visas atakas. Taip, kaip atlaikė ir jo meilė bei dėkingumas savo motinai Catalinai, kuri jį išmokė ispanų ir katalonų kalbų ir kurią jis paminėjo Upsalos universitete, kai jo paklausė apie jo prieštaravimą Nacionalinio išsivadavimo frontui. Pateikdamas savo motinos pavyzdį, jis paaiškino, kodėl nepripažįsta agresyvios jėgos, bandančios išvaduoti Alžyrą iš neteisėtos kolonijinės valdžios: „Iš teisingumo ir savo motinos renkuosi savo motiną.“

Mirties dieną Camus ėjo 47-ieji. Automobilio avarija įvyko 1960 m. sausio 4 d. netoli Vilbleveno, vieno Burgundijos regiono kaimo. Automobilį vairavęs „La Pléiade“ knygų serijos leidėjas Michelis Gallimard’as mirė po penkių dienų. Jeanas Camus, kuris iš savo tėvo paveldėjo meilę futbolui ir buvo dešinysis krašto puolėjas, visuomet liks dėkingas šiems leidėjams: „Kai tik atsiranda kokia nors problema dėl autoriaus teisių, visada sakau tą patį: leidyklos „Gallimard“ dėka mano tėvas įstengė nusipirkti namą Madame gatvėje. Ir mano pirmas prisiminimas yra šito namo linoleumo kvapas – namo, kuriame jie mums leido gyventi tada, kai mano tėvai neturėjo nieko.“

Kelioniniame krepšyje, kurį Camus vežėsi automobilyje, buvo 144 puslapiai nebaigto rankraščio „Pirmasis žmogus“, kuriame juntamas stiprus autobiografinis turinys ir ypatingas literatūrinis grožis. Knyga, kuri Catherine Camus sprendimu buvo publikuota 1994 m., būtų viską sudėliojusi į vietas ir parodžiusi, kad Camus niekada nebuvo nei buržua, nei komunistas, netgi ne filosofas, o tiesiog maištaujantis žmogus, kūręs pasaulius ir įsimylėjęs laisvę.

Viskas buvo nušviesta viduržemiškos šviesos, tų iš vaikystės atėjusių prisiminimų, kuriuos Jeanas Grenier visada jį skatino atskleisti: „Absoliučioje mūsų nihilizmo tamsoje aš ieškojau tiktai priežasčių įveikti tą nihilizmą, – rašė Camus. – Bet ieškojau jų visai ne dėl vertybių ar dėl vienkartinio dvasinio pakilimo, o dėl instinktyvios ištikimybės tai šviesai, kurioje gimiau ir kur jau prieš tūkstančius metų žmonės išmoko džiaugtis gyvenimu netgi kančioje.“

Jį palaidojo Lurmarene, Provanso kaimelyje, kur jis ką tik buvo nusipirkęs namą (jame dabar gyvena Catherine). Jo paminklas pats paprasčiausias visose kapinėse. 18 metų niekas, išskyrus Jeaną Grenier, apie jį nerašė. Šiandien, praėjus šimtui metų nuo gimimo, Camus ir toliau lieka svetimkūnis Prancūzijoje ir gėdingi politiniai bei asmeniniai ginčai tarp jo intelektualinių įpėdinių sutrukdė Kultūros ministerijai suorganizuoti pažadėtąją šimtmečio parodą – tai, kas buvo suorganizuota Provanso Ekse, pasak „Le Monde“, tėra eilė informacinių lentų moksleiviams. Ir Respublikos brolybei virstant netikusiais kraštutinių dešiniųjų instinktais, jo sūnus Jeanas užbaigia pokalbį: „Jei Camus vis dar yra prancūzas, tai tik dėl to, kad niekada nenustojo būti svetimas.“

_{„El País“, XI.7}

_{Vertė Vaida Bitinaitė}