INGA SANAKOJEVAITĖ. Eilės
o jei imtų ir paklaustų ką aš tada atsakyčiau kad nenugirdau klausimo kad iš tikrųjų niekada ir negirdėjau kad domiuosi slenksčiais ir vyriais bet nematau jų lekiančių oran ir negirdžiu kaip sproginėja žingsniai tarpdury kurio irgi niekada nepastebėsiu o jei imtų ir paklaustų sakyčiau buvau vadinasi esu ar kokią kitą nesąmonę arba kad po langais auginu šešėlius ir jie man užstoja tuos pasaulius iš dvasinių knygų ir religinių lankstinukų ar kad mano kampai prisisunkę cukraus kad mano kampai suapvalinti kad mano sienos visos pliušinės ir po velnių ką per tokias galima girdėti
kas gi leido jam vienam
dangų arti
ar jis tokią naštą pakels
ar jis gali tas nieko artojas
dangų pakelti
kokie jo sparnai kokios jo akys
žemėn įaugusios savęs prisisunkusios
kokios jo pėdos minkštai išvaikščiotos
jo randai lūpom išgydyti
jo atspindys iš savęs kvatojasi
tas juokas toks pilnas kvailystės
kas gražiau
kas gražiau nei sūrūs vandenys juose pieno puta ir mums nepažįstami namukai tuose namukuose žaliai išpieštos sienos ten rytas vakare kartojasi ten neinama gultis ten už trupinius nebara tai viskas trupa taip kad baigtųsi žalios sienos bet nesibaigia ten ant stogo supasi dievai žvynuoti jų giesmės vakarais girdisi net pirštų galais eina jų žodžiai tokie sutrupėję neišskaitomi kad po kiekvieno viskas taip pagaliau aišku kad yra sienos ir yra laikas praustis kad viskas yra laikas praustis ir kad neįmanoma išsipurvinti ir kad tavęs laukia rausvi toliai iš tikrųjų tokie rausvi kaip skamba
riešutautoja
pirmiausia ji pamatydavo
rankas
tik kad tuščios būtų
juokdavosi
kad nieko nėra
tik didelis bėgių
galvosūkis
tik išvažiavimas
tik išsprūdimas
laikydavo jas ilgai
nedaug trūko
ir būtų pagal jas
iškeliavusi
mažos buvo jos kelionės
visad matydavo švyturius
ir ryšuliai nebūdavo baigti
krauti
labai mėgo
rinkti riešutus
nešiodavosi juos su savim
kalbindavo kaip gyvus
lukštendavo vakarais juos
mažus pasaulius
atrasdama
su niekuo kitu nekalbėjo
tik rankas kaip puslapius
sklaidydavo
vėliau priberdavo pilnas saujas
riešutų
ir juokdavosi kad
nieko nėra kad
ryšuliai tokie tušti
kaip kevalai ir kad
taip sunku iškeliauti
