Paskutinis rugsėjo sekmadienis Palangoje. Ženklai

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Jėzau Jėzau! Koks mėnulis! Baltas ovalus veidas keliauja juodų debesų ūku lėtai, bauginančiai oriai. Pašoku iš patalo tarsi pirmąkart išvydusi pilnatį. Nutraukiu žaliuzes nuo plataus kambario lango, negaliu atsitokėti. Isteriškai puolu prie fotoaparato. Jis, aišku, neveikia. Niekaip negaliu jo įjungti. Nė už ką! Išspaudinėjusi visus mygtukus, numetu šalin. Susivokiu, kad tai (aišku) – ženklas. Atradimas: šito nei nupaišysi, nei nufotografuosi. Nei aprašysi, žinoma. Tik p a t i r s i. Man staiga paaiškėja, kodėl nemėgstu piešti peizažų nei į juos žiūrėti (drobėje ar popieriuje). Taip pat ir skaityti aprašymus ir ypač aprašinėjimus. Net ir Baranauskas nedaro įspūdžio, ypač po to, kai pats išvaikščioji Anykščius. To, kas YRA, negali išreikšti niekaip kitaip, kaip nesistengdamas reikšti. Tiesiog reikia pasistengti būti Palangoje rugsėjo mėnesio pabaigoje, apsigyventi „Dailės“ namų ketvirto aukšto kambaryje veidu „į žalią namą“ ir neįsijungti televizoriaus.

.

Miegojau prastai. Prabusdavau gal kas valandą, stebėdamasi nakties ilgumu. Vis laukiau, kada gi ji pagaliau pasibaigs. Kai pagaliau prašvito (laike ir akyse), pasirodė, kad dar tik septynios. O juk sekmadienis! Tada ėmiausi kontempliuoti sapnus. Įsidėmėjau vieną – matau, kad braižau kažkur (gal smėlyje?) „tradicinę“ banalią gėlės žiedo schemą. Maždaug tokią:

Susapnuoju (?) pasidygėjimą. Ir kaip aš taip galėjau?! Atrodo – galgi vėl ženklas… Seniai nepakenčiu tų „mechaninių“ gėlių! Žadėjau atsikratyti. Kaip tik važiuodama autobusu „Savaitėje“ (su mielu Jakilaičio veidu viršelyje) perskaitau sapnų specialisto išvadą: „Sapnai – tai „komunikatai“, tarsi pranešimai ar laiškai… Sapnai gali pasirodyti esą užuomina… Svarbūs sapnai nėra pamirštami nubudus. Apie juos verta pamąstyti ir pamėginti suprasti.“

Taigi, mąstau: gana! Geriau nutilti, nei plepėti. Juolab kad ir gyvenime jau tikrai f i z i š k a i nebegaliu iškęsti tauškėjimo. Be to, nepakeliu ir sapnų aprašinėjimo (dar labiau nei „peizažinimosi“). Jaučiu, kad tai ypač privati erdvė, intymesnė nei pačios atviriausios egzotinės ar erotinės asmeninių išgyvenimų išklotinės. Jie (sapnai), skirtingai nei pastarosios, vyksta kitoje – nuo mūsų VISAI nepriklausančioje dimensijoje. Beveik šventvagiška juos deklaruoti kaip savo patirtį, juolab ne tik nejauku, bet ir nuobodu jų klausytis ar skaityti, nes ta k i t o j i patirtis nepaliečia manęs – k i t o, su jokiais žemiškos patirties taškais nesusiliečia.

Apie tai stabtelėjau pamąstyti ir skaitinėdama A. Marčėno „Sakinius“, kuriuos man primygtinai rekomendavo Jūratė B. Skaitinėdama aptikau tuos nelemtus pasisapninėjimus. Nuotaiką pataisė tai, kad pastebėjau Marčėną esant jaukų, mielą, mylintį būtį ir buitį ir, aišku, talentingą (jis pats, atrodo, bus savyje tatai aptikęs anksčiau). O jau jo „pašmaikštavimai“! Kaip antai: ŽmoGiedra. Genialu! (Didžioji raidė žodyje – mano.)

Kartu knygyne pavarčiau ir D. Kajoko „Lapės gaudymą“. Pirmiausia lengvai pasipiktinau R. Čeponio viršeliu, dvelkiančiu atpažįstamomis (tegu ir paspalvintomis) minimalizmo idėjomis. Po to – ir Kajoku. Na, žodis „pasipiktinau“ čia netinka. Geriau – (ne)nustebau. Ne todėl, kad po tokio šimtaprocentinio dzen, į kurį jis įkopė „Kurčiame asiliuke“, iš tiesų belieka arba išvis „dzeniškai“ nutilti, arba… imtis švelnaus pamokslavimo, pritinkančio pradedančiųjų budisčių užrašų knygelėms.

Vyliausi, kad su Kajoku neatsitiks taip kaip su visais (neišskiriant, žinoma, nė manęs pačios). Scena negailestinga – kiekvienas pasirodymas reikalauja eiliškumo ir nieko čia nepadarysi.

.

Jūra ošia jau nuo balkono. Lovoje dar svarstau – tai maudytis ar ne? Vis dėlto labai jau vėjuota. Įsigrūdu rankšluostį į mažą kuprinėlę ir žygiuoju parku (aikčiodama nuo rudeninio grožio). Pajūry, žinoma, nė gyvos dvasios. Nes – sekmadienis. Nes – 8 val. ryto. Skuodžiu Birutės kalno link. Smagus skuodimas. Vis pasidžiaugiant, kad m e s t u r i m p a j ū r į (ne tik krepšinį, kurį, beje, šiandien būtinai žiūrėsiu 22 val. (finalas!!!)). Ties juodais akmenimis (po kaire nuo kalno) pastebiu dvi šiukšliadėžes. Tai ir padeda man apsispręsti. Jų užuovėjoje palieku skubiai nusimetamas drapanas ir veik užsimerkusi puolu į bangas. Bangos didelės – krantas neištyrinėtas, todėl dėl visa ko atsiklaupiu smėlyje pietų–šiaurės kryptimis ištėškusi rankas. Vos įsibridus didžiulė banga karščiu nutvilko mano entuziazmą nuo galvos iki kojų (šiuo atveju – kelių…). „Atsiklaupiau prieš jūrą“, – pagalvoju. Oho!

Grįžusi vėl atsiverčiu Marčėną. „Sakinių“ p. 54 skaitau: „Pajūryje pėsčiojo judėjimo galimybės ribotos. Priėjęs jūrą mūsų pakrantėje gali eit į kairę (pietūs) arba dešinę (šiaurė). Žodžiu, išoriškai prarandi vieną matą. Užtat vieną įgyji vidujai. Didelė horizontalė akyse pageidauja ir didelės vertikalės sąmonėje.“ MAT KAIP.

.

Miko V. kambarys antrame aukšte 202. Anksčiau, t a i s laikais, kai grupės buvo gausios, dainingos ir išmoningos, – čia buvo studija. Mes dalinomės ją su A. Kuru. Tada jis buvo dar pusjaunis, nevedęs ir garsėjo originaliais santykiais su priešinga lytimi.

Dabar čia randu Miką, sėdintį ant plačios dvigulės lovos, pasidėjusį ant kelių bloknotėlį ir (kažin kodėl) besiklausantį kažkokio muzikinio erzelio per TV. Miko užuolaidos užvertos – jis sako, kad jam taip geriau, – nors stalelis su popieriais ant jo „prie lango“. Iš Miko balkono galima stogeliu nusileisti į kiemą. Liudytojas, pageidavęs likti nežinomas, papasakojo, kad Mikas 6 val. keliasi ir tuo balkonu nusliuogia žemyn – maudytis. Kodėl? Todėl, kad jam nesmagu taip anksti žadinti budinčią moteriškę. Išsimaudęs su kirais ir žuvėdromis (tuo metu iš viso neįmanoma sutikti kitų gyvų būtybių), Mikas grįžta ir sėda prie stalo (kaip sakiau, smarkiai pritemdytame kambaryje) ir ima rašyti knygą. Kodėl pritemdytame? Todėl, kad „taip geriau“.

Prisimenu Miko studiją Pilies gatvėje. Dar tada, kai ta gat-vė buvo Gorkio. Vienintelis jos langelis (kurio net neįtarsi esant) visada – tiesiog amžinai – buvo uždengtas. Jį galėjai pamatyti tik iš lauko pusės, kur ant niekad nevalomo stiklo kabėjo užrašas: „Belsti 2 k.“ Langelis – įskilęs (matyt, nuo beldimų). Dabar ta studija Mikas nebesinaudoja. Bet aš niekaip kitaip neįsivaizduoju jo, kaip tik niūrioje jo celėje – prie niekad dulkšluosčio nemačiusios jo piešimo lentos.

Ir čia, pajūry, jis esąs ten, kur YRA. Užsisklendęs valdiškomis žaliuzėmis, atitveriančiomis jį nuo pasaulio, nesvarbu, kad jis tobulai žalias ir vėjuotas pajūrio pušimis. Mikas yra pasaulis pasaulyje – pagalvoju – ir jam, ko gero, nebereikia nė tų užsitemdymo imitacijų, kurias jis dar naudoja iš inercijos…

Tik kas iš to išeina? Ogi nieko – tiesiog „taip geriau“.

.

Sekmadienio Evangelijos skaitinys bažnyčioje pasirodo man itin prasmingas ir ypač tokioje vietoje kaip Palanga. Cituoju: „…Jei tad jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jei nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ ir „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.“

Jaunas kunigas sako labai nekvailą pamokslą, iš kurio įsidėmiu kelis postulatus: „Jei tavo spintoje yra drabužių, kurių tu nenešioji, – vadinasi, jie nuogo žmogaus, ne tavo. Jei tavo šaldytuve yra maisto, kurį tu išmesi, – vadinasi, jis ne tavo, o alkanojo. Jei tavo gyvenime yra kažko „per daug“ – vadinasi, tai ne tavo, o tų, kurie stokoja.“ Apsidžiaugiu, kad turiu naują argumentą pagaliau susitvarkyti buitį. (Nors, žinoma, tai ne pirmas kartas.)

Žiūriu į žilomis pūpsenomis nuklotą palangiškės bažnyčios erdvę ir staiga matau ją tuščią po 10–20 metų, kur tas pats (ar kitas) protingas kunigėlis skaito Evangeliją ir sako galbūt dar išmintingesnį pamokslą. O jo klausosi tik šv. Antano statula (kairėje, tik įėjus), Nukryžiuotasis prieangyje su priplėkusiu švęstu vandeniu po kojomis ir patogūs seni klauptai su maldininkų dvaselėmis. Tuos žodžius jie girdės, kol stovės vienišas raudonų plytų bokštas, smiliumi maldaudamas dangaus neišpildomų išsipildymų.

.

Iš Basanavičiaus gatvės pro aukštas šventoriaus užtvaras graužiasi rusiško „popso“ rėksmai, pretenduojantys į garsus. Rusiška kultūra čia aiškiai prioritetinė. „Prospektas“ užkimštas virškičiniais kioskeliais su nenusakoma suvenyrų gausybe „iš viso pasaulio“ (neskaitant tautinių žuvų, cepelinų, gintarų etc.). Liaudis sausakimšai tranzuoja jūros–bažnyčios kryptimi. Vienišas keistuolis šokinėja per bangas, prekeiviai siūlo susiraukšlėjusius ungurius, močiutė, pasikabinusi rankinuką, skuodžia turgaus link, ausis užsikišęs įrenginiais muzikiniam triukšmui įsisavinti – prastriksi žvaliai nusiteikęs tamsiaodis, už krūmų susispietę paaugliai dalinasi gyvenimo patirtimi, žagsėdami neišeinančiais iš mados rusiškais pagardais.

Meilės alėjoje tebetrykšta gėlynų fontanai, o Birutės alėjoje – prabangių stiklinių kalėjimų veidrodžiuose ilsisi tuščios barokinės sofos ir SPA šypsenomis išsidabinę nepriekaištingų blondinių fotolavonėliai. Prie pat centrinio tilto – restauruojamos (arba ne) Palangos grožybės. Architektūros paminklas (ir šedevras) vila „Anapilis“, priklausantis kategorijai „labai labai dar ne“, draugiškai trūnija trūnijančių medžių draugijoje voveraitėms ir geniams šokinėjant tiesiog ant galvos… Gretimai – savo šlovę pamiršusi neatpažinta vila (pavadinsime ją „inkognito“), sumaniai padabinta išraiškingais grafičiais ir viena kita baliustrada su didybę menančiomis „tulpinėmis“ lauko vazomis. Gražu. Tai patogi vieta centrinio kurorto publikai čia pat užsukti prispyrus reikaliukams – apie ką byloja tuščių alaus skardinių gausa ir „tarybinio tualetinio popieriaus“ – laikraščio – atplaišos patvoriais.

„Visas pasaulis yra čia, – pagalvoju. – Tad kuo gi i š e s m ė s Palanga skiriasi nuo Niujorko?“

.

Vakare Jūratė B. su Marčėno Viliūte „pasiima“ mane iš „Ramybės“ ir mandagiai pakviečia į svečius. Nudžiungu, kad Marčėnų namas žalias iš išorės (tamsiai) ir irgi žalias (šviesiai) iš vidaus. Visai tokio pat žalumo kaip manasis – mylimasis priešais „Dailės“ langus su Aurelijos T. gėlytėmis žaliame sukrypusiame lovelyje (ženklas!). Marčėnas, prikeltas iš migio, galantiškai prišoka ir vyriškai spusteli ranką (dar vienas jo pliusas). Paskui kiek nejaukioje tyloje, susidariusioje mano „susiknisime“ dėl nevykusio sijono iš anksto nenumačius aplinkybių, gyvai aptariamas Jūratės B. Pekino anties receptas – ji iškepta Marčėno gimtadienio proga. Receptą cituoju iš atminties: „Antis įmerkiama į vandenį, kad apsemtų. Tada į jį (vandenį) priberiama visokių prieskonių ir gausiai – šviežiai išspausto greipfruto ir tada paliekama nakčiai. Paskui prikemšama obuolių, kriaušių, slyvų etc.“ Ir… ir tiek! Atkuntu supratusi, kad tai lengviausiai įsimenamas receptas mano gyvenime, ir veik pareikalauju tos anties paragauti. Prieš tai kaip tyčia buvau suvalgiusi gerokai nevykusios žuvies (kuri sąlygiškai vadinosi plekšnės filė), tad antis man atstojo pyragaitį. Tiesa, teko su šeimininku šiek tiek pasigalynėti dėl jos (anties), taip sakant, užpakalinės dalies, bet… tykiai nusileidau jam – vis dėlto p o e t a s.

Tada realiai pastebiu, kad Marčėnas išties jaukus, mielas ir mylintis Viliūtę, ir apsidžiaugiu turinti jo naująją knygą kuprinėlėje. Kadangi skaitydama esu įpratusi pabraukti įsidėmėtinas vietas, tai nesunkiai atsigauname visi, netgi be vyno nei alaus, mat kiekvienas turi savų priežasčių jo nevartoti kaip tik šiandien. Susibūrimas įgauna gyvastį, juolab kad jis tampa savotiška mini repeticija Jūratei B., kuri poryt ruošiasi Marčėną išstatyti Klaipėdos publikai. Prajunkame. Senkant vakaro programai, įsidrąsinu paprašyti Viliūtės cukraus ir peilio su šakute – mat tų buitinių komponentų kaip tik trūko patogiai įsikuriant „Dailėje“. Gaunu komplektėlį. Netgi (ko gero) smetonišką – kažkaip savotiškai įdomų: rusvais kotais su skylutėmis ant vinies pakabinti. Apsidžiaugiu, kad nereikės grąžinti. Nuvešiu į savo kaimo muziejėlį ir užrašysiu (prie tos vinies) – „Marčėno šakutė ir peilis“. Nors tikriausiai tai Viliūtės kraitis. Bet nesvarbu.

Išsilydim visi iki stabiliai suręstų vartelių. Pasižadėjimai susitikti kitąkart, padėkojimai už vakarą etc.

.

Nuo ryto vėl kibau į Musilį, kad greičiau užbaigčiau (lengvai nepasiduodama). Laukė Marčėnas. Dabar jis man tapo didesnis, nei buvo (fiziškai taip pat). Viliuosi, kad Viliūtė neįtaisys jam „Boss“ kostiumo. Kažkaip neįsivaizduoju poeto su smokingu. Nebent vestuvėse ar laidotuvėse (savo). Grįžus namo, matyt, teks tą Marčėną atidžiau pasiskaityti.

Va tam ir reikalingos receptinės antys!