Netradicinis pasimatymas su miestu: stogai, tuneliai ir apleistos vietos

Koks miestas be agoros ir kokia agora be miesto. Tad šį kartą apie miestą ir jo erdves kalbamės su miesto tyrimais užsiimančiu fotografu, tinklaraštininku (pamirsta.lt) DMITRIJUMI. Jis mėgsta Kafką ir vengia žmonių minių, naktimis ropščiasi ant apleistų namų stogų, kad galėtų pasidžiaugti šviesų žaismu apačioje, jį įamžinti nuotraukose ir todėl, kad… „Vilnius naktį nepaprastai gražus“.

Sėdėdama Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje skaitinėju knygas ir per pertraukėles internetu bandau suderinti interviu su Dmitrijumi laiką ir vietą. Man pačiai netikėtai nutinka taip, kad po poros valandų pakėlusi nuo stalo akis aukštyn priešais save matau jį mojantį man ranka lipti į bokštelį. „Kokį bokštelį, čia esama kažkokio bokštelio?“ Netrunku tuo įsitikinti greitu tempu aukštyn užkopusi baltais sraigtiniais laiptukais. Kol bandau atgauti kvapą, nieko nelaukęs Dmitrijus jau komentuoja pro milžiniškus apskritus langus atsivėrusią Vilniaus senamiesčio panoramą.

Aušra Kaziliūnaitė

– Pats tvirtini, kad tavo žygius įkvepia ne adrenalino vaikymasis ar poreikis rizikinga veikla išmėginti savo galimybių ribas. Tad ką galėtum įvardyti kaip pagrindinį akseleratorių?

– Tiesiog tai yra pomėgis, kurį ne vien mėgstu, bet ir moku daryti. Esu visapusiškas žmogus, turiu daug veiklų, kurios man taip pat teikia džiaugsmo, tačiau galbūt skiriu joms mažiau dėmesio, nes jaučiu, kad jose rezultatą man pasiekti sunkiau. Kai matai, kad kažkoks dalykas tau išeina, tai ir maloniau juo užsiimti. Jeigu matytum, kad tavo veikloje nėra jokio progreso – ilgai tuo neužsiimtum. Nebūtinai nustotum lankyti tas vietas, nebūtinai jos tau nebepatiktų, tačiau liautumeis tuo sistemingai domėtis. Laisvą laiką skirtum kitiems pomėgiams, kurie greitai užpildytų spragą.

– Vieną kartą teko nugirsti mūsų bendrų pažįstamų pokalbį, kuriame jie minėjo, kad sudegė tavo fotoaparatas, tad dabar gedi ir veikiausiai niekur neini iš namų. Iš pokalbio nuotrupų supratau, kad, kitų manymu, „pamirštų“ vietų lankymas ir jų fiksavimas nuotraukose yra be galo svarbi tavo gyvenimo dalis…

– Buvo tokia situacija, kad po vienos kelionės betvarkydamas pažeidžiau blykstę ir supleškinau fotoaparatą. Pats fotoaparatas man nėra toks be galo svarbus ir reikšmingas. Neturiu jokio prieraišumo technikai. Tačiau platesne prasme jis yra mano veiklos simbolis ir pagrindinis įrankis, be kurio viskas, ką darau, tampa beprasmiška.

– Galbūt fotografavimas ir nuotraukos tau yra kažkas panašaus kaip prityrusiam medžiotojui trofėjai?

– Iš dalies taip. Tačiau čia tenka pabrėžti, kad jei medžiotojui nepatiktų jo medžiojamas žvėris ar apskritai žvėrys, tai jis jų ir nemedžiotų. Susirastų kitų užsiėmimų, pasaulyje yra daugybė būdų rinkti trofėjus.

– Kiek teko skaityti – mėgsti ne vien aukštas vietas, renkiesi ir įvairiausius įtvirtinimus po žeme, tad negalima sakyti, kad čia tiesiog kopimas į urbanistinius objektus. Kaip tu pats sau reflektuoji ir apibrėži savo pomėgį?

Dmitrijaus nuotrauka

– Pomėgį apibrėžti sunku, jis susideda iš dviejų svarbių dalių. Viena iš jų – publicistika, tai yra tai, ką aš fotografuoju, bandau aprašinėti internete. Žinau, kad tai dar reikia tobulinti, stengiuosi ties tuo dirbti. Kita dalis – paprasčiausias smalsumas ir žavėjimasis urbanistika. Man patinka miestas, man patinka miesto erdvė. Manęs niekada netraukė gamta. Man patinka matyti ir liesti tai, ką sukūrė žmogus. Man įdomu, kur veda ši gatvelė, kur galima nueiti šiuo tuneliu. Įdomu, kaip ši aikštė atrodo iš aukštai. Ir kartais sunku pasakyti, kur yra ryšys tarp šitų dviejų esybių. Galbūt tai kažkiek susiję su trofėjų rinkimu, apie kurį kalbėjome. Galbūt tai savirealizacija arba bent jau savirealizacijos poreikis. Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį atsakyčiau vis kitaip, priklausomai nuo nuotaikos ir konteksto. Šią akimirką teigčiau, kad tai smalsumas. „Kur galima nueiti ta gatvele?“ – tai mane visada domino. Porą metų, prieš pradėdamas aktyviai domėtis urbanizmu, tyrinėjau Vilniaus senamiestį. Jis man ir dabar labai patinka.

– Ar žinai Lietuvoje daug žmonių, kurie turėtų panašų į tavo pomėgį?

– Žmonių yra labai daug. Mane kartais net nustebina, kai kalbu su nepažįstamu žmogumi, pasakau kokią nors vietą, ir jis joje jau yra anksčiau už mane buvęs. Ir tai yra natūralu, nes vietų yra labai daug, tu negali visada būti pats pirmiausias ar vienintelis jas aplankęs.

– Varžotės tarpusavyje?

– Jokios konkurencijos nėra, nors gal ir turėtų būti. Nejaučiu jokio poreikio būti pirmas, nebent kai buvimas pirmam leidžia pamatyti geriau išsilaikiusią vietą. Dažnai laukiu tinkamų sąlygų ir aplinkybių – pavyzdžiui, dabar aš žinau keletą vietų, į kurias norėčiau užlipti, tačiau specia-liai laukiu, kada gausiu naują fotoaparatą. Mane domina kokybė, o ne pirmumo faktas. Nėra sportinio intereso, čia juk ne olimpinės žaidynės. Dažnai kooperuojamės su kitais tyrinėtojais, kartu važiuojam į bendras keliones ir reikalui esant visada vienas kitam padedame.

– Neseniai teko dalyvauti Laisvojo universiteto (LUNI) ekskursijoje po Antakalnį. Pati tai dariau pirmą kartą, tačiau, kiek žinau, tokios ir panašios ekskursijos tavo ir Dariaus Pocevičiaus dėka LUNI jau tapo gražia tradicija. Kaip organizuojate šias ekskursijas?

– Keliones kuriame dviese, nors kartais būna išimčių. Buvo tokių ekskursijų, kurias aš pats padariau nuo A iki Ž, ir tokių, kurias planavo vienas Darius. Na, kad ir vienas iš pastarųjų pasivaikščiojimų „1905 m. revoliucijos pėdsakais Vilniuje“ – jo iniciatyva, jo parinkti objektai. Į tokią specifinę temą aš nesu įsigilinęs, joje galiu dalyvauti nebent kaip klausytojas. Prieš man prisidedant prie LUNI, pasivaikščiojimai jau buvo organizuojami, tačiau jie neturėjo urbanistinių objektų ir urbanistinės krypties. Viskas prasidėjo po vienos LUNI paskaitos – mes visi susėdome prie vieno stalo pasišnekėti ir nutarėme parodyti naktinio miesto grožį iš aukštai. Tada ir prasidėjo neįprasti naktiniai pasivaikščiojimai po Vilnių. Iš pradžių šiuose pasivaikščiojimuose apleistais pastatais nesidomėjome – nebent lipome ant stogų, kad būtų galima pamatyti gražų vaizdą. Laikui bėgant, tobulėjo koncepcija. Dabar, organizuodami LUNI išvykas, mes visada įtraukiame įdomius apleistus pastatus, kurie turi kažką ypatingo.

– LUNI pasivaikščiojimo metu nustebino ne tik originalus maršrutas, bet ir dalyvių gausa (250 žmonių). Pats sakei, kad tai yra lygiai 250 kartų daugiau, nei tau pačiam norėtųsi. Iš to susidariau įspūdį, kad labiau mėgsti miestą tyrinėti vienas…

– Optimalus variantas yra eiti dviese. Keliaujant reikia atsižvelgti į tai, kad vietos, kuriose vaikštai, nėra visiškai saugios. Atsiradus rimtai problemai eidamas vienas pagalbos gali ir nesulaukti. Ir tai nėra vien teorinė galimybė, kurią galima ignoruoti, – pavyzdžiui, kolektoriuje (nuotekų tunelyje po žeme) nėra mobiliojo ryšio, tad jei netyčia nukrisi nuo kopėtėlių arba jos sulūš, o nukritęs susilaužysi koją, tai būdamas vienas daugiau iš ten ir nebeišeisi. Ir šiaip – nevaidinsiu didelio drąsuolio, tokiose vietose labai retai būna jauku. Kai buvau jaunesnis, tai man gal ir patikdavo tokie dalykai, šiek tiek adrenalino, tačiau dabar esu apsiraminęs, stengiuosi šaltai vertinti – ar objektas pavojingas, kiek konkrečiu atveju rizikuoji – ir į tai atsižvelgdamas sprendžiu, į objektą eiti vienam ar su kompanija. Kartais keliauju ir vienas, pvz., „Respublikoje“ (nebaigtas statyti viešbutis šalia Kauno „Akropolio“, maždaug 12–14 aukštų) buvau vienas, specialiai iš Vilniaus atvažiavau traukiniu ir užlipau į viršų. Ten buvo labai nejauku. Pastatas gigantiškas, didžiulės nebaigtos statyti erdvės veikia labai slegiančiai, lig tau kažkas nuolat žiūrėtų į nugarą.

– Kas tave labiau domina: tuneliai, stogai ar apleistos vietos?

– Pradėjau, kaip ir visi tyrinėtojai, nuo apleistų pastatų. Dabar mano prioritetai šiek tiek pasikeitė – kuo toliau, tuo labiau akcentuoju aukštas vietas. Jei dabar reikėtų objektus sudėlioti svarbumo tvarka, tai sudėliočiau taip – pirmiausia aukštos vietos, tada tuneliai ir tik po jų apleisti pastatai. Galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau mažėja ypatingų apleistų vietų – jos daugiau mažiau panašios. Architektūra tam tikros paskirties pastatų daugmaž panaši, daiktai, kuriuos ten regi, beveik vienodi ir net šviesos žaismas, kuris kartais „kabina“, yra labai panašus. Aplankius daugiau apleistų vietų faktiškai originalumo nebelieka. Šį – vietų supanašėjimo – jausmą išgyvenu ne aš vienas, bet ir kiti senesni miesto tyrimų entuziastai. Laikui bėgant viskas supanašėja. Praeitą savaitę LUNI turėjom galimybę pasiklausyti Manto iš „Miesto vitrinos“ (miestovitrina.wordpress.com), vieno iš pirmųjų miesto erdvių tyrinėtojų Lietuvoje. Viena iš jo aktyvumo sumažėjimo priežasčių buvo minėtasis „supanašėjimo“ jausmas.

– Ar teko tyrinėti miesto erdves užsienyje?

– Į užsienį keliauju nedažnai, nebent į artimiausias kaimynes. Gal septynis kartus esu buvęs Latvijoje, bet ją sunku laikyti visaverčiu užsieniu. Į Latviją važiuoti patogu – jie turi nemažai aktyvių komandų, todėl važiuojant nebūna problemų su objektais, visada yra su kuo pasikonsultuoti. Šiaip keliaujant nėra sudėtinga surasti vietinių žmonių, kurie tuo domisi, su jais susisiekti ir gauti objektų sąrašus. Užtenka paieškoti internete puslapių, tinklaraščių atitinkama tema. Tada susisieki nurodytais kontaktais, prisistatai, kokiam puslapiui ar projektui atstovauji, ir labai dažnai gauni atsaką. Kartais vietiniai miesto erdvių tyrinėtojai tave net pavedžioja. Žmonės yra suinteresuoti keistis kontaktais, nes vėliau patys žino, iš kur gali sulaukti pagalbos. Bet didžiausia problema dėl tolimesnių kelionių yra ta, kad bagažo vieta ribota, o fototechnika, kurią vežiesi, brangi ir bet kur tu jos nepasiimsi. Tad keliaudamas dažniausiai net neimdavau technikos, nes ji kelionės metu labai suvaržo.

– Miesto erdvių tyrimai kaip pomėgis niekam nekenkia, vos apsilankius tavo svetainėje į akis krenta viešai deklaruojami etiniai principai, pvz., neatskleidi objektų koordinačių ir kaip į juos patekti, jei tau atrodo, kad įmanoma šiems objektams pakenkti. Ten taip pat rašoma: „Vandalizmas (langų daužymas, inventoriaus niokojimas arba vagystė, piešimas ant sienų) – piktybinis objekto niokojimas. Urban Exploration tikslas yra priešingas, todėl tokio elgesio netoleruos nė vienas rimtas UE entuziastas.“ Tačiau, nepaisant viso to, asmuo, užsiimantis miesto erdvių tyrimais, gali būti lengvai palaikytas vandalu, ypač žmogaus, kuris nė nenutuokdamas apie tokį užsiėmimą, mato į tvora aptvertą apleistą pastatą tamsoje sėlinančią žmogystą. Kokie tavo santykiai su policija?

– Nuolatos besidomėdamas miesto tyrinėjimu, prie susidūrimų su policija pripranti. Jeigu mane jau pamatė – nebėgu. Bėgimas yra blogo tono ženklas, jis iš karto gimdo nepasitikėjimą. Kelia klausimą – kas tu esi per vienas ir dėl kokių priežasčių sprunki? Man paprasčiau yra tiesiog papasakoti, kas aš esu ir ką čia veikiu. Vis tiek mano nuotraukos nukeliaus į viešumą.

– Ir tokie susidūrimai pasiaiškinus gerai baigiasi?

– Kartais viskas gerai baigiasi, o kartais nelabai. Kartais sulaukiu grasinimų. Kartais net būnu apstumdytas. Čia dar viena priežastis, kodėl vienam geriau nevaikščioti. Ne policija, bet apsauga tave tikrai gali tiesiogine prasme sumušti, numesti į griovį ir tu niekam net neįrodysi, kad taip buvo pasielgta, – būdavo tokių precedentų. Keliaudamas su kompanija turi daugiau šansų.

Policija dažniausiai būna nusiteikusi geranoriškai. Papasakoju, kas aš esu ir ką veikiu, kartais paleidžia, dažniausiai dar prieš tai nedidelį moralą paskaito apie tai, kad čia negalima vaikščioti, kad savininkas gali teismais „užvartyti“. Palinksi galva, nes tą ir pats puikiai supranti. Nesu linkęs demonizuoti policijos, nors tarp miesto erdvių tyrinėtojų tai yra gana paplitę. Sunku mėgti tą, kuris tave baudžia ir sutrukdo planus. Bet aš suprantu, kad jie tik daro savo darbą. Žinau, kad pagal dabartinius įstatymus mano veikla nėra visiškai teisėta, todėl prisiimu visą atsakomybę ir jeigu gaunu baudą (o aš esu gavęs vieną baudą už laipiojimą), tiesiog su tuo susitaikau.

– Manai, kad tai turėtų būti legalu?

– Aš negalėčiau sugalvoti kokio nors oficialaus modelio, kuris būtų universalus ir veiktų ne kaip išimtis, o kaip taisyklė. Nėra neprieštaringo būdo atskirti miesto tyrinėtojus nuo įsilaužėlių. Greičiausiai pomėgis toks ir liks – ant ribos tarp priimtino ir „kriminalo“.

– Ką patartum žmogui, kuris norėtų užsiimti miesto erdvių tyrimais, bet nežino, nuo ko pradėti?

– Patarčiau keisti pomėgį. Nes jeigu žmogus galvoja, nuo ko pradėti, jis jau nėra miesto tyrinėtojas, jis yra stebėtojas. Jeigu žmogus SVARSTO, nuo ko pradėti, – jis neturi nei jėgų, nei ryžto, nei gelminio noro, tai yra toks trumpas užsidegimas, kuris laikui bėgant praeina. Po kiekvienos internete publikuotos gražesnės nuotraukos galima stebėti kylančią susižavėjimo bangą. Lygiai taip pat kaip, pvz., po bet kokio romantinio filmo apie Romą visi užsidega važiuoti į Romą. Bet tai nėra gelminis noras, o tik romantizuotas impulsas. Jeigu žmogus iš tikrųjų tuo susidomi, tai jis eina į pirmą pasitaikiusį objektą. Nes nėra to pastato, nuo kurio REIKĖTŲ pradėti. Kiekvieno žmogaus interesai yra individualūs, tad ir pasirenkami objektai skiriasi. Mane, tarkime, labai domina religiniai objektai, bet aš pažįstu žmonių, kurie, nors ir užsiima miesto erdvių tyrinėjimu, religiniams objektams neturi jokio potraukio. Vieną mano bičiulį, tarkime, domina „kuitimasis“ apleistuose pastatuose. Ne, jis nesineša inventoriaus namo, jam tiesiog įdomu pačiupinėti, paliesti savo rankomis senus daiktus. Tokiam tyrinėtojui man patinkantis, tačiau tuščias vienuolynas bus visiškai neįdomus.