Apie įvairias tiesas, klajones ir radybas
BEATRIČĖ JUŠKAITĖ
Tiesą sakant, norėčiau rasti tokį taisyklių rinkinį, asmeninį dekalogą, nurodantį, kaip tiksliai derėtų elgtis. Galėčiau, aišku, susikurti, bet tokie iliuziniai narvai manęs netraukia. Juk turėtų būti kažkas universalaus? Net tarp „nesielk su kitu, kaip nenori, kad su tavimi elgtųsi“ ir „elkis su kitu, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“ žioji vienu žingsniu neperlipamas filosofinis griovys. Jei daugiau dievų kalbėtų viena kalba, galėčiau išgirsti jų tiesos muziką. Bet tenka mąstyti pačiai.
O mano tiesos paieškos yra nesibaigiančios klajonės, taikantis į kokią jaukesnę kertę ir taip neapsistojant nė vienoje iš jų. Pradine šių klajonių stotele tapo tikėjimas, kurio ieškojau smilkindama žvakes ir gimto Kauno, ir nuolat lankomo Vilniaus, ir prabėgom lankytų Europos miestų bažnyčiose. Esant ramiai dienai pakakdavo uosti mistišką mirą, stebint dulkių plevenimą aiškioje šviesos linijoje, sklindančioje nuo šventoriaus. Ypatingomis dienomis, saujai tikiu tirpstant reikia būryje, prisidėdavau prie ritualinio stotisėstiklaupti šokio, šnabždėdavau aidu sakralius burtažodžius ir mušdavausi kumščiu į sutrikusią širdį. Visgi tokios tiesos liniuote kerta per pirštus ir grūmoja mantijos pavidalu.
Dar kitokių tiesų ieškoti traukiu po šlamančius popieriaus miškus svetimų minčių gyslotais lapais. Vedžioju pirštu eilutes, lyg juslės tiesiogiai dalyvautų šitame stropiame ir man vienai reikšmingame darbe. Visai kaip vargšas Tesėjas minčių giją įsitvėrusi leidžiuosi į pavojingus labirintus tarp dviejų eilučių. Savų minčių patvirtinimas – vienintelis galimas laimikis. Tai tokia kasdienė maita savo tiesų patiesinimo ir išteisinimo ieškančiam vidiniam žvėriui. Literatūra man tampa aktuali, kai joje randu savas mintis, taip ir neištrauktas iš savo glitaus abstrakčių idėjų, nebaigtų sakinių ir niekad nesuformuluotų įžvalgų kamuolio.
Kai tas kamuolys įgauna aiškumo, vaisingos taisyklių ir tiesos paieškos ima ženklinti gyvenimą. Tada ir kyla visi neva teisingo elgesio planai, gyvenimo sėkmės ir moralės žemėlapiai. Komiškas čia pats nušvitimo momentas, kai, rodos, sugriebus tą tiesos gyslą, sėkmingas rytojus ritasi pirmyn kaip raudonas kilimas. Taip, aš tai įvykdžiau, nes puikiai žinojau, ką turiu daryti, mano kasdienė disciplina… Esu geras žmogus, nes laikausi šio principo…
Juokingiausias bandymas guldyti savo gyvenimą tokion Prokrusto lovon įvyko, kai perskaičiau Levo Tolstojaus sau pačiam rašytą manifestą – taisyklių rinkinį – sau sukurtas gyvenimo gaires. Aš, savęs ir visa apimančios tiesos ieškojimo stadijoj įstrigusi, nusprendžiau keletą jų perimti ir laikytis. Taip jau sutapo, kad tuo metu visai neturėjau šlamančiųjų, o taisyklė, kuri taip patiko, ragino niekuo nekeisti gyvenimo stiliaus net ir tikėtai ar netikėtai pralobus. Taip Tolstojaus išmintingo patarimo įkvėpta vaikščiojau be skatiko, bet su pasididžiavimu ir užtikrintumu, lyg planuočiau persikelti į statinę agoroj ir visa, ko pakaktų, tebūtų saulės šviesa. Tada, netikėtai praturtėjusi, prisidengusi populiariu noru pasilepinti ir pamiršusi principingumą, keliavau taksi, svarsčiau apie galimybę važiuoti į karietą panašiu traukiamu dviračiu, nusipirkau piniginę, lankiausi brangiuose restoranuose. Taisyklę visai pamiršusi, visgi nesijaučiau ją išdavusi. Galbūt apskritai tų taisyklių aktualumas nėra konstanta, nors…
Argi tiesų aktualumo išties nekoreguoja laikas? Šimtmečiai nepadeda apsispręsti, ar net / tik / vis labiau žmonės esame. Galiu nuvykti į kiekvieną pasaulio katedrą, perskaityti knygų serijas, dėbsoti į žymiausius paveikslus ir instaliacijas, siekdama sugraibyti tai, kas turėtų būti tiesa ir teisingas būdas pagrįsti savo egzistavimą. Ir visgi suprantu, kad toks dekalogas, apie kurį užsiminiau teksto pradžioje, man nebus įduotas. Taip pat suprantu, kad jokios perskaitytos mintys neatstos jo ir neįtikins būtinybe laikytis. Ir nors neabejoju, kad klajonės po minėtas kultūros, meno ir religijos katakombas tęsis, tai ne orientacinis žaidimas su kelią rodančiomis spalvotomis vėliavėlėmis.
Ar gali būti, kad asmeninių dekalogų niekam ir nereikia dalinti? Ar gali būti, kad visos tos paieškos – tai iki banalybės pažįstamu scenarijumi tapusi žmogaus kelionė tolyn tik tam, kad grįžęs pastebėtų, kas visad mėtėsi po kojomis? Turbūt. Vargu ar tiesa tik toli žvelgiančių snobų privilegija. Kadangi jau minėjau komiškus nušvitimo momentus ir tiesas, kurios nepastebimos yra čia pat, turėtų būti aišku, kur lenkiu. Kas gali būti paprasčiau už, pavyzdžiui, kitą. Kito buvimą, pripažinimą – o tam visai nereikia sukarti didelių atstumų puslapiais ar nesibaigiančiais žemės keliais. Ir net žinodama visa tai atmintinai skausmingai vis tiek ieškau darsyk ir darsyk, lyg egzistuotų tiesa, kurios dar niekas nesuformulavo, niekas negirdėjo, kuri pranoktų viską. Irgi vargu.
Tik kai užplūsta neapsakoma ramybė ir sėslumo poreikis, dingteli, kad tiesa atsiranda ne iš nesibaigiančio blaškymosi ir mėtymosi, keliavimo žiūrint už mylios, bet būtent iš to pastabumo, kuris liudija, jog viskas čia pat. Ištiestos rankos atstumu ties kito veidu gimsta ir skleidžiasi moralė, ištiestos rankos atstumu ties kito veidu skleidžiasi ir tiesos, kurios nepastebimai, bet d u o t o s.
