Šalin euroreklamą

EMILIS MILKEVIČIUS

Gegužės mėnesį Europos Komisijos atstovybė paskelbė konkursą „Hiphopo kalba apie Europą“, jame pasižymėti susigundę piliečiai galėjo laimėti privilegiją sukurti bendrą dainą su grupe „Skamp“, kuri galbūt ir įkvėpė šią jos dvasią atitinkančią iniciatyvą; gauta daina taps „Europos metų himnu“ – himnais tituluojamos dainos kuriamos ne pirmus metus, bet šiais 2013 metais galimybę jai bendraautoriauti galima laimėti konkurse. Repuojama turi būti iki 2 minučių; kadangi biurokratinis Zodiakas šiais 2013 metais rodo konkrečiai piliečių metus, 12 eilučių teksto tema turi būti ES ateitis in abstracto bei ES pilietybė ir su ja susietas specialus teisinis statusas keliaujant ir įsikuriant užsienyje; papildomų kūrybos galimybių teikia tai, kad konkursinio muzikinio kūrinio formatas yra vaizdo įrašas. Kad susigundžiusiems neatrastiems talento grynuoliams – juk repuoja pirmiausiai mažaraščiai gilaus subkultūrinio geto gyventojai, ar ne, Ernestai? – nebūtų pernelyg keblu perskaityti teisinių dokumentų santraukas, pateikiamos ES pilietybės teisines inovacijas iliustruojančios karikatūros: stereotipiniai senukai iš Eifelio bokšto susigaudo, kad kuinas nutempė jų šieno vežimą tolėliau nuo Raseinių (Šengeno erdvėje pasieniečiai nebetikrina jų dokumentų), stereotipinė dama nykstamai trumpa rausva suknele ir aukštais odiniais batais kiša savo kostiumuotam mecenatui tuntą krepšių, įsigytų „Londone, Paryžiuje ir Milane…“ (nes dabar galima juos grąžinti iš Vilniaus) ir pan. Atstovybė stropiai primena pagarbos autorių teisėms standartą: visi nusifilmavusieji turi būti davę sutikimą filmuotis; paties kūrinio autoriaus teisės pereina atstovybei. Pabaigoje reikia išvardinti iniciatyvos partnerius: Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra, „Eurodesk Lietuva“ („informacinis tinklas“), Jaunimo Europos komanda ir žinomesnis prekės ženklas – radijas ZIP FM.

Nepaisant mano slapto lūkesčio, konkursas įvyko ar bent jau dalyvių buvo pakankamai, kad ne tik būtų iš ko rinktis, bet ir būtų galima rodyti gautus klipus tinklalapyje pazinkeuropa.lt, kuriant įspūdį atbaigto proceso, triūso, masiškumo. Kai kurių repuotojų komandos gausios, jie atlieka dainą ir kažkaip vaidina kažkokių dekoracijų fone, klipai netgi buvo montuojami, – bendradarbiavimas vyko, gal net entuziastingai; kodėl gi ne, juk „Šengeno zona geresnė už pyragą“ (25 m. T. Tombakas, kuris galbūt skaitė Giesmių giesmę), „nes Europa myli vaikus / Kaip suaugusius“ (R. Baliukonis, patekęs į nugalėtojų trejetuką). Kaip žinoma, literatų ir humanitarinių akademikų gildijos laikosi istoriosofinių prietarų – vieni mano, kad tautinė literatūra pereina raidos fazes, sutampančias su pasauline literatūra, tik žymiai vėluojančias (todėl Donelaitis yra kaip Homeras ir t. t.), kiti – kad po Antrojo pasaulinio karo, Prahos pavasario ar kurios kitos datos atėjo „postmodernizmas“ – epocha, kurioje nebegalima kurti didžiojo stiliaus meno, o tik ironišką meninę mišrainę ir provokacijas; bet kokiu atveju tikima, kad tai, kas buvo, nesikartoja, todėl parodyti gyvus, ką tik iškeptus dabartinio propagandinio meno pavyzdžius yra taip smagu, kad dėl to beveik verta neribotai atidėlioti poezijos publikacijų apžvalgą ir švaistyti „Šiaurės Atėnų“ kolektyvo pasitikėjimo avansą. Taigi: kaip atrodo daina, eilėraštis, klipas, kuriame atpasakojamas ir pašlovinamas mūsų valstybių federacijos galvų sprendimas įvesti teisinę naujovę?

„Su ES su ES, viens du viens du“, – lipšniai repuoja išsišiepęs plikas S. Jeruslanovas. Einant kirkinti privalomos klipe panelės, užsidedami juodi akiniai. „Europoj būkim būkim savanoriais“, – dar vieną „Gangnam Style“ klipą pradeda kolektyvas „GrGstan“. „Iš karto į viršų, o ne į papėdę“, – skelbia nugara leisdamasis eskalatoriumi R. Baliukonis, keistai žibindamas akimis. Atmosfera kaip „AVaspo“ klipe, kurį jie suskubo išimti iš „Youtube“: groteskiška, disonuojanti, trikdanti. Tačiau kai kurie kadrai, kai kurios eilutės atrodo kaip patyčia iš tokio konkurso ir pačios ES: „Čia nėra diktatūros, sovietinės nomenklatūros“ (S. Jeruslanovas) ir „Ne per prievartą į traukinius / Sąjunga čia ne sovietų“ (R. Baliukonis), – bet ši kitokia Sąjunga vis tiek identiškai elgiasi su menu. Girdint jau patikinimą, kad ES „myli vaikus kaip suaugusius“, neįmanoma prisiminti ko nors kito nei Garliavos bylos ir N. Venckienės šalininkų, juvenalinės justicijos priešininkų euroskepticizmo klišių. Be abejo, būtų keista apkaltinti jaunus dalyvius už tai, kad jie slapta arba nesąmoningai vis dėlto tyčiojasi iš absurdiško, gėdingo konkurso: koks konkursas, tokie ir kūriniai. Be abejo, įmanoma ir kad nevykęs konkurso sumanymas pats paverčia parodija bet ką, ką jie „surepuoja“. Kritika turėtų būti nukreipta į pačią Europos Komisijos atstovybę – instituciją, kuri savo rankomis sukūrė ją diskredituojantį renginį Rytų Europos šalyje, kurioje euroskeptiškos nuotaikos kartais siekia Vengrijos mastą; to betrūko, kad dešiniųjų radikalų priešiškumas ES taptų dar ir pagrįstas. Remiantis tų valdininkų sveiko proto prezumpcija, atrodo, kad savo rankomis kurstyti euroskepticizmą ir nacionalizmą atstovybę galėjo pastūmėti nesusikalbėjimas – stoka nuovokos apie tris dalykus: nacionalistų euroskepticizmą, Rytų Europos specifiką ir galop hiphopą. Dalykas tas, kad tokiomis akcijomis eurooptimistiškai nusiteikęs progresyvusis sluoksnis – kairieji bei LGBT aktyvistai ir sąjungininkai – išstatomi gėdai ar net pavojui. Tylesnių, bet pilietiškų sluoksnių sąlyginis eurooptimizmas remiasi pasitikėjimo prielaida – kad progresyvusis sluoksnis yra kultūringesnis už tuos, kurie degina jų portretus. Tai trapi prielaida, turint omenyje, kad specifinis Rytų Europos dvasingumas, sudarantis meninės veiklos ir meno kūrėjo charakterio gyvastį, yra susijęs su disidento laikysena totalitarinės TSRS sąlygomis, kai visa agitacija ir vieša veiksena buvo matoma kaip satanistinis groteskas; disidento padėtis mokė Rytų Europą kraštutinio individualizmo, kuris būtent vis labiau yra lemiama socialinė jėga, nors laisvosios rinkos inžinieriai teikėsi apskritai nepastebėti jo egzistavimo čia. Sakyti, kad ne dešinieji, o mes esame disidentų įpėdiniai, yra ambicingas ir keistas teiginys, kuris tik pradeda pasiteisinti; todėl žiūrėti, kaip prieš šį etosą veikia ES institucija, yra elementariai liūdna. O trečias dalykas, kurio konkurso rengėjams pasitaikė nesuprasti, yra pats hiphopas – maištingas, kritiškas, propagandai alergiškas, disidentiškas muzikos stilius, kuriam „Skamp“ neatstovauja. Šiuo konkursu tikrieji hiphoperiai tiesiog padaromi nematomi, tarsi jų niekada nebūtų buvę.

O jeigu tai ne nesusipratimas? Atstovybės „Youtube“ kanale ir jo angliškame pirmtake galima pamatyti gausių reklamų, kurias tikriausiai rodo per televizorių, kurio vis daugiau žmonių nežiūri. Iš parduotuvės parsineštas maišas su produktais automobilyje uždainuoja jaunai šeimai „sugėdijimo“ dainą apie tai, kiek nereikalingų produktų įsigijo šie neekologiški vartotojai; „Pagalvok apie planetą, kai perki“, – cypsi jau kitas krepšys merginai autobuse (2011 metų ekoreklama). Ne įžeidžianti kaip ši, o asketiškai schematiška „daiktų interneto“ futuristinės (?) vizijos reklama kantriai aiškina, kad jei visi prietaisai būtų įjungti į pasaulinį tinklą, artimieji galėtų sužinoti, ar senjoras išgėrė vaistus (2012), – galima pratęst: ar šizofrenikas išgėrė vaistus, ar paauglys nesurūkė cigaretės, ar ketvirtokas nenugvelbė iš bibliotekos „Lolitos“ arba dar blogiau – „Karamazovų“. Bendro mobiliųjų telefonų įkroviklių standarto reklama vaizduoja prašmatnaus restorano klientus – daugelį pabrėžtinai seno amžiaus – kuriuos perteklingai paslaugus liokajus vaišina ryškiai raudona sriuba iš to paties šaukšto į burną. Sako, kad korporacija kaip asmenybė būtų psichopatas; tęsiant šią metaforą, galima tarti, kad Europos Komisija kaip asmenybė yra labai įdomi žmoga, nestokojanti savito pasaulio matymo ir subtilaus humoro, kurio analogas kasdienybėje būtų iš galinės sėdynės uždengti vairuotojui akis. Mano manymu, būtent tokį efektą Lietuvoje turėjo vietinių kreatyvininkų „Kukis ir Medutis“, 2010 metais čia šlavęs velniop trapią liaudies simpatiją LGBT, išmuštą grupės „t. A. T. u.“ Šiame kontekste naiviosios reklamos – Panda gėdytoja (tikra reklama, pažodžiui pakartojanti „South Park“ piktą patyčią iš panašios agitacijos), animacinė cirko akrobatė, kuri negauna gėlių dėl lyčių nelygybės ir nuliūsta ir pan., – atrodo būtent kaip požiūris į „žmogiškuosius išteklius“. Tokios reklamos numato subjektą, kuris klausytų savo krepšio, jei jis uždainuotų. Mano manymu, Rytų Europa tam netinka. Galima ir priešinga nuomonė: „politinformacijos“ masiškumas, muzikos sąlyginių instinktų galia vis tiek anksčiau ar vėliau permuš ligtolinius „kultūrinius prietarus“. Bet tam reikia žemai žemai nuleisti estetinę kartelę.

„[Kitos recenzijos apie R. Zabarausko filmą „Streikas“] buvo dviejų rūšių, – rašo „Šiaurės Atėnų“ kolega T. Marcinkevičius šį kartą portale kaunozinios. lt. – Vienos – atviros ir sąžiningos [...]. Kitos – teisinančios, ieškančios blogo filmo „tikslinės auditorijos“ ir paskirties.“ Filmo meninę nesėkmę jis aiškina tuo, kad viešieji ryšiai šiuo atveju įgijo savaiminį gyvenimą ir veikiau patys valdo meno kūrinio turinį: filmas su mediniais dialogais, nykstamai schematiškais personažais „važiuoja savąja Baikalo–Amūro magistrale, čiuku čiuku homofobija, čiuku čiuku rasizmas, čiuku čiuku korupcija, čiuku čiuku maištas tū-tū“, t. y. jis nuaustas iš ideologinių schemų. „Su ES su ES, viens du viens du.“ Kodėl tokios žemos kokybės meninis produktas nėra atmetamas vienareikšmiškai ir iki galo? T. Marcinkevičius įtaria nepotizmą, bet aš lažinčiausi, kad aktualiau yra tai, ką jis įvardina kaip diplomatiją, išvengdamas kito kodinio žodžio – tolerancija. Vienas iš variantų, kaip konkrečiai pavienis žmogus gali įimti tolerancijos etosą, yra toks: rutiniškai pristatyti kaip draugiškumą ir inkliuzyvumą tai, kas iš tiesų yra frustracijos sukaustyti judesiai ir tonas; ne tik duoti kelią, bet ir paskatinti įžūlųjį, nes jo intruzyvumas įgniuždo į vidų, „įlipa į dūšią“ – tai blogiau nei blogai, tokios tolerancijos nereikia. Toks asmuo yra nepaprastai silpnas, atviras bet kokiai manipuliacijai; kita vertus, ar ne tokiam asmenybės tipui skirtos keistosios Europos Komisijos reklamos? Ar ne į tokį atlapą ir pakrikusį žmogų kreipiasi Panda gėdytoja (taip aprengtas tylintis vaikas su empatijos prašančia mimika), galinti staiga atsidurti jo tualete su sąjunginės reikšmės padėka? Ar ne tokį asmenį užantspauduos jo beviltiškoj padėty „daiktų internetas“ ir kitos šlovingo interconnectedness technologijos, kurių bendras vardiklis yra asmens autonomijos tirpdymas? Ir taip, tokių asmenų kontinentinė ar pasaulinė sriuba galėtų bendru impulsu sustabdyti visuotinį atšilimą ar, atvirkščiai, ledynmetį. Tik kam?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.