KAMILĖ ASADAUSKAITĖ. Eilės


deo-logai. šeima

Juozapai, amatą savo pažįsti, tačiau
tikėjimas Apvaizda prabunda
daiktams pasivaidenus
rakursais išklypusiais, šešėliais luošais
kur reikalinga kartais rankos išmanančios
šildančiu delnu
smaugiančios ir
Viešpaties, pagal panašumą
į mus
sukurto



Marija, sūnus į glėbį nužengęs
iš mirtimi sukalto sosto
užgauna svyrančia
akmens spalvos ranka
akyta žaizdomis
ir verkia
atpirkdamas nuodėmes

tvarstai delnais
plūstantį
kartoji
Nekaltas
prasidėjęs
su jais



Moterys, veltui sielvartaujate
žiūrėkite savojo žlugto
nepamirškite, esat
retkarčiais
pagyjančios prisilietus
prie rūbo



Mano įsčias apleidai
suplėšydamas
Pirmutinė giesmė visų lūpose
gimstant – rauda
šitą šlovinimą moka visa kūrinija
Tavo Tėvo ausims jinai maloninga

Mano mažas sūnau,
krūtin įsikibęs nagučiais
lig kraujosruvų gniaužei godus
maudeisi savo motinos piene
buvai instinktas gyventi
iš kito instinkto
pakilęs



Sūnau mano trejybės, regiu
malonę sugniaužęs į trupinius
randėji ir traukies
išsyk, vos užsitraukus žaizdai
naujai nuplėšdamas šašėjimą
prisimeni tą vasarą, kai
pražydinai erškėčius
tyškančiais kraujo lašais –



Žmogus esti ręstas ritmu
artėjimų ir atsitraukimų
ritmu tarp kūno
ir kryžiaus glotnaus
sugludimo
ritmu plaktuko
ir vinies

mano Tėvas buvo dailidė


deo-logai. mokinys

koks rūstus
Tavo baltas
šiugždantis
rūbas

svetimas
mano dulkėtam
priplėkusiam
kambariui

gal todėl
taip retai
aplankai
mano celę

o ir gatvėj
šitoj lig
nevarstomų durų
vis lyja

bet juk vaikštančiam
vandeniu
balos įveikiamos
kreivai šypteliu

ir nesiūlyk, nealkstu
gėdinga
piršti duoną
jeigu pats
Tu jos nekepi

akyse Tavo
blyksteli
supratinga
užuojauta

taip, tiesa –
tai tik
meilės išsiilgusios
priekaištai

nežiūrėk
į mane
šitaip Viešpatie

ta tamsa
kurios manyje
taip bodiesi –
dirvonuojanti

vienatvè išarta išakėta

išaugina
saldžiausius
tikėjimo
vaisius

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.