Nenaudingas žmogus, smidro šakelės

ALMA RIEBŽDAITĖ

Sunku tuo patikėti: kad galima šiaip sau, nei iš šio, nei iš to sėsti ir rašyti. Tai atrodo neįtikėtina, bet pabandysiu, nors vasara, o kai vasara, kai lietūs lyja, racionalumo grūdų – ieškok ir su žiburiu nerasi, galbūt labiau negu paparčio žiedo nerasi trumpiausią vasaros naktį, nes laimi blogis tada, laimi, naktis pradeda ilgėti – argi tokiu metu galima sėsti ir rašyti, rašyti tokiu metu, rašyti vasarą, kai refleksijai, rodos, visos durys užvertos, kai karšta arba grūmoja perkūnija dangaus pirštu, ir baisu naktimis, kad jau nebaisu; ir tas baimės nebuvimas pritvinkęs šventvagiškumo; tarsi tada, kai bijojai, turėjai kur dingti, o dabar ne – dabar viskas nuoga, atvira, visi nervai, o peiliai žybsi klastingais plikais ašmenimis, pritvinkę aštrumo, geisdami paleisti kraują tam pulsuojančiam rausvam puriam atvirumui, kurį tereikia be pastangų paliesti aštriu peilio peleku.

Sunku patikėti, kad galima sėsti ir rašyti vasarą, kai normalūs žmonės skuba maudytis, vakarai kvepia ant laužų spirginama mėsa, o prie kojos galingu traktoriaus mechanizmo riaumojimu ima burgzti švelnumo ištroškęs baltos katytės kūnas. Keliaudama tarp sterilių nuovargio nupoliruotų dienų veidrodžių dažnai girdžiu šitą alsuojančią melodiją, laiko ir erdvės banalias trajektorijas pripildančią keistos vibracijos. Murkimas vaidenasi man kaip tos parduoti renkamos mėlynės, kai užsimerki ir nieko daugiau prieš miegą nematai – tik mėlynes, visur, kur žvelgi – vien tik mėlynės, ir lauki, palaimingai lauki sutemstančios sąmonės, kurioje visos mėlynių žiežirbos užgęsta – užgęsta kaip žvaigždės auštančiame danguje. Aušti ir gesti yra tas pats.

Alma Riebždaitė. Kritimas. 2013

Skirtumas tik tas, kad dabar lydintis prisiminimas yra ne vizualinio, o akustinio pobūdžio. Štai rašai, persmelkta to baltos katytės murkimo, ji visai šalia tavęs ir nieko daugiau – tik išsiilgto švelnumo liudijimas, kaip visiškas ir absoliutus savo teisės į būtį pareiškimas, kaip reikalavimas, neištiktas jokio kaltės kazuso. Išskyrus į burną lendančius plaukus ir išskyras, tai, be abejonės, yra tobula. Ir kai turi baltą katytę… Ne iš karto, tik paskui ataidėjo: „Tai buvo nedidelė balta katytė…“ Štai jos kūnas nutilo, bet pažvelgiau jai į akis, ilgai žvelgiau į jos akių plėšrų geltonumą, ir… motoriukas užburzgė. Man atrodo, jai patinka, kad rašau, ir kai ji šalia, apie nieką daugiau negaliu rašyti, tik apie ją. Tik apie ją. Ji uzurpuoja visas filosofijos ir poezijos teritorijas, metaforų šabakštynus, nuplėšia metonimijų milines, išardo oksimoronų dermes, pradreskia paradokso pūlinį ir iš jo išteka be galo teisingas tiesos sekretas.

Pirmas sykis, kai rašau ne viena, o su katinu. Nėra pasaulyje inteligentiškesnių būtybių už katininių šeimos atstovus. Jie nesidomi mirtimi. Jie nevartoja mirties. Dabartyje yra taip intensyviai, kad yra beveik niekur ir tik todėl yra neapsakomai tyri. Gali kilti pagunda pasakyti, kad jų nėra, bet objektyvi tikrovė šitai kategoriškai paneigia: jie yra, bet kaip, kokiu būdu, lieka paslaptis. Kartais gali net pagalvoti, kad katinas viską daro taip, kaip reikia, bet nėra intelektualus. Žinoma, galvoti klaidingai niekas nėra uždraudęs. Priešingai nei šuo, iš kurio intelektą gali išmušti tik vadovaudamasis Pavlovo auklėjimo principais.

Visada maniau, iki šio momento maniau, kad į žmogų protingai, sukrečiančiai protingai, persmelkdamas jį visą, pažvelgti gali tik šuo, bet dabar paaiškėjo, kad tai sugeba ir katės. Buvo šiek tiek baugoka, nes mane ištiko kačių pasaulio sferos jausmas, ir aš greitai nusukau žvilgsnį, prieš tai dar spėjo kaip krintantis meteoritas švystelėti mintis, bet ji, ačiū Dievui, sudegė Žemės orbitoje, taip ir nespėjusi pasiekti jos paviršiaus. Tik toks jausmas, kad mūsų ryšys sustiprėjo.

Kartkartėmis mane ištinka paranoja: aš jau suvartojau viską ar dar truputėlis liko? Tokia turėjo būti pirmoji šio teksto eilutė, bet gyvenime viskas keičiasi, ar ne? Vienas natas keičia kitos. Ne? Argi galima rašyti ir apsimesti, kad nerašai? Kad negalvoji, nedėlioji, neplanuoji, kad nedarai pauzės, _{kad nesimokai nutilti, kad kartais viskas išeina kitaip, negu norėjai. Sakai racionaliai, bet sakai ir instinktyviai.}

Sunku artimam žmogui nuolat įrodinėti, kad esi svetimas, kad nesi jis. Keista, ar ne? Keista todėl, kad esu moteris. Moterys tobulai sugeba išsižadėti savęs, o aš ne, nemoku. Norėčiau, bet man neišeina. Norėčiau būti kaip jis, kaip visi pasaulio vyrai, juk tai būtų tas pats, norėčiau būti savęs išsižadėjusi moteris, o būti savęs išsižadėjusiai yra tas pats, kas būti tobulai. Man tikriausiai nepavyko todėl, kad esu į save suginta moteris. Manau, kad rašanti moteris yra tikras ontologinis nemoralumo įsikūnijimas. Rašyti tokiu metu, kai kiekvienas daiktas siekia, geidžia tavęs. Ir tas metas – visada toks. Kriauklėje visada guli nešvarios lėkštės, ištroškusios „Fairy“ putų vonios, ant stalo stovi kavos drumzlėmis apsiseilėjęs puodukas, visi paviršiai, nugulti dulkių ir dūstantys po jų sluoksniu, geidžia tavęs, o kaip trokšta agurkai būti suginti į stiklainius, ką ir kalbėti apie kitas daržoves… Apie gyvas būtybes ir daiktus, į kuriuos suteka kraujas, jau nekalbu. O knygos… Kaip jų tekstai geidžia tavo sąmonės, nors puslapiai – labiau tavo rankų. Žodis „vaikai“, ir aš nutylu amžiams.

Man sunku apsispręsti. Sunku būti negailestingai, piktai, kraugeriškai, viską apskaičiuojančiai, galų gale sunku elgtis planingai ir nuosekliai. Viena neperskaityta, kita brangi, trečia dar brangesnė, ketvirta dovanota. Su kuo atsisveikinti? Su Maironiu, su Goethės Faustu, su Nietzschės moralės genealogija, su Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiais, su Kalanavičiaus poezija, su Greimo kognityvinėmis svajomis? Su Platono, Jungo raštais, su Orfėju, kalbančiu lietuviškai, su eiliniais? Kaip nusivilkti ir taip nuogus drabužius, kurie kaip kabėjo, taip ir tebekaba spintoj… Su Nabokovo „Lolita“?

Bet knygos paskirtis tokia kaip moters, ji turi būti liečiama, glamonėjama, jai patinka, kai kas nors jai kvėpuoja į puslapius, išmargintus raidėmis; jai patinka, kai jos kūną liesdamas kažkas atranda sielą, tik tada ji jaučiasi gyva, geidžiama, keliaujanti iš rankų į rankas, kažkur užsifiksuoja nuriedėjusi ašara, riebalų dėmė, ištinka svarbus brūkšnys, ak, tokia yra knyga ir kaip išdidžiai ji susidėvi, nes žino, kad siela jos nemirtinga.

Tikriausiai jau aišku, kad šunims jaučiu šiokią tokią neapykantą ir kodėl: tas jų gerumas, ištikimybė, lojalumas, draugiškumas, o tiksliau – amžinas įkyrumas yra nepakenčiamas. Šunys nesupranta, kas yra distancija; štai katė kiekvienu savo artumo judesiu teikia džiaugsmą, nes junti, jog tai – malonės judesys, kad ji teikėsi prieiti, kad jos artumas yra dovana. Ji tikra distancijos meistrė, o štai šunį turi ilgai mokyti laikytis bent šiokio tokio atstumo. Po truputį pradedu jį suprasti, šunį. Jis nori priklausyti gaujai. Jis labai socialus. Gali būti, kad ne tik siekia užimti kokį nedidelį vadovaujamą postą, bet ir paslapčiom svajoja tapti tikru Bosu.

Bet kaip įdomu yra su knygų kūnais ir siela. Gal net šiek tiek kitaip negu žmonių. Tarkim, kad knygos siela yra tekstas, o kūnas – jos juslinis pavidalas. Ar tekstą laikysim jusliniu pavidalu, o siela – kažką daugiau negu tekstas, kažką, kas yra už teksto? Ne, man tekstas ir yra siela. O knygos juslinis pavidalas – kūnas. Kai pagalvoji, kiek ji pakeičia tų kūnų, kiek jų nusidėvi, susitrina, nuplyšta, o iš esmės lieka tokia pati. Žinoma, istorijos tėkmėje naujo kūno nusipelno tik geros sielos. Gal čia ir būtų esminis skirtumas tarp žmonių ir knygų.

Vasara – tai toks metas, kai žmonės stengiasi suvartoti viską: laiką, atostogas, šalis, patiekalus, nuskinti visus vaisius nuo medžių… Gryną orą – ir tą stengiasi suvartoti. Tokiu produktyviu metų laiku net ima atrodyti, kad vienintelė išeitis yra būti nenaudingu žmogumi; ir kaip prasmės šaltinis – nenaudingas žmogus. Supranti, kad taip nebus, taip nebus, nes vasara yra dosni, dosni iš prigimties, dosni net ir nenaudingiems žmonėms, tikriems nenaudėliams! Aksiomai „kuo daugiau naudos, tuo mažiau prasmės“ reikia įrodymų? Kad ir ką sakytum, sutvarkyta bjauriai: norisi, ak, kaip norisi tos naudos, to gero; prasmei gi nereikia nieko! Gal tik pojūčio. Ne, nenorėčiau gyventi ten, kur amžina vasara. Apskritai ima atrodyti, kad visa didžioji dalis prasmės yra sunaudota ir jos visiems paprasčiausiai nebeužtenka… O butuose apskritai prasmės katastrofiškai sumažėję…

Aha, prisiminei, kaip galvojai apie kūnus, vyrų ir moterų kūnus. Štai moterys renkasi aerobiką, patį imanentiškiausią sportą, absurdišką sportą, kurio tikslas yra pats kūnas, jo linijos, jo dailumas, jo stangrumas. Bet štai nei stalo tenisas, nei futbolas, nei krepšinis, daugybė sporto šakų neturi jokio ryšio „su kūnu“, kūnas daugeliui sporto šakų yra antraeilis, kūnas kaip instrumentas – taikliai smūgiuoti, profesionaliai atmušti kamuoliuką, pataikyti sviedinį į krepšį ar į vartus… Tarsi sukuriamas „taiklumo“ ar „ištvermės“ svoris, vertė, absoliutų pasitenkinimą suteikiantis tikslus judesys, pergalė, emocijų audros, bet jokiu būdu ne kūnas. Ne, nėra bukaprotiškesnio sporto už aerobiką, gerai, jeigu tikslas yra sveikata, o kūnas – tik instrumentas sveikatai pasiekti… Hmmm… Kažkaip dviprasmiškai skamba ir pagaliau ką bendro tai turi su prasme? Įdomu, kodėl niekada nemačiau sportuojančio savo šuns? O katė? Guli išsitiesusi, lyg būtų absoliutus būties koncentratas, ir nekelia sau jokių tikslų, susijusių su asmeniniu tobulėjimu. Ne, garbės žodis, žmogaus būtis yra defektyvi, stokojanti, todėl jam taip maga peržengti, ištrūkti, pranokti save. Žodis „transcendencija“ visada buvo labiausiai viliojantis, tada, kai nesupratau jo reikšmės, ypač.

Ohoho, kaip tu šaukei aną naktį, kaip virpėjai iš baimės ir kaip vejama drąsos, o greičiau smalsumo, tuščio, vaikiško, nepakeliamo skausmo parginei žodžius šiapus: „išsižadu savęs, išsižadu savęs, išsižadu savęs“, ir kaip – nieko, ir kaip kitą dieną viltingai galvojai, jog negali būti taip, kad bendruomenė būtų aukojama dėl individo. Visada yra, bus paaukotas individas, kad sistema išliktų, kad veiktų, taptų stabilesnė, sėkmingesnė. O gal „aš“ – tai tik vėjas ir drumzlės, tai yra norėjau pasakyti, kad „aš“ reiškiasi ne per tai, ką jaučiu, ir ne per būsenas, o per tai, ką pasirenku ir ką veikiu, kad „aš“ yra ir gali būti objektyvizuotas, kad „aš“ – tai tarsi juslinių pasireiškimų schemos ir suma, kad „aš“ neegzistuoja atsietas nuo to, kas yra aplinkui, ir ten, kur esu aš, ir tai, kas mane supa, ir yra manojo „aš“ įkūnijimas. Jei „aš“ ir gali būti nustatomas objektyviai, tai tik pagal kūniškąją subjekto raišką, ir toje raiškoje balsas dalyvauja ypatingomis teisėmis. Stilius? 

Nuo kalvos besileidžiantis Sizifas? Susimąstęs, besišypsantis, paskendęs atokvėpio valandėlėje – laisvas? O gal greičiau – sutrikęs, idiotiška išraiška, persikreipęs iš įtarumo? Kas, jei neužstumti akmens į kalno viršūnę jis negali? Ko vertas tada Sizifo mitas, jei jis visada yra pats sau pakankamas ir pilnas jėgos užstumti akmenį į viršų, tarsi tai ne visai priklausytų nuo jo valios? Ko vertas Sizifo darbas, jei jam visada užtenka jėgų, negali neužtekti ir niekada negali patirti fiasko pusiaukelėje arba kalno papėdėje? Sizifo mite visu ryškumu šviečia herojus, neapdovanotas bejėgiškumu, arba jo visiškas absoliutus bejėgiškumas švyti: jis negali neužstumti akmens, tarsi būtų akmens ir kažin kokios jį pranokstančios valios marionetė. Kad ir kokios bus jo pastangos, jis visada užstums akmenį į viršų, kokia jėga, be jo paties, gali priversti visu smarkumu įręžti raumenis; gal čia ir slypi Sizifo išsilaisvinimas. Gal čia ir tiesa: tu visada užstumsi tą akmenį, nes neužstumti jo paprasčiausiai neįmanoma, Sizifai. Tai tik vaidmuo arba įgūdis. Įgūdis užstumti akmenį, ir dar dermė tarp savo ir svetimos valios. Niekada nežinai, kur baigiasi tavoji ir prasideda svetimos valios galia. Kodėl Kristus, deklaravęs savo ir Tėvo valios vienumą, prieš mirtį ištaria: „Tėve, kodėl mane apleidai?“

Ištiesti žmogui ranką – „Sveiki, esu jums visiškai nenaudingas žmogus“ – turėtų būti pasaka, bet ištiesi ranką ir sakai: „Sveiki, kuo galėčiau jums būti naudinga?“, ir šnekatės apie šį bei tą, apie reikalus, ir staiga pajunti, kaip užburzgia traktorius, kaip veria eterį kosminės katės murkimas, žinai, gerai žinai, kad tai akustinė iliuzija, prisiminimas, tačiau katė nesiliauja murkusi.

„Kaip tu gyveni?“ – išgirstu kraupiai intymų klausimą, nukreiptą į save. Viduje stoja slogi tyla. Pauzę pagarbiai užpildo šakučių ir peilių skimbčiojimas, vaikų juokas, Žilvinas Žvagulis, bendros temos. Negi sakysi: „Vėl planuoju lankyti muzikos pamokas“, „Norėčiau žaisti stalo tenisą“, „Baigiu kūrinį“? Atsakyti „darbas ir vaikai“ būtų universalu, bet mano filosofinės regos lauke tuo metu jokios universalijos nešmėžavo, nors vasara ir buvo ką tik pasibaigusi. Ruduo stojo taip staiga, kad nespėjau susivokti. „Aerobika“ irgi skambėtų gerai.

Prasmė – tai kaip puokštė iš juodų, baltų, raudonų, žalių, mėlynų, violetinių, oranžinių žiedų su smidro šakelėmis, kurios niekaip nėra reikalingos, net dėl grožio. Visiškai neaišku, kodėl žmonės smidro šakeles deda į puokštes, gal dėl to, kad smidrai yra, kad senamadiškų jų šakelių neįmanoma ignoruoti. Jie iškyla atmintyje grakščiai siūbuodami ore nuo menkiausio judesio ar oro gūsio, nes yra labai švelnūs, bet dabar paaiškėjo, kad jie yra valgomi, kad smidrai ir yra šparagai. Teko ilgai vargti, metus, gal trejus, kol supratau šitą baisią tiesą: smidrai yra šparagai. Vieną pavasarį nesuspėjau patikrinti: šakelės jau buvo išplonėjusios, ištįsusios ir lingavo vėjyje dar neišsiskleidusios, niekaip nesuprasi. Bet šį pavasarį man pavyko įsitikinti: ten, toje vietoje, kur augo smidras, dygo šparagai, teko girdėti, kad tai – aristokratų ir karalių delikatesas, dėl įmantraus skonio tai ypač vertinama daržovė (!) Vakarų Europoje, kad tinka į troškinį, su sviestu, su pistacijomis ir krevetėmis, kad štai Plutarcho šparagus valgęs pats Cezaris ir jam jie labai patikę. Šparaguose yra labai daug naudingų medžiagų, taip reikalingų žmogaus organizmui, bet man nekilo ranka jų nurauti.

Šparagus gal ir galima valgyti, bet smidro – ne, jokiu būdu.

Išdailinti nebuvimą.