STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Eilės

Gražiausias eilėraštis

Maironio sodelyje
dvi valandas klausiausi poezijos.
Popietė buvo ilga, skaitančiųjų daug.
Skambėjo medžiuose paukšteliai,
meldėsi liepoje laukinė antis,
sudėjusi dvylika kiaušinių,
raudona Maironio aureole švietė
Aldona Ruseckaitė,
šmaikštavo Valentinas Sventickas,
nenustygo vietoje Gintaras Patackas.
Aš bandžiau išrinkti gražiausią eilėraštį.
Gegužės pavakarys atvijo vėsų vėjelį,
už muziejaus tvoros smarkavo popsas,
žmonių minia ilgesingai kažko laukė.
Išsirinkau…
Tai buvo smuiko melodija,
be keiksmažodžių,
lėkšto humoro,
kalbėjimo į niekur…

2012


Nelemtoji akimirka

Raibuliuoja vanduo,
bėga ratais,
kojas geliančias
gylin jo įmerkiu…
Trumpa vasara,
skuodžiantys metai.
Tik ilga
nelemtoji akimirka…

Tik ilga
nelemtoji minutė
paslaptingoj tyloj
kalba poterius,
miega vyrai
seniai nesiskutę,
žiūri moterys,
jau nebe moterys.
Ir sudūžta kažkas
ne stiklinis,
sudejuoja kažkas,
bet ne sąžinė.
Jo sukalt negaliu:
baigės vinys.
Ir iš moterų jau nesilažinu…

2013


Rudenio simfonija

Robertui Keturakiui

jutimas šitas keistas toks
lyg būtume tyloj ištirpę
nuo medžio saulė upėn šoks
ištraukti rudenį iš kilpos

tik kam jo reik tik kam man jis
nuskuręs senas vėjo gūsis
ir ką kaimynai pamanys
ar jie užjaus ar tyliai plūsis

laukimas piktas kaži ko
ėjimas ten kur vėjas pučia
nukirpk man plaukus ežiuku
lyg aš dar mažas vaikas būčiau

anas ruduo man dar gražus
ne šis ištrauktasis iš kilpos
tas liejo vasaros dažus
tas mums į atmintį sutilpo

2013


mano kančia vadinasi
eilėraščio skaitymu
kai turiu ištarti garsiai tai
kas buvo tyliai pasakyta
ar puse lūpų nutylėta
kai traukia kitos akys žodžius
parašytus ne rašalu
o klaustukais paraštėse
ir senomis apdriskusiomis nuotraukomis
mano kančia vadinasi
eilėraščio klausymu
šių dienų poezijos skaitymuose
liga mus apėmusi
vadinasi nesusitupėjimu
skausmai mus kamuojantys
vadinasi nieko nepasakymu

kančia yra kančia
pasakytų filosofas
ir kiekvienam ji ateina neprašyta

2012


Gyvenimo aritmetika

sulaukęs nelinksmos senatvės
kaimynas mūsų
savąjį gyvenimą į grupeles dėliojo
norėdamas išmest nereikalingą – – –
gimimas
kūdikystė
vaikystė
paauglystė
žydėjimas
vedybos
vaikų auginimas ir ligos
skolos
kalėjimas
negandos
vaikų problemos
gyvenimo sustabarėjimas
vienatvė – – –
dėliojo šiaip ir taip
tik nesurado tos nereikalingos
kurią išmest galėtų

2012


ak koks kilo noras
nusispjaut tris kartus per petį
į smilkstantį pavydo laužą
nuotrauką literatūriniame laikraštyje
į siuvykloje siuvamą fraką
į dygstančias pažintis
ir gimdomas sutartis
ak koks kilo noras
ironiškai nusišypsoti dėkojant
už nepadarytą gerą darbą
už moteriai užleistą kelią į niekur
už pagyrimo žodį
kurio aš nenusipelniau
ak koks kilo noras
šiandien
kai pjausčiau į malkas
kieme nuvirtusį nuo senatvės medį

2012

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.