SENADIN MUSABEGOVIĆ. Eilės

Senadinas Musabegovićius (g. 1970) – bosnių poetas ir eseistas, Sarajevo universiteto Filosofijos fakulteto profesorius. Trumpus pasakojimus, esė ir eilėraščius pradėjo spausdinti karo metu. 1995 metais buvo išleistas pirm asis jo poezijos rinkinys, po jo dar keli. Šiuo metu S. Musabegovićius laikomas vienu ryškiausių savo kartos poetų Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Eilėraščius verčiau iš rinkinių „Tėvynės brendimas“ („Odrastanje domovine“, 1999) ir „Kūno smūgiai“ („Udarci tijela“, 1995).

Vertėja

Krisleliai ant lūpų tavųjų

Žvejys ištraukia žuvį iš jūros.
Geležies kabliukui jos lūpas beplečiant,
dangaus žydrynėje ji mato
jūros gylį, iš jos akies kur liejas.

Tyli.
Suspaudi lūpas,
ir savyje,
kažkur tolumoj,
išlaisvini klyksmą,
kuriam išsiplečia dangus,
kuriam jūros gaivus mėlis dar gilesnis tampa,
kuriam akys tos žuvies meilingai žvelgia.

Tavo lūpų raudony
visos pasaulio paslaptys verias,
atveri lūpas, kad kažką dar sakytum,
ir žodžius tavuosius vėjas išblaško,
tas, kur ant lūpų,
baltų dantų tarpuos
jūros druską nešioja.

Susirangai po manimi
lyg žvėris savoj slėptuvėj.
Tavo baimė prie mano plaukuotos odos limpa.
Kad save pamirštum,
ranka perbrauki man per akis
ir galiukais
pirštų
mano juodom lėliukėm
uždengi visą pasaulį.

Kol po tavo pirštais
nykstu po truputį,
galiu tik
girdėti,
kaip
žuvis
viršum
trikampio
peleko
sudaužo
sugludusius žydrų
vilnių veidrodžius.

Nusuku savo veidą toliau nuo tavęs,
atsisuku
prieš saulės veidą.

Stovime vienas prieš kitą.

Geltonas jos žvilgsnis
į mane nukreiptas
besitaikant šauti.

Pataikau.
Trokštu.

Mane akis manoji
į save patraukia,
ir dugne savam
raudoną užuolaidą patraukia,
joje matau išlietą savo kūno spalvą,
kaip akin ji man subėga.

Prakaituotas smilius neramiai slydo šautuvo gaiduku.
Ant gretimo turgaus nukrito granata.

Tylos valandėlę skaičiavau aš langus,
ant kurių stiklų klijavosi žali gėlių lapai,
lyg pakartųjų veidai,
siūbuojantys virš manęs;
už nusilupusio geltono fasado
raudonos plytos klajojo
zigzagų linijose,
žmonės raukšlėtus kaklus slėpė po šlapių
paltų apykaklėm;
spalvota plunksna papūgos,
kuri isteriškai trankė galvą į narvelio grotas,
krito man ant antakio;
išblukę gyvųjų kūnai guldė į karutį
svyrančią mirusiojo galvą.

Sulaukęs kitos granatos,
pasislėpiau po turgaus prekystaliu,
iš stovinčios
ant jo vazos iškrito geltona pienės galvutė, greta mano veido.

Geltonis, nusmailintas it šūvis,
į mane įdėmiai žiūri.

Klausiau savęs,
kuris nugalės,
kuris iš mūsų
žvilgsnį išlaikys.

Troškau.

Besistodamas
jaučiau,
kaip
akis
ir
prieš mirtį
geltoniu mane stebi.

Moters plauko šešėlis ant veido

Visą naktį pykstamės.
Ir tik ryte
beklykiant paukščiams
mūsų mintys
ir vėl, dar kartą,
paliečia pasaulį.

Spiečius ratais suka,
pasimetę,
perneša nakties žvaigždžių judėjimą į miestą.

Sakai, kad kiekvienoj žvaigždėj
po vieną pražuvusį
dabar stebi mus.

Aštrus snapas trenkiasi į stiklą,
ir tam garse žydras dangus
tarp mūsų
suvibruoja.


Poljinoj rausiau apkasus.
Iššovė snaiperis.
Kritau ant žemės, nuo kurios matėsi Sarajevas.
Virš manęs praskrido paukščio šešėlis,
palietęs mane it moters plaukas.
Mano krūtinėj
po baltais marškiniais
išryškėjo mirties minkštumas.
Keliuosi ir galvoju:

- Paukščio šešėlis ant žemės krenta visad lyg ledinis kūnas, kuris mus lydi.

Dulkių kvėpavimas ant chirurgo pirštinių

Kambaryje
tiktai raktų pakabutis duryse
lyg pasikoręs siūbuoja.
Priveržta
klouno galva
raudonom lūpom
sustingusiai iš mūsų besijuokia.

Ugnis, lyg įžiebdama lokomotyvą,
neša mus kažkur iš mūsų kūnų,
iš mūsų kaulų, kurie vienas prie kito
prakaituotos meilės apkabinimuose
limpa.

Ištari žodį „ugnis“.
Jame matau liepsną,
kuri tau uždega lūpas, dantis ir veidą liečia,
skruostus raudonais liežuviais laižo.

Kol artėji prie manęs,
tavo kūno kvapai užlieja kambarį
į visas pasaulio puses.
Nuo mano žvilgsnio oda tau pradeda
traškėti;
tavo juoko garsas
lupasi ant mano lūpų raudonų.
Tavo žvilgsnis,
beliečiantis mano plaukų galiukus,
tau iš akies iššoka;
pilna krūtis
išsilieja tavo kūne
lyg
sudužus dievo purpuro akis;
juoda anga tarp kojų man
šnabžda
vaikystės
lopšinę.
Išsiliedama prieš mane
pletiesi,
laikai mane glėby,
bučiuoji
ir
granata
krenta kažkur šalia mūsų.

Iš tylos
pasiekia mus bažnyčios varpo gausmas.
Jame matau mus lyg angelus,
kairiame bažnyčios kampe
surakintus bekūniškose spalvose,
lyg atvėrę akis
ant sudrėkusios sienos
mirties ilgai belauktume.

Sakau tau:
- Turime mylėtis,
nes mūsų laikas prabėga.
Dabar kažkur
žuvę kariai
sustingę guli savo apkasuos.
Pripildyti konservantų* .
Net kirminai jų negraužia.
Veidai jiems krenta nuo kūnų.
Kažkas jų palaikų atokvėpį paskelbs
nacionaline vertybe.

Ir tu atsakai:
- Turime mylėtis,
nes jau rytoj ant stalo lavoninėj
po chirurgo peiliu galėsime vienas kitam
šypsotis.

Čia, virš mūsų

Čia lūpom nuo kaktos tau plaukų sruogą patraukiu;
čia jaučiu, kaip sutvinksėjo mėlyna kaktos vena,
po sekundės
granatos ekspozicija apvers vaikišką batelį;
čia bučiniu tau ir vėl gludinau kūną;
čia klausiau tavo pulso tyloje;
čia, tarp lūpų, įsirėžė tavo gyvenimo atlasas
nei gumbuotos lazdos antgalis vienišo senolio delne;
čia mes įsispraudėm į savo pačių kampus, stebėdami
žvirblius,
kaip jie renkas drėgnose plunksnose;
čia esi, raudonam batuke, surinkai aštrių akmenukų
nuzulintus pirštus;
čia praeivis ištempė kaklą virš baltos apykaklės, kad
po šilko palaidine įžvelgtų šokį tavosios krūties;
čia po mano lūpomis paslydo obuolio skonis, dėl to obuolio
mus Dievas
išvarė iš manęs, iš tavęs
dabar į čia.

Burbulai

Žiūriu į vitrinoj nukryžiuotas rausvų lėlių kūnų eiles.
Paliečiu pirštu stiklą ir pereinu per jį.
Perkeliu traškančius kūnus, kurie krenta, vartosi,
vienas į kitą pereina.
Valytoja prieina prie vitrinos, patrina ją skuduru.
Vandens burbulėliai prilipina jos žydrą prijuostę
prie rausvos krūties spenelio.
Bejudant,
jos krūtis subėga
į pirštų atspaudų kreives.
Pro muilo burbulo sienelę,
prilipintas prie stiklo,
matau savo ranką, tirpstančią
moteriškam vestuvinio žiedo spindesy,
kuriuo ji brūkštelėjo
per spenelio viršų.

Sugrįžimas

Nematytų bruožų moteris peržengia gimtųjų namų slenkstį.
Ar dėl kvapo, iš jos plaukų sklindančio,
ar dėl pūgos, kuri tarytum juoda katė
duris nagais draskė,
ar dėl tolių, iš kurių ji atėjo,
aš slėpiaus tyliose jos krūtų kalvose
ir gludinau iš jų daiktų
atspindžius,
kurie apleistam kambary
tupėjo ant sienų.
Žvilgsniu kambario vidury pastačiau šeimos stalą,
ant kurio nebėra tėvo rankos, kuri žaistų šakute;
vietoj rankos gulėjo juodas šešėlis ir žiūrėjo, kaip laikas
į ją
lyg pradėjęs gesti lavonas suteka.
Nebebuvo obuolio, kurio kvapas slystų riešutmedžio
paviršium,
tas kvapas išblyško ore, kuris sukosi ant akėtų
šeimos stalo
lentų.
Nebebuvo ant rankovės tėvo nei lašo vyno, kuris kalbėtų
apie kovo veržlumą;
dar tik drėgmė gviešės girgždančių daiktų aplūžusių sielų.
Nebebuvo duonos trupinėlių, kurie liptų prie pirštų;
tik dulkės kvėpavo.
Užtenka vienintelio mirksnio, kad visą scenos vienatvę
suvokčiau.
Užtenka vienintelio mirksnio, kad prisiminčiau,
kaip motinos pieno skonis į pirmuosius pradžiamokslio žodžius
išaugo.
Užtenka vienintelio mirksnio, kad prisiminčiau žodį – obuolys:
mane kad užlietų jos odos gelsvumas,
kad jos sulčių burbuliukai, kurie
trykšta tarp dantų, iš manęs išvirstų,
kad mane geltonis, jos mėsoj išraižytas, į mano raukšles išsilietų.
Užtenka vienintelio mirksnio, kad žodžiai išsprūstų – manyje atbunda tėvas;
kad prisiminčiau, jog jo antakiai besiliečiantys – pyktis;
kad prisiminčiau esąs toks mažas, jog jo lūpos praryt mane
galėtų;
kad prisiminčiau, kaip jo juokas viską sušaldo.
Užtenka pajausti nuleistus vokus akių, kad
Prisiminčiau,
koks yra žodžių lietimas – mama dingo kartu su savo plaukų
kvapu,
kurį vėjas po kambarį išvaikė, ir kad persikelčiau
į akimirką, kai ji duris užtrenkia,
apakusiam vėjo gūsy ant šilko staltiesės,
kuri šlamėjo lyg moters oda
buvusio lagerio kalinio ausy,
kai jis peržengia gimtojo namo slenkstį
pirmąjį kartą.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

___

* Ironiška autoriaus aliuzija į tai, kad bosnių kariai (ir ne tik kariai) iki karo pabaigos mito tik konservais, kuriuos tiekė humanitarinės pagalbos organizacijos.

satenai.lt

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.