HAROLDAS BAUBINAS. Eilės
Mirtis yra išvirkščias gyvybės veidrodis
diena taip lėtai sunkiasi į vakaro pjūvį miestas atkosti sukrešėjusio plaučio gabalą perrūgusią turistų bei lunatikuojančių vizionierių kohortą atkosti ir praryja atgal atkosti ir praryja atgal
tamsiuose kiemuose atsidegina kasdienybės herojai ir kitos išvarvėjusios pakeleivingos šlykštynės raupsuoti miražų vėliavnešiai efemeriški pavojaus sirenų ir miesto varpų gaudesio kūnai
pilnos gatvės į nykstančią odą įsivilkusių kaukolių ir visos jos šypsosi visos kaukolės šypsosi
pilnaties gatvė Nr. 3
Thomas Jointmakeris buvo paprastas gatvės praeivis kol jį sulupo mentai kol hipiai mėlynais čiuptuvėliais į jo esybę pripumpavo visą užkoduotą Mendelejevo fugą kol ropliasnukiai banksteriai iš jo atėmė fermą ir geltoną pikapą pilną juodų negyvai pjuvenomis prilesintų vištų
kol Thomas Jointmakeris klajojo sostinės Panoptikono kaskadomis viskas buvo aiškiau veidrodžiai veidrodžiais senos gėlių pardavėjos senomis gėlių pardavėjomis o dabar jo paties vidinis bizonas bėga elektrine tramvajaus linija nepasivydamas garso
Thomas Jointmakeris suklumpa ant grindinio ir susilaužo kelius gličioje taurėje realybės sklaidosi tirpstančio veido ikona
Panoptikonas
čia negalima bėgti nes kojos įklimpsta į giedrą mano adresas dangaus 9 paskutinis apleistas garažas mano veidas yra išardytas karinis lėktuvas mano vardas yra iškonstruotas rutinos miražas
čia visi daugiau negyveno nei buvo liepta gyventi paskutinė gentis jos vaikai žaidė degančiais protėvių kaulais ir žemiau po žeme dar negimę lenktyniavo pasenti naktimis kirsdami vienas kito pajuodusias galvas
po dviejų dešimčių laiko vienetų nieko neliko dykumos šulinys ir identiškos ofisų smiltys jokio miesto nebuvo tik bedvasiškai klaidžioja kritusieji vis ieškodami kur ilgesingai šį sapną filtruoja jų mirtys
atoslūgis
tai tvanku lyg būtum įžengęs pro kartono duris į bekraštę mirties oranžeriją kur per spalvą keičiančius sodus pramanytos būtybės už pavadėlio vedžioja kitas pramanytas būtybes akimis ilgesingai skenuodamos pūvančiame eteryje planetomis išsiskaidžiusį vaisių
arba tai tik dešimtos valandos paskutinioji banga apleidžia dulkėtą susvetimėjusį miestą
