RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės

saulėgrąžos

jo lūpos man primena
neišlukštentą saulėgrąžą
jų skonis toks pats
sūrokas, mažumėlę aitrus
jos tokios – praviros sėklos geldelės

kai mano liežuvis glosto jo ausį
prisimenu van Goghą ir galvoju
kas būtų
kas būtų, jei krimstelčiau

nenoriu grąžinti jam
kūno
grąžos paliksiu geltonų žiedlapių
ir juodų sėklelių

kas išaugtų pasėjus jo lūpas?

glicinijos

pirmiausia reikėjo įvardinti
sužinoti kaip vadinamos
šitos žydinčios
violetinės

po to prisėsti kavinaitėj
jų apraizgytu stogu
viduržemio saulės pavėsy

pasidėti puodelį ant lapo
rašiklį
aptaškyti kava

padėvėtą dviratį už 50 eurų
atremti į tvorelę

mėgstamiausioje aikštėje
grįstoje romėnų
piazza San Giacomo
lyžtelti ledų
tirpstančių dar neprilietus liežuvio

sekmadieniais kopti ant pilies kalvos
galąsti žvilgsnį į kalnus

rūkui išsiliejus gatvėse
vaizduotis jose savo miestą

kad už kelių tūkstančių kilometrų
po kelių šimtų savaičių

sėdėdama įšalusioje rytų europos
auditorijoje

skaitydama D’Annunzio eilėraštį

prisiminčiau šitą žydėjimą

iš vasaros į rudenį

Kai vasara peržergia rudenį,

Josifas Brodskis pasakoja apie Veneciją,

ir pro pravertą tarp rugpjūčio ir rugsėjo langą

girdisi, kaip mano nakties tamsumo šuo laka vandenį

lyg mėnulį.
Lėtai, ilgai, po to, girdžiu, nusipurto.
Svarbu nežiūrėti į laikrodį, nematyti,
kiek varganai mažai mažųjų valandų
liko miegui.
Josifai, dar pakalbėk.
Atsikovosiu naktį iš miego
lyg olandai žemę iš jūros.
Laku naktį be saiko, braukiu į šnerves
tamsų jos orą, apsikamšau tyla,
čeža tik pirštų ganomi puslapiai,
ant jų – seilių purslai, palikti
tušinuko liežuvio, švelniai laižančio popierių,
lakančio nuo lapų medžių dulkes.

2011.VIII.31–IX.1

žalsvas sparnas

O virš voronežiško Petro – varnos,

Ir tuopos, ir dangus lyg žalsvas sparnas.

_{Anna Achmatova}

lyg žalsvas sparnas

yra dangus virš Paluknio,

kai visos banaliausios metaforos

prabyla tiesiogiai

tavo pilotuojamo lėktuvėlio sparnams

kabinant dangų lyg

medų

važiuoklė stumteli taką

žybteli pirštų degtukai
braukdami tavo odą
užsiliepsnoja viršūnių kandeliabrai

delfi taip ir parašo:
Spalį Vilniuje pražydo kaštonai

plunksnos

<kovo vienuoliktoji, du tūkstančiai septintieji>

Remiui ir Šamanui

pirmiausia odą apgaubia baltas pūkų sarkofagas
tada kaip pirmoji žolė
kaip plaktukas
pradeda kaltis
plunksnos

kovo 10-ą – keturiasdešimties paukščių
(pagal krikščionis – kankinių) dieną
jie parskrenda,
kalba senoliai

kai mirkau plunksną į rašalą
apie tai rašydama
girdėti tik varnos, sutūpusios ant tujų tvoros

kasnakt dedu galvą ant senos pagalvės,
išsiuvinėtos mamos inicialais,
kartais praplyšta kamšalas
ir po kambarį pasipila balti lyg pienas pienės pūkai

vis sapnuoju, kaip
aklas fleitininkas brenda į upę
šalia žengia samių šamanas
ir kartoja „acid is sweet“

pavasarį aukštielninka guluos ant žolės
ir žiūriu į plunksninius debesis

paukščių metamos
iš žemės kasmet kalasi plunksnos

Upė

Ievai

sėdim po tiltu

betoninėm plokštėm nusirita nuorūkos, papilu tavo alų

upei pagirdyti
tegul ir ana apsvaigsta,
tegul paspringsta!
kokia skysta laiko metafora –
neištekanti, amžina tatuiruota paauglė,
išsipaišiusi medžių ornamentais

po tiltu pakibęs metalinis dirižablis – auskaro burbulėlis po lūpa

pro mus praskuodžia visas nacionalinis parkas:
- žiūrėk, gulbė,
- žiūrėk, pelė,
antys, paprastasis kirstukas, baidarininkai!

ar išeisi šiandien į kiemą?

ateini į mano sapną po dvidešimt metų ir mes einame

į koncertą, nežinau, kas groja, labai daug žmonių, sunku prasibrauti,

tau jau laikas grįžti,
man jau laikas busti

Ramune, namooo!

po tiltu
gulbė, pelė ir baidarininkai
žiūri į mus

sėdime, geriame alų,
pavydime amžinai paauglei upei

kaip man tave įsirašyti!
kaip nukirpti šitos upės gabalą ir įsirašyti
į kasetę,
kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje,
kol juostelė sutrūks

upė
mus pratekės

šitaip galvojau per ginsbergo

_pristatymą

man atrodo, tebemylėsiu tave,

net kai būsiu su kitais vyrais

ar moterimis,

man atrodo, kad jau niekas

neištrins tavo atvaizdo

iš rytinių pabrinkusių paakių,

neišbrauks vardo

iš nukandžiotų lūpų,

neatims tavo kūno prisilietimo

prisiminimo

man atrodo, būsi tas vyras,

apie kurį dūsaujama senatvėje,

raukšlėtomis rankomis glostant sau riešus,

palaidojus sutuoktinį ar jam snaudžiant šalia –

tam, gerajam,

kurį išsirinksiu

mes buvom jauni, mes tikrai buvom jauni!

galvosiu, liesdama išaugtą odą,

ir stebėsiuos

aš mylėsiu tave ir mylėsiu savo jaunystę

nukirsti migdolą

jo žiedlapiai sninga
į kišenes, į rankoves,
ant rankų, atverstų knygos lapų, ant žiedo
(tokią pačią gegužę jis, nežinodamas dydžio,
matavo mano pirštus)

rausvos migdolo blakstienos
šluosto mano akis

šitas medis – dekoratyvinis,
jis niekada neužmegs vaisių –
sakė kažkada į svečius užsukęs
floros žinovas

šiemet nužydės paskutinįjį kartą,
tėtis prašys, kad nufotografuočiau jį
tarp šitų žiedlapių

nes paskui bus statybos,
nauja pradžia,
todėl teks
nukirsti

šalia krūmo krebžda
kirstukas

• 
  

kaip žiba ant raudonų coca-colos skardinių
saulės atspindžiai
lūpomis spaudžiu vyno rubiną
raudoną šviesoforo šviesą
laiko nėra kartoju nuo tada
kai pamečiau rankinį laikrodį
bet riešas vis tiksi