Betoninė triušių širdis plaka kaip mirtis*

RAMŪNAS LIUTKEVIČIUS

Betoniniai triušiai. III. Kompaktinė plokštelė. V.: Vario burnos, 2012.

Lietuvoje būta bardų: romūs ir meilūs, svajingu žvilgsniu, nuoširdumu ir keliais akordais pakerintys publiką, turinčią teisę taip pat meiliai šypsotis. Bet taip nutiko, kad niekas nebežino, kas yra bardai, atliekantys dainuojamąją poeziją, nes taip nutiko, kad niekas negali pasakyti, kas ji tokia yra. O man mintyse sukasi scena: ne žirgelio bėrojo, o arklio / žemdirbiškos kumelės traukiamas vežimas, linkstantis nuo netvarkingai suminto šieno, iš jo ūmai strykt iššoka Antanas, Vadimas ir Slombas – „Betoniniai triušiai“. Lyg būtų klasikiniai bardai, užtraukia užplėšia poetinius posmus – net žalioji giružė linksta. O tiksliau – išgargaliuoja, išspengia eilėraščius. „Betoniniai triušiai“ tai:

• avangardo genijai,

• kosminio meno grupė,

• audiopoetinio spengsmo grupė,

• šiuolaikinio roko grupė,

• performatyviosios (vietoj dainuojamosios) poezijos grupė,

• džiazbendas.

Kas yra Slombas? Vardas (ne)tikras, priskirtinas Tomui Butkui.

Kas yra Tomas S. Butkus? Multikultūrininkas: architektas, knygų dizaineris, dailininkas, leidėjas, „Vario burnų“ vadovas, poetas, vaikų literatūros autorius, muzikas, kultūros vadybininkas.

Be jo, „Betoninių triušių“ kolektyvą sudaro minėtieji Antanas Dombrovskis ir Vadimas Korotajevas. Grupė aštuntus metus Lietuvoje ir užsienyje rengia originalius pasirodymus, per juos prisideda ir kiti atlikėjai.

Trečioji akis. Iki trečiojo albumo triušiai yra išleidę du: „Betoniniai triušiai“ (2008), „Dievas – daiktas“ (2010). Trečioji plokštelė įrašyta po trejus metus trukusių repeticijų ir koncertų. Per šį laiką buvo sukurtos kelios dešimtys kompozicijų, iš jų į albumą pateko vienuolika su puse kūrinio (albume yra ir vienas bevardis garso takelis). Kaip rašoma pranešime, „Televizorių gamykloje“, „Sizifas“, „Kosmonauto hitas“, „Mirėlynai“ ir kitos kompozicijos išsiskiria neįprastomis tonacijomis bei hipnotizuojančiu, į spengsmą dažnai peraugančiu T. S. Butkaus balsu. Albume triušiams talkina savito balso sopranas Skaidra Jančaitė, garsines partitūras papildo T. S. Butkaus ir anapusybėn prieš šešerius metus iškeliavusio jo kolegos Manto Gimžausko tekstai. Jie pateikiami su vertimais į anglų kalbą (vertė Ada Valaitis, Medeinė Tribinevičius ir Gerrie Fellows).

Albumo viršelyje – trikampis su išraizgyta konfigūracija ir trys vertikalios lazdelės su skaičiumi 3. Leidinys taip ir vadinasi. „Kodėl „III“? Leiskite paaiškinti: grupėje trys nuolatiniai nariai (narai) ir tai trečiasis mūsų albumas. Tačiau, visai tikėtina, yra ir kita versija. Ta ausis trikampio viduryje yra ne kas kita, kaip trečioji akis. Manau, kiekvienas, gerai paieškojęs, kur nors kojinių spintoje galėtų ją rasti. Be abejonės, šiame skaičiuje užkoduota šis tas daugiau. Gyvename gėdingame galios pertekliuje. Ir beveik nebeturime pasirinkimo. Esame įtraukti į kasdienybės savinaiką ir paversti nelygybės šaltiniais. Tačiau lygūs ir nesame. Niekada nebuvome“, – pratarmėje aiškina Slombas. Pamąstymai apie trečiąją akį džiugina – kojinės akį. Atsivėrusios kojinių akys paprastai atkreipia dėmesį – kaip ir ausies virsmas akimi. Tokia yra triušiškoji ezoterika.

Maestro Giedrius Kuprevičius anotacijoje pasisako muzikos idėjų klausimu: „Nustebsite – ryškiausia šiuolaikinio roko grupe pavadinčiau „Betoninius triušius“, kurie pagal dvasią ir socialinį aktualumą yra labai arti roko muzikos filosofijos.“ Antrajame „Betoninių triušių“ albume maestro rašė: „Visų pirma žavi lietuviškas kvapas – lėta, jautri ir paslaptinga audiopoetika, kuri, palydima 1950–1960 metų elektroakustinės muzikos atgarsiais, labai netikėtai, neįprastai ir skaudžiai prabyla į 21 a. apkurtusio ir skonį praradusio klausytojo aurikulatą, kitaip sakant – į ausies kaušelį, be kurio nieko nebegirdėtume. […] Muzikos kritika, kurios Lietuvoje nėra, – o galėtų ir turėtų būti, rastų šio albumo takeliuose daug minčių savo išblėsusiam įniršiui, atsivėrimams ir nusiteikimams. Gal tars žodį į save sulindę literatūros kritikai, gražūs sau savo rafinuotų iškalbų pasažuose. Gal prabils archeologai, atradę šioje muzikoje jau niekad neatkasamus kultūrinius sluoksnius.“

Ačiū maestro už parodytą kryptį: nekalbėsiu apie muzikinį spengsmą, tegu analizuoja muzikologai, nardantys po muzikinius sluoksnius, – gal ką atkas? Esu natų nepažįstantis beraštis, todėl pabūsiu į save sulindęs literatūros kritikas, gražus sau savo rafinuotų iškalbų pasažuose. Tebūnie triušiai rokeriai, kosminiai socialiniai maištininkai, kosmine kalba pasakojantys apie socialinius dalykus, tačiau kartu pagal improvizacinius pasažus intuityviai juos laikyčiau džiazmenais. Turbūt neatsitiktinai triušių tema pasisako ir džiazo muzikantas bei instaliacijų meistras Vladimiras Tarasovas, atrandantis daugiasluoksnį ir daugiareikšmį „Betoninių triušių“ garsinės poezijos pasaulį: „Tomas S. Butkus nepanašus nė į vieną Lietuvos poetą. Jo žodis tarsi nežinomo „veiksmo“ dalis, veiksmo, kurį kuria Vito Acconci arba Kerry Shawn Keys; tai poezijos performansai, kuriuose žodis arba garsas priklauso vienai akcijai. [...] „Betoniniai triušiai“ tęsia geriausias poetinio akcionizmo tradicijas.“ Sutinku, kad Slombui poetinis žodis popierinėje laikmenoje (knygelėje – aut. past.) yra neužbaigtas žodis, todėl jį reikia įgarsinti, išrėkti, išgargaliuoti, išsakyti visu savo kūnu.

Apraše pateikiamos tekstų kūrimo aplinkybės – grožinių kūrinių leidiniuose tai nėra įprasta. Paprastai literatūrologai apie aplinkybes ir laikotarpio dvasią rašo atskiras monografijas, – kartais skandalingas, – užkabindami pačių autorių gyvenimo būdo ypatumus. Bet teksto kūrimo aplinkybės yra viena, o kas pasakyta tekste – kita.

Psichoanalizė. Šiek tiek stabtelčiau ties popierinėje laikmenoje pateikiamomis Jurijaus Dobriakovo psichoanalitinėmis įžvalgomis su paaiškinimu, kad „Betoniniai triušiai“ yra klasikinė psichoanalizės trijulė: superego, ego ir id. Superego – poeto ir leidėjo vaidmenis atliekantis Slombas, nebylusis id – Vadimas, racionalusis ego – Antanas. Nerandame tik atsakymo, kokia buvusi „Betoninių triušių“ vaikystė ir kas nulėmė trijulės posūkį audiopoetinio spengsmo link. Mane visada džiugina psichoanalitiniai paaiškinimai, nes jie būna apie autorių, ne apie tekstą, arba apie tai, kiek tekste esama autoriaus.

„Kaip šiuolaikinė psichologija žiūri į Freudą?“ – kadaise dūmuose paskendusiame, be abejo, falocentriškame (ar vaginaliniame?) „Suokalbyje“ teiravausi šios disciplinos profesoriaus A. B. Žiūri istoriškai, anot jo. Tad jei analizuodami meną vis dar kalbame apie neabejotinai socialiniams ir humanitariniams mokslams didžiulę įtaką padariusį Freudą, bandome tiesiog atsekti, kaip būtų atitinkamas fenomenas aiškinamas psichoanalizės istorijoje. Tačiau kuo tai tikslinga ir naudinga, kalbant apie pačius kūrinius? Turint mintyje, kad meną kažkas kuria, autorius nebūtinai turi būti laikomas mirusiu, galima apie jį kalbėti, tik tai jau yra atitinkamų specialistų prerogatyva.

Sizifo liftas. Jei poetinis tekstas pateikiamas kartu su muzika ar išraiškingu vaizdu, paprastai kyla įtarimų, kad tekstas esantis sau nepakankamas, nesavarankiškas, todėl maskuojamas papildomomis priemonėmis. Audiopoetinis, audiovizualinis menas vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Kadangi dizainą kuria Slombas, popierinis formatas nėra užpildytas baltose lankose besiganančiomis juodomis avelėmis. Pati popierinė laikmena yra meno kūrinys.

Slombo tekstai yra savarankiški eilėraščiai ir juos galima skaityti popierinėje laikmenoje. Slombas yra geras poetas. Gera poezija yra įtaigi ir įtikinanti poezija. Geras eilėraštis yra koherentiškas, sako pripažinti literatūros mąstytojai ir aš pasitikiu tokia įžvalga. Slombo eilėraščiai koherentiški. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 m. T. S. Butkaus rinkinį „Generuotos kalbos mutacija“ išrinko kūrybiškiausia metų knyga.

Tekstas „Sizifas“ paaiškinamas pačioje knygelėje poetiniu tekstu, tik eilutės išdėstomos ne strofomis: „Matau Antaną Škėmą, važiuojantį liftu ir vežantį akmenį iš putplasčio. Nors ne. Jis abejingai rūko laiptinėje, nes iš tikrųjų jokio dievo nėra. Škėma jį sugalvojo. Paskui, apsivalgęs rūgšties, Niujorke mačiau Jį, ramiai sėdintį ant tikro akmens.“

Eilėraštyje Škėmos nėra, bet jis yra poetiniame paaiškinime, poetinėje interpretacijoje, asociatyviai lifto vaizdinys neatsiejamas nuo sizifiškai angažuoto Škėmos up and down. Eilėraštis perskaitomas kultūros istorijoje, poetiniame kontekste. Jei nebūtų šio paaiškinimo, aš taip pat skaitydamas apie liftą ir Sizifą regėčiau akyse Škėmą. Ir ne tik aš: Škėma – vienas įstabiausių sizifų, įtrauktų į mokyklines literatūros programas, ir ne tik mokyklines. Kita vertus, o ką daugiau kontekstualiai perskaitysi: liftai Biblijoje neminimi, o jei būtų paminėti, mokykliniuose ir studentų rašiniuose būtų interpretuojama taip: liftas – tai ir biblinis liftas…

Eilėraštis gamina beprasmybės reikšmes. Ar jame ir kituose tekstuose išryškėja socialinė potekstė? „Vario burnų“ pranešime rašoma, kad egzistencinė įtampa albume prasiveržia įvairiomis lengvai atpažįstamomis socialinėmis potekstėmis, raginant pakilti iš moralinio, kultūrinio ir politinio sąstingio.

Visgi akivaizdžios socialinės tematikos neįžiūriu – pritrūksta trečiosios akies. Šiuolaikinėje poezijoje neišvengiamai per buities detales pasakojama apie universalius dalykus. Atitinkamai Slombo tekstų tematika taip pat esanti universali, o jo ir Skaidros Jančaitės vokalai, spengiant triušiškajam garsui, sukuria foną abstrahuotos tematikos tekstams.

Kosmosas ir apokalipsė. Jei neklystu, autoritetu filologijos moksluose laikomas baltistas Vladimiras Toporovas, besigilindamas į baltų mitologiją, skaitė Sigitą Gedą kaip atveriantį giluminius šios kultūros sluoksnius. Tokiu atveju į naudotiną šaltinių sąrašą reikėtų įtraukti „Betoninių triušių“ vaizdo klipą „Mano širdis“, kuriame palengva veriasi visa archajinė pasaulėjauta su gyvybės medžiu, kiaušiniu. Vaizdiniai sudėlioti taip, kad yra išlaikomas principas „visa yra viename, viskas su viskuo susiję“. Liula krabo mėsa, ugnys, vandenys – pirmykštė visatos kūrimo stadija, perėjimas iš chaoso į darną. Bent jau atrodo, kad taip T. S. Butkaus eilėraštį interpretavo klipo kūrėjai. Tokiu atveju reikšmių laukas išsiplečia, reikšmių atsiranda daugiau, nei jų leidžia atpažinti pats eilėraštis. Tačiau tai nėra jokia nusikalstamoji veika: eilėraštis ir klipas yra atskiri tekstai, nors ir tarpusavyje susiję. Šiuo atveju klipas tiesiog papildo eilėraščio reikšminį lauką kitomis reikšmėmis, sakykime taip. Pačiame eilėraštyje dominuoja mirties tema. Širdis, kaip gyvybinis pradas, tapatinama su mirties vaizdiniu, įpinant ją į mitinį pasakojimą, naratyvą.

Komentuodamas eilėraštį ir muzikinį takelį, Slombas sako, kad vokalo partiją atlikti buvo nuspręsta leisti Vadimui. Jo romus kalbėjimas, minimal electro (jei per daug nesuklysiu taip apibendrindamas malonius ausiai garsus) šiuo atveju išties ir galėjo padėti klipo kūrėjams įžvelgti pagrindinius archajinės, mitinės pasaulėjautos principus. Spalvos klipe klasikinės: juoda ir balta, matyt, labiausiai atrodo tinkamos sudaryti visatos kūrimo įspūdžiui.

Į mirties reikšmes gaminančių tekstų gretas patenka „Mirėlynai“, „Pabaiga“. Apie pastarąjį T. S. Butkus rašo: „Norėjau parašyti apokalipsei skirtą tekstą. Tai štai, čia jis.“ Pabaiga nusakoma per santykį su pradžia, kurioje viskas jau buvo užprogramuota, kartu ir pabaiga. Galima įvardinti tą fatalizmu, nors nemanau, kad sąvokų paieška yra svarbiausias dalykas, aiškinantis tekstus.

„Pabaigoje“ kalbama apie nulius ir vienetus kaip dvejetainį programavimą: „[…] vienetas nulis vienetas nulis / pradžioje buvo nulis / pradžioje nieko nebuvo / tik po to / kažkas viską užrašė.“ Minimos pardavimo, pirkimo mašinos, išlaikant garsinį panašumą su žodžiu mirtis: „pardavimo mašinos nupirko / pirkimo mašinos nupirko / nebuvimo mašinos nupirko / mirtis mirtis, mirtis.“ Dar anksčiau kalbama apie nemateriją, žodį, žmones pradžioje, o tekstas prasideda: „pradžioje tiesiog nieko nebuvo / žmonės žmonės žmonės / viską jie sugalvojo.“ Pynė pradžios scenarijų, kurie kartu yra ir apokalipsės scenarijai.

Jei kam nors tektų gilintis į T. S Butkaus poeziją privaloma tvarka, siūlau interpretacinius štampus: „T. S. Butkus yra apokalipsės poetas.“ Jei privaloma tvarka skaitant ir analizuojant įmanoma įsidėmėti ką nors daugiau, galima pridėti: „T. S. Butkus jungia archajinius vaizdinius su šiuolaikiniais, aptardamas egzistencinius, universalius klausimus.“

Pabaiga. „Betoninių triušių“ albumas reikalauja tarpdisciplininio žvilgsnio, tai audiovizualinis projektas: muzika ir vokalas, poetiniai tekstai, knygos dizainas (knyga kaip meno kūrinys). Be abejo, unikalus kultūrinis produktas: viename leidinyje visko labai daug, ištisi klodai apmąstymams ir kontempliacijoms.

___

* Rinkodaros specialistai šio žodžio labai vengia, žurnalistikos specialistai – intensyviai eksploatuoja. Nuogąstauju ir aš: negalima taip antraštėje sakyti, kultūros vartotojų nepritrauksiu… O dar ir rimuojasi antraštėjė mirtis su širdis.