Pasikurortinimai

RŪTA JAKUTYTĖ

Laiminga rusų šeimynėlė kelte mėtė duonos gabalus žuvėdroms į galvas, kartais pataikydavo trupinių tarp riebaluotų plunksnų, kvaišos žuvėdros, jos tik rijo ir rijo ore tuos gniutulus. Moteris susijaudinusi šaukė: „Chorošyj chleb, chorošyj chleb“, ir netyčia vėjas nunešė tą miltų gumulą vienai merginai tiesiai į iškirptę, bet visi vaizdavosi, kad nieko nepastebėjo. Ir moteris dėjosi nepastebėjusi, todėl trupiniai liko žuvėdrų nepraryti jos tarpkrūty. Netoliese atsirėmę į turėklus ilsėjosi storos moters mėsgaliai, apvilkti jūrinių raštų suknele. Su milžiniškais tamsutėliais akiniais nuo saulės ji stovėjo abejinga spalvų pasauliui ir nekreipė dėmesio, kas tos žuvėdros. Turbūt ji išvis niekur nežiūrėjo, tik jautė sėdmenimis, kaip virpa keltas ir ji juda link jūros. Kvaišos gi tos žuvėdros, o pro šalį dar praėjo liūdnas poetas.

Jis sėdėjo vienas tarp daugybės spalvotų patiesaliukų, tiesiai užpakaliu ant įkaitusio smėlio, ir galvojo, kodėl neturi patiesaliuko su besišypsančiu delfinu ar bent jau kokio žalio ar violetinio. Žmonės aplinkui traukė iš krepšių išilgai į keturias dalis pjaustytus agurkus, folijon suvyniotas

Autorės iliustracija

mėsytes, be perstojo laižė ledus, ir kartais kyštelėdavo jų balti liežuviai. Storos senutės atrodė kaip visada juokingai su savo nublukusiomis skarelėmis, užrištomis taip, kaip riša mažiems vaikams mamos, tardamos: „Gražu negražu, bet negausi saulės smūgio.“ Jaunos merginos irgi juokingos, nes guli išsiskėtusios kaip skruzdėlių parversti šūdvabaliai, juodi juodi liesi kūneliai, o galvos apmuturiuotos rankšluosčiais. Jei ne tie iškilimai ties krūtine, lyg dvi bangos nugludintos smėlio pilys, nepasakytum, kad po rankšluosčiu slypi suskrudusi mergina, o ne koks juodmedžio rąstas. Vaikai rėkia iš laisvės ir vis bėga parodyti mamoms kokio išžvejoto negyvo gyvūnėlio su čiuptuvėliais, ir kiša joms prie veido, kad tik atkreiptų dėmesį, o mamos pradeda isteriškai klykti, nes nuo tų eksponatų joms netyčia laša vanduo ant įkaitusių pilvų. Arba vaikai kapsto smėlį kopose rastais pagaliukais ir radę lobį dviem pirštais čiumpa už filtro ir iškelia į viršų pasigėrėti, o mamos skaudžiai plekšteli per pirštus ir nuorūka skrieja atgal ant smėlio. Po kelių sekundžių praeivio pėda vėl paslepia lobį iki kitų radybų.

Moterys kairėje guli lyg banginiai išvertusios standžias apkepusias šlaunis ir atkišusios smailianosius veidus į saulę, lyg bandytų taip nudeginti raukšles, o tuo metu jų vaikiukai, kuriuos dar paleidžia bėgioti nuogais pimpaliukais, iš smėlio formuoja įdomią pilį. Bet praeiviai sustoja ir įsižiūrėję pamato, kad tai ne kokia gotikinė nykštukų tvirtovė, o moters figūra su milžinišku smailiu biustu. Vaikai patenkinti ir susidrovėję šypsosi į ūsą, kuris užaugs maždaug po keturiolikos metų ir bus kruopščiai gramdomas ašmenimis kiekvieną likusią gyvenimo dieną kaip vyriškumo ženklas.

Senukai jau vos bepakruta, jų plikės rudos ir blizgios kaip ką tik ant žemės nukritę kaštonai. Senukai įbrenda iki kulkšnių į besiplekšnojančią bangomis jūrą ir stovi kokį pusvalandį sudėję rankas už nugaros, beveik pamaldžiai, tik maldaknygės tarp delnų nematyti. Jų akys nukreiptos lyg ir į horizontą, tačiau mafijos boso saulės akiniai išduoda, kad jie turbūt vėl žiūri į jaunas mergaites, kurios žaidžia vandeny „Kas panėręs prigers daugiau vandens“ ir kurioms kartais iš madingų gležnų maudomukų išsprūsta po kokią krūtį. Bet senukai lyg pavojingą ribą žymintys plūdurai gali plūduriuoti pakrantėj, kol ant smėlio neliks nė vieno patiesaliuko, tokie nematomi, nereikšmingi, taikūs. Atrodo, grožisi jūra, o kas jiems galvose vyksta, žiūrint į tas jaunas per anksti išsivysčiusias mergaites, niekas taip ir nesužinos, nes glaudėse jiems jau seniai niekas nevyksta, ir kitaip niekaip nepastebėsi.

Vakare kūnai kiek apsigobia rūbais, moterys gėlėtom skarelėm per juosmenį, džentelmeniškų vyrų švarkai juokingai kabo lyg šarvai joms ant gležnų petukų, atsiranda ir kelnių vyrams ant plaukuotų kojų. Prasideda romantiškas šokinėjimas apie miniatiūrines kriauklytes, dar nesudaužytas bangų, pakeliama nuo žemės keli tūkstančiai visai gražių akmenukų, tiek pat sviedžiama varlyte į vandenį, lyg netyčia pametama atgal po kojomis ar rūšiuojami gražiausių akmenukų konkurse pralaimėję dalyviai.

Vis daugiau rankų randa viena kitą ir susikimba, galbūt taip lengviau eiti klampiu smėliu, kad nykstantis krantas lyg pelkė nepanardintų gležnųjų moterų, o gal slapčia gležnų vyrų klampioje jūroje. Pėdos pradeda truputį stingti nuo geliančio vandens, atrodo, vėjas toks stiprus ir taip šalta, darosi sunku patikėti, kad dieną pliuškentasi tol, kol pasensta ir susiraukšlėja pirštų galiukai. Bet užtenka lyžtelti sau petį ir supranti, kad esi toks sūrus, koks gali būti tik žmogus, išlipęs iš sūrios jūros. Arba ašarų klano.

Vėjas vis plaka plaukus moterims į veidus, kai kurių ir visai uždengia, o vanduo tamsėja, lyg į jį kas būtų pripylęs tušo. Vyrų ir moterų rankos dar labiau gniaužia vienos kitas, beveik skaudžiai, bet, svarbiausia, tvirtai, ir tenka eiti padėti užpakalio ant artimiausios kopos, ruošiantis įvykiui. Žmonės sėdi ant smėlio, o skruzdėlės nejučia braunasi į jų apatinius, ypač į moterų, nes jų visų kelnės pažemintu juosmeniu. Vyrai stengiasi ištupėti ant kopų, vis taiso moterims nepataisomas plaukų sruogas, kurios vėl sugrįžta ant veido, įkyriai sugrįžta lyg tarakonai tarybinio buto spintelėje. Vyrai turi tupėti, nes daugumos jų kelnės smėlio, dramblio kaulo spalvos, ir negalima jų suglamžyti, supurvinti ar kitaip nepagarbiai elgtis, šviesios kelnės taip įpareigoja. Smėlis smaginasi, atrodo, girdėti, kaip jo kruopelės girgžda kažkur giliai ausų būgneliuose. Bet moterys šypsosi, vadinasi, viskas gerai.

Įvykis artėja, nors jis visai nevertas, kad akyse pradėtų raibuliuoti visokie neaiškūs ratilai ir lietis ašaros, bet nieko čia nepadarysi. Tas įvykis – saulė vėl žudosi toj pačioj vietoj, tingiai ir iškilmingai skęsta, vis labiau raudonuoja, vargšelė, ir jūra iš liūdesio paraudonina siaurutį bangų takelį, tartum iš tiesų paskenduolė būtų pasklidusi po vandenį lyg raudona kreidelė, visa išpiešta spalvinimo knygelėj. O kad būtų galima toms paikšėms saulei su jūra pasakyti, jog rytoj viskas vėl bus gerai ir jos vėl susitiks, bet ne, reikia graudulio ir fatališkų atsisveikinimų. Poros lyg ir susilieja į vieną figūrą, iš dvejų lūpų pasidaro tik vienos, jie kažko labai džiaugiasi, kad dabar bus tamsu, galbūt išalko. Gal grįš namo ir gryno oro praalkintais skrandžiais godžiai valgys riebias sardeles su agurkėliais ir garstyčiom. O gal ir ne, gal maišely slepia rūkytą plekšnę iš parduotuvės-furgonėlio ir grįžę namo bandys rasti jos kūnely kąsnį be ašakų, vis sau kartodami, kaip čia skanu, ir įsivaizduodami, kaip giliai tarp maurų klaidžiojo ta plekšnė, kai buvo jauna ir laisva. Šiaip ar taip, praėjo jau gan daug laiko, šalta, ir ant kopos liko sėdėti tik liūdnas poetas.