Faustiškasis spaudos sandėris

VICTOR DAVIS HANSON

Liberalioji žiniasklaida ima suvokti Obamos meilikavimo kainą

Senoviniame pasakojime apie daktarą Faustą jaunas mokslininkas perleidžia savo sielą velniui, šiam pažadėjus galėsiant gauti beveik viską, ko tik užsigeisiąs.

Amerikos žiniasklaida lygiai taip pat pasielgė su Obamos administracija. Mainais į galios suteikimą saviškiui liberalui spauda atsižadėjo savojo tradiciškai kritinio nusistatymo valstybės prezidento atžvilgiu.

Vis dėlto po penkerių metų mėgavimosi bendra progresyviąja darbotvarke ekstazė baigėsi ir dabar žiniasklaida aprauda savo prarastą sielą.

Iš pradžių nepriklausomybės atsisakymas atrodė nedidelė auka. 2008 m. kabelinio MSNBC kanalo laidų vedėjas Chrisas Matthewsas buvo toks pamalonintas Obamos kalbos, kad sušuko: „Vaje! Pajutau, kaip mano koja kyla šiurpuliukai.“ Šiek tiek anksčiau „The New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas buvo susitelkęs ne į savo, o į prezidento Obamos koją: „Žiūrėdamas į jo kelnių klešnę ir tobulai išlygintą kantą pamaniau: a) jis taps prezidentu ir b) jis bus labai geras prezidentas.“

Obamos garbintojui, buvusiam „Newsweek“ redaktoriui Evanui Thomasui ponas Obama atrodė tiesiog dieviškai: „Obama iškyla virš šalies, virš pasaulio. Jis tarsi Dievas.“ Televizijos ekspertas ir JAV prezidentų istorijos specialistas Michaelas Beschlossas pirmą kartą prezidentu išrinktą Baracką Obamą pavadino „protingiausiu iš visų prezidentų“.

Žinant, kaip anksčiau spauda išviešino Votergeito, Irano kontrų ir Monicos Lewinsky skandalus, kaip dėl visko – pradedant Irako karu, baigiant uraganu Katrina – taršė George’ą W. Bushą, šitoks herojaus šlovinimas ėmė darytis panašus į obsesiją. Neseniai žuvęs liberalus reporteris Michaelas Hastingsas tipišką privatų Obamos susitikimą su spaudos atstovais per 2012 m. rinkimų kampaniją apibūdino šitaip: „Visi, įskaitant ir mane, tiesiog alpome. Alpome! Visiškai. Vienas kitas galbūt net pametė galvą… Galima sakyti, visi buvome didžiai užvaldyti Obamos, tiesiog įsimylėję.“

Kartkartėmis žiniasklaida ir Obama buvo viena didelė laiminga šeima – tikrąja šio žodžio prasme. Televizijų ABC ir „CBS News“ vadovų artimi giminaičiai užima aukštus postus Obamos administracijoje. Baltųjų rūmų atstovo spaudai žmona dirba ABC laidos „Labas rytas, Amerika“ korespondente.

Kai svarbiausias Obamos politinis padėjėjas Davidas Axelrodas perėjo dirbti į MSNBC, prezidentas pajuokavo: „…koks pokytis! Juk prieš tai MSNBC buvo pavaldi Davidui Axelrodui.“ Prezidentas Obama nepasidrovėjo pašiepti herojaus šlovinimu užsiimančių savo pavaldinių: „Mano darbas – būti prezidentu; jūsų darbas – padėti man išlikti kukliam. Atvirai šnekant, manau, kad aš savąjį darbą dirbu geriau.“ Neseniai lankydamasis Afrikoje Obama jį nuolat lydintiems žurnalistams patarė „gražiai elgtis“ ir palygino juos su mandagesne ir paklusnesne vis labiau autoritariškos tampančios Pietų Afrikos žiniasklaida pastarosios naudai.

Keturi šimtai reporterių netgi yra sukūrę „ne spaudai“ skirtą el. pašto pokalbių grupę JournoList, kad galėtų drauge planuoti išpuolius prieš Obamos politinius oponentus. AttackWatch.com (finansuojama organizacijos „Obama for America“) atrodo tarsi kokia slaptosios policijos operacija, kurios „išpuolių kartoteka“ pažymėta ryškiomis juodomis ir raudonomis raidėmis, o skaitytojai kviečiami pranešti apie bet kokią Obamos atžvilgiu išsakytą kritiką.

Kai Obama, laužydamas savo rinkimų pažadus, neuždarė teroristų sulaikymo punkto Gvantanamo įlankoje, Kuboje, ir toliau plėtė Busho pradėtą karą su terorizmu, žiniasklaida jį vaizdavo „kenčiantį“ ir „sąžinės draskomą“. Blogos naujienos apie nedarbo padidėjimą ar sumažėjusį bendrojo vidaus produkto augimą būdavo nuolat paredaguojamos, pvz., priduriant prieveiksmį „netikėtai“, tarsi Obamos nesėkmės būtų tiesiog netipiškas nukrypimas, kuris greitai susitvarkys. Per vienus 2012 m. prezidento rinkimų kampanijos debatus CNN laidų vedėja Candy Crowley taip susinervino manydama, kad Obamai reikalinga pagalba, jog pati užsipuolė jo oponentą Mittą Romney.

Obama teisingai nuspėjo, kad, Libijos Bengazio skandalui į paviršių iškilus rinkimų kampanijos metu, spauda šį skandalą beveik visiškai ignoruos. Lygiai taip pat jis numatė, kad JAV vidaus pajamų tarnybos politizavimas į pagrindines antraštes irgi nepateks. Kaip ir nevykę Nacionalinės saugumo agentūros veiksmai per operaciją „Greiti ir įsiutę“.

Štai tada ir atsiskleidė faustiškojo sandėrio tiesa. Šiemet paaiškėjo, jog Obamos administracija stebėjo „Associated Press“ reporterių ryšius, įtardama, kad jie skelbia nutekintą informaciją. Taip pirmą kartą kilo spaudos pasipiktinimas – prezidentams liberalams liberalių reporterių niksoniškais metodais gaudyti nederėtų.

Obamos administracija neprieštaravo dėl paties įslaptintos operacijos nutekinimo AP reporteriams. Slapčiausios detalės apie kibernetinį karą su Iranu, apie nepilotuojamų orlaivių panaudojimo protokolus ir Osamos bin Ladeno antpuolį būdavo nutekinamos, siekiant prisijaukinti tokius reporterius kaip Davidas Sangeris iš „The New York Times“ ir Davidas Ignatiusas iš „The Washington Post“. Rinkimų metais šių reporterių „išskirtiniai“ atradimai paprastai pavaizduodavo Obamą kaip nepakankamai įvertintą energingą vadovą.

Tikruoju nusižengimu laikoma tai, kad savarankiškai darbuodamasi AP galėjo paskelbti ir tokią nutekintą informaciją, kuri ne visuomet būtų buvusi maloni. O kadangi žiniasklaida leidosi į sandėrį, visai natūralu, kad Obamos administracija įsivaizdavo turinti teisę prižiūrėti tai, ką įsigijusi.

Pasak vienos pasakojimo apie daktarą Faustą versijos, prieš nutempiamas į pragarą, jis bent dvidešimt ketverius metus mėgavosi nemokamomis dovanomis. Vargšė mūsų žiniasklaida, Obamai pareikalavus jos sielos, meilikavimu pasidžiaugti nespėjo nė penkerių metų.

„The Washington Times“, VII.5

Vertė Kęstutis Pulokas