EILÉAN NÍ CHUILLEANÁIN. Eilės

Eiléan Ní Chuilleanáin (g. 1942) – airių poetė. Gimė Korke, rašytojos ir profesoriaus šeimoje. Mokėsi Korko ir Oksfordo universitetuose. Šiuo metu dėsto Švč. Trejybės koledže Dubline. Kritikų laikoma viena geriausių šiuolaikinių airių poetų ir geriausia Airijos poete moterimi.

Jos eiles versti mane paskatino silpnybė „mažoms“ kalboms (nemanau, kad kalbos dydį galima nustatyti pagal ja kalbančiųjų skaičių, tam reikia kitokio, „tikresnio“ mato). Nors poetė ir kuria anglų kalba, ji puikiai kalba airiškai, verčia airių poeziją. Bendravome tik elektroniniu paštu, mūsų trumpos diskusijos dažniausiai būdavo apie kalbas. Būdama ne tik poetė, bet ir vertėja, Eiléan Ní Chuilleanáin labai koncentruotai ir paprastai sugebėdavo paaiškinti kiekvieną man verčiant sunkumų sukėlusią eilutę, o tokių buvo nemažai, nesgi mano specialybė – ne literatūrinė, o teisinė anglų kalba. Visgi versti šias eiles buvo labai įdomu.

Vertėja

Ankstyvi prisiminimai

Jei paralyžių sukelsiu eilėse,
Kur pyktį išreikšti tinka labiau,
Ar tai bus dėl mano auklėjimo,
Nepripažinusio mirties akivaizdos?
Jie niekuomet nekeldavo tetos Noros, gulinčios svetainėj;
Mūsų katės peles gaudė, bet
Savo laimikio nerodė niekada.
Gimiau per karą, bet jo man lyg nebuvę.
Teta Nora vis dar jėgų žydėjime,
Jos geriausias porcelianas nebuvo keistas ar dužęs.
Dulkės buvo nuklojusios daiktus; pastebėjau tai
Metais, tais pačiais, kaip ir akmenis,
Keičiančius spalvą, kai užlieja juos
Lietaus vanduo.
Žinau, kaip vyksmas prasideda,
Bet pabaigos nelaukiu niekada.

Mieliausias,
Nemoku parašyti „sudie“
Paskutiniame lape, nesistenk
Suvokti manęs suaugusios, tiesiog
Pažvelk į mano pradžią.
Vaikystė man teikė viltį
Ir jokių įsipareigojimų.
Anksti pastebėjau, kaip vapsva
Į akmenį paslaptingai sustingsta
Ir juda lėtai geldama vyrius,
Kad niekada neužsivertų durys.
Tada aš suvokiau teisybę,
Lyg bejėgiškai kylanti banga, išsiliejanti krantuos.

Paklydėlis

Kai išgirdau aš kalbant per radiją,
Visi belaisviai buvo staiga išleisti,
Laikiau jaunėlį savo pusbrolį,
Stipriai suspaudus abiem rankom,
Traukiau jį iš gatvės,
Kur norėjo išsitiest visu ilgiu
Po mašinų ratais.
Belaukdama, kol suveiks vaistai,
Bandžiau prisimint, ką vilkėjo jis,
Atrodo, kad tai buvo džinsai
Ir mano senas velveto švarkelis.

Kitą savaitę vyrai sugrįžo
Stambesni, nei juos atminti galėjom,
Netvirtai jie sėdėjo virtuvėj –
Stalas trupiniais ir dokumentais nuklotas –
Būdavo, ilgam jie nutildavo,
Kriauklės link nešdami puodelius
Ir juos kruopščiai mazgodami.

Nenulipo jis laiptais visą gegužę.

Birželį, kai avietės prisirpo,
Jie rinko jas kartu su mumis,
Vėliau ir obuolius skinti padėjo –
Dienas jie leido kopėčių viršūnėse,
Netrukdydami mums gaminti pietų.
Vakarais ilgai lauke sėdėdavom.
O jis dirbti kartu nenorėjo
Ar valgyti kartu su mumis.

Viskas taip ir liko, ilgai dar,
Girdėdavom skardžius balsus,
Sklindančius iš laukų –
Pašokdavo jis mus išgirdęs.

Rastum jį neįprastu laiku berūkantį
Kieme prie šiukšlių dėžių,
Per žingsnį nuo stačių šoninių laiptų.
Ir mūsų laisvė niekada
Jo nepasiekdavo. Jis gyveno
Lyg paskutinis genties atstovas,
Pasiklydęs prarastoj teritorijoj
Ir kenčiąs visus genties nepriteklius:
Jokio džino su toniku, jokio

Aspirino, tik blindės kačiukų arbata.
Jokių kamščiatraukių, jokių asilų ar autobusų,
Jokių galisų, jokių metodistų,
Jokių vaisių, tik sutrešę apelsinai,
Jokių naujienų iš kalėjimo vienučių.

Vyras, stebintis moterį

Dėl garso, kai kiekvienas užmiega,
Dėl jausmo, lyg niekur nebūtum visai,
Pasuko jis iš kelio (tolyn nuo eismo ir vėjo
Medžių viršūnėse), vartų link, į tamsų sodą.
Takelis vingiuoja pro šiukšlių maišus ir virtuvės duris,
Tada pereina į žvyruotą keliuką prie langų,
Kuriuos atsargiai pridengia gyvatvorė.
Jis sustoja ir dairos. Štai ką jam reikia matyti:

Moteris vėliu metu valgomajam
Ado užuolaidą, jos veido linijos
Tiesias į nuovargį, sunkumą, amžių.
Plaukai jos veržias iš kuodo,
Rankos pakeltos į adatą beveriant siūlą,
Liežuvis jos juda burnoj.
Jos pėdų ar batų, užklotų rūbų klostėm,
Pamatyt jis negali. Vyras jaučiasi jaukiai.

Dabar gali jis eiti tolyn, kol naktis į tylą
Ilgus minios triukšmus iššukuos
Į sceną, į erdvias kavines –
Trombono muzika užlies blizgius staliukus.
Stebės jis veidus prie baro, pavargusias mergaites,
Jų raumenis, sutvirtintus muzikos ritmais,
Ir svorį jų krypuojančių padėklų, gėrimų, ledo ir grąžos.

Pasakojimas apie mane

Vaiko smakras liečia marmurą.
O ausis sustingusi ant plokštės.
Jos plaukai beveik nuvalė išbarstytus miltus,
Akimis ji seka savo motinos rankas.

Tos rankos miltais ir kiaušiniais paslepia mieles,
Kai vėl jos iškočioja ir suminko
Kvėpuojantį, minkštėjantį, neiškeptą dar kepalą,
Kuris bandė iškilti, bet buvo suminkytas ir nustumtas šalin.

Lyg tas vyras iš gretimo kambario,
Susisupęs it Adomas į rudens lapus,
Besislepiąs po raukšlėm kalnų, kurie užgriuvo,
Kai šis kvietėsi ateiti ir užkloti jį.

Dabar jis susilenkęs,
Kol skausmas bado pilvą jo ir žarnas,
Guli dejuodamas: aš nesu aš,
Mano istorija suregzta ir
Lyg jos kepta duona rūgšti.

http://poetryinternationalweb.net/pi/site/item/11162

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.