Už laukų

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Lemna, mažytė nuotaka, išėjusi už sidabražolių laukų (kur kadaise buvo žydų kapinės). Pasiėmusi rykštelę, ji velka paskui save šilkinių popietės debesų šleifą, ant ražienų palikdama pavienius žvilgius siūlus, voratinklio ataudus. Atėjo ji iš drėgno namo su nejaukiai apšviestu pusrūsiu ir nuzulintomis laiptų pakopomis, senas klevas, įsiterpęs giliai į pamatus, ima savo saldžią gyvybę iš sekmadieninio kavos pupelių gruzdėjimo ir pavandenijusių akvarelių ant sienos. Blausūs rytai, dar blausesnės dienos, kai iš sidabražolių lankų pakyla gelsvas nuo žiedadulkių rūkas ir lekia, lekia, apneša tvenkinių žiotis, pintis ant akacijų šakų, stoglangius ir praeivių skrybėles, ir viskas paskęsta dulsvoj, perregimoj šviesoj. Lemna, mažytė nuotaka, su savo kraitiniu atlėpausiu šunimi, juodakailiu ir žvilgančiu it derva, keliauja paupiais, renka apgludinto stiklo šukes, žemėtus škurliukus, varles ir susivėlusias maurų gniūžtes, ir, rodos, visa, kas buvo vakar, bus ir rytoj. Ir Lemnos akys, lyg rūgščios indigo slyvutės iš akvarelių, ir jos grambuolio sparnais melsvai švytinčios storos kasos – visa byloja apie didį liūdesį.

Labirintai, koridoriai. Gaivus šulinėlis saldiniame obuolyje. Vandens gysla, maitinanti sidabražolių laukus. Pievos, išbertos geltonomis gėlytėmis, it pilnažvaigždė naktis. Ir žolė – kaip tamsus velvetas iš skrynios dugno. Už laukų pamenu tik dangų, aukštą, melsvoką, su debesų užuominomis. Nors tai buvo tik kontūrai, visa ta vaiskuma spindėjo kažkuo nepaaiškinamu, bet ryškiai juntamu, lyg staiga iš niekur nieko šnervėse atsiradęs mažai tikėtinas kvapas, kaip ievų viduržiemį ar šviežių mėtų drebiant sniegui.

Geltonos liūdesio žvaigždės tai buvo.

Jų skinti negalima.

___

Miesto užanty

Keisti vaikystės aikščių žydėjimai, einant per jas, trupantis betonas, sueižėjusiais šaligatviais tarsi gyslomis teka aitrus kiaulpienių kraujas, žvaginės mojuoja savo terbikėmis, žirsteli greita liūtis it pupos ir žalsvos butelių stiklo akys atsimerkia iš raukšlėtos žemės. Pro langą paplūsta išrautų augalų kvapas, gyvas ir žaliuojantis, įplasnoja į šnerves, kutena savo žoliškomis plunksnomis. Dviračio skambutis daugiabučio kieme kaip trimitukas, it oranžinė netaisyklinga pintis ant medžio šakos, parūdijusi orkestro atliekėlė. O svilina, skardos stogai iš mėlynų jau mainosi į violetinius, tik balkone senutė pasidėjusi dubenį vandens su pamuilėm, ir plonos užmerktos kojinaitės išsipūtusios ir kiauraraštės it medūzos, plūkaujančios jūrų srovėmis. Tirpinto vario saulė pro medžius, pro antro aukšto langą matosi ant sienos kabantis laikrodis, sustojęs, tartum tuščias lizdas, be gegutės; ant stalo – spaudinių krūva, jų viduje – spalvotos drugių paveikslų įklijos. Tokia sparnuotų padermė čia, jei ir nutūptų kur ant lango, reikėtų pirmiau paimt teptuką ir minkštai nubraukti gatvės dulkes, atsidengtų tigro akys, dėmės, aukso sluoksniai. Ir visos dienos tokios, atsikėlęs nežinai, ką rasi miesto užanty.