DAVID LERNER. Eilės
Davidas Lerneris (1951–1997) – JAV poetas, maištininkas, atstumtasis, bohemiško gyvenimo mėgėjas – priklausė poetų ir menininkų grupei „The Babarians“, savo pavadinimą gavusiai iš San Fransisko „Babar“ kavinės, kurioje ši grupė rinkdavosi praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Šie poetai
Davido Lernerio garsinės knygos „Piratas Lerneris“ viršelis. 2005
(Davidas Lerneris, Bruce’as Isaacsonas, Julia Vinograd, Laura Conway ir kiti) norėjo rašyti tiesioginio veiksmo poeziją, norėjo, kad ją galėtų skaityti ne tik hermetiški gurmanų, žinovų ir estetų būreliai. Jie norėjo, kad juos skaitytų paprasti žmonės, kad skaitydamas jų poeziją justum gatvės gyvenimą. Jie nevengė aštrių žodžių ir temų – AIDS, benamystė, narkotikai, smurtas gatvėse.
Lerneris su Isaacsonu įkūrė leidyklą „Zeitgeist Press“. Jis dažnai buvo vadinamas andergraundo Ezra Poundu ir T. S. Eliotu. Poetas mirė perdozavęs heroino. Yra išleisti keturi jo poezijos rinkiniai, vienas – po mirties. Pilna jo poezijos rinktinė kol kas nepasirodė.
Lernerio eilėraštis „Mein Kampf“ laikomas savotišku šio poetų judėjimo manifestu. Daugiau apie juos http://www.zeitgeist-press.com/about.htm.
Mein Kampf
aš tik noriu išgarsinti poeziją
aš tik noriu išdeginti savo inicialus saulėje
aš tik noriu skaityti poeziją iš degančio namo gelmių
stovėdamas neribojamo greičio juostoje krisdamas nuo Empire State dangoraižio
literatūros pasaulis čiulpia padvėsusio šuns pimpalą
mieliau būčiau Richardu Specku nei Gary Snyderiu mieliau skriečiau raketa į pragarą nei „Volvo“ į Bolinasą
mieliau pardavinėčiau ginklus marsiečiams nei laukčiau surūgęs laiško iš kokio ligoto klouno su trijų dalių smegenimis pasakysiančio man, kad už eilėraštį „Ruduo pavasarį“ išlošiau neperšaunamus rožinius akinius
noriu, kad manęs nekęstų visi, kurie pelnosi duoną dėstydami
noriu, kad žmonės išgirstų mano poeziją ir jiems suskaustų galvos noriu, kad žmonės išgirstų mano poeziją ir apsivemtų
noriu, kad žmonės išgirstų mano poeziją ir raudotų, klyktų, pranyktų, imtų kraujuoti, surytų savo televizorius, užkapotų vienas kitą mirtinai kardais ir
išeitų į miestą ir prisigertų iki žemės graibymo už svetimus pinigus
čia ne vakarėlis čia ne diskoteka čia ne kvailystė ne
dovanų maišelis su gudragalviškais žodžių žaismais, jautriomis mintelėmis ir dvasingomis teorijomis apie tai
kiek dviprasmybių šoka ant kulkosvaidžio vamzdžio
čia ne pamaivų vakaras prie kapučino malant šūdą
čia ne koks nors gyvenimą teigiantis mūsų dienos turi prasmę kai stebime kvepiančias sielų gėles ir desperatiškai įsimylim
čia ne koks savadarbis nusmurgusių bytnikų dėvėtais skudurais festivalis, kur visi vaitoja apie sudaužytą vaivorykštę
tai šiurpo karnavalas
laukinė intermedija tuoj pateksianti į didžiąją sceną
tai siaubas ir laukinis grožis susikibę už rankučių, einantys subombarduotu keliu pro šalį švilpiant raketoms ir arterinio kraujo spalvos dangui vis užsižiebiant ir užgęstant kaip šviesoms Brodvėjuj paskutiniam narkašui mirus nuo ŽIV
aš atėjau ne palaidoti poezijos o ją išsprogdinti ne sūpuoti jos ant kelių kaip protiškai atsilikusį vaiką didžiulėmis gražiomis akimis bet
numesti ją nuo uolos į ledinius jūros vandenis ir pažiūrėti, ar ta kalė išplauks
nes meilė yra puikus dalykas ir, žinoma, mums reikalingas
bet, mieli draugai…
Šiais Laikais yra tiek daug ko nekęsti
kad neapykanta – ta pati meilė kiek nuskeltu petimi o ta nuoskila Ritzo dydžio ir sunkesnė nei visos sąskaitos, kurių niekados neapmokėsiu nes jie lipa mums ant kulnų
pardavinėja radioaktyvias apyrankes ir dribsnius pusryčiams su kiekvienu jų šaukštu IQ krenta penkiasdešimčia punktų mes turime politikus, manančius kad pradėti Trečiąjį pasaulinį – puikus karjeros žingsnis mes turime gražių moterų šlapio akmens akimis jos spokso į mus iš blizgių žurnalų puslapių, žadėdamos kad čiulps, kol nuleisim krauju
jei tik įsigysim vieną iš tų dailių spyruoklinių peilių
aš savąjį įsigijau
Vertė Marius Burokas
