Daiktiškoji Grahamo Harmano karalystė. Į objektus orientuota filosofija
JURGIS VININGAS
Manantys, kad klasikinė filosofija šiandien „neaktuali“, kad ji esą gal ir įdomi kaip šachmatai, bet neverta permąstymo, ir vėlimasis į diskusiją su Aristoteliu, Spinoza, Leibnizu šiandien (sic!) „niekur neveda“, yra, pakartojant Mariaus Plečkaičio ir Donato Paulausko žodžius, mažų mažiausiai naivūs. Klasikinė filosofija šiandien visai šauniai reabilituojama, ir fundamentalūs metafiziniai klausimai, susiję su erdve, laiku, laisva valia, substancija, pamažu atsikovojami iš gamtos mokslų srities ir vėl grąžinami į filosofijos diskursą. Grahamas Harmanas net, pavyzdžiui, teigia išsprendęs Leibnizo ir Clarke’o disputą dėl laiko ir erdvės klausimo.
Harmanas – vienas spekuliatyviojo realizmo, 2006 metais gimusio kontinentinės filosofijos judėjimo, įkūrėjų. Šio judėjimo atstovai ragina grįžti prie esminių ontologinių klausimų ir duoti atsaką vadinamajam koreliacionizmui (Meillassoux terminas) – postkantinei filosofinei pozicijai, anot kurios, kalbėjimas apie realybę anapus mūsų sąmonės ir percepcijos yra neįmanomas. Nepaisant savo inicijuotos atakos prieš koreliacionizmą, Meillassoux yra šios filosofijos gerbėjas, bandantis išspręsti realybės problemą argumentuodamas iš koreliacinio rato vidaus. Harmanas įsitikinęs, kad problemos sprendimas yra žymiai paprastesnis ir kad šiandienos filosofija turėtų atsigręžti į objektus, užuot kalbėjusi apie ryšius tarp jų.
Kas yra tie objektai, apie kuriuos kalba Harmanas? Filosofas pripažįsta neturįs vienareikšmio atsakymo. Tačiau jis, viena vertus, aiškiai nurodo dvi Vakarų filosofijoje dominuojančias klaidingas pozicijas objektų atžvilgiu ir, kita vertus, diagnozuoja esminį simptomą, užkertantį kelią blaiviam kalbėjimui apie objektus qua objektus – ryšio tarp žmogaus ir pasaulio privilegijavimą, klasikinę klaustrofobiškąją subjekto ir objekto perskyrą‚ kurią postkantiniai filosofai (klaidingai) teigia įveikę, o iš tikrųjų viso labo užmaskavę koreliaciniu ryšiu.
Minėtos dvi filosofinės pozicijos, anot Harmano, gimė ikisokratikų filosofinėse sistemose. Viena šių pozicijų realybę redukuoja į undermining objektus (šį Harmano terminą galėtume versti kaip „gilumos objektus“; „gilumos objektai“ – tai smulkiausios, pirminės daiktų dalys / elementai). Undermining filosofai realybę laikė pirminių dalių (vandens (Talis), oro (Anaksimenas), keturių pirminių elementų (Empedoklis), atomų (Demokritas, Leukipas)) epifenomenu; kita pozicija, kurią šiek tiek sunkiau aiškiai apibrėžti, kalba apie overmining objektus – šie filosofai yra anaksimandriškojo apeirono sekėjai, teigiantys, kad kalbėti apie pirmines dalis ignoruojant jas materializuojančias, skaidančias ir jungiančias jėgas bei kaitą yra naivu. Šiuolaikinėje filosofijoje undermining mąstytojai dažniausiai sutinkami analitinėje stovykloje (pavyzdžiui, mokslinio pozityvizmo apologetai). Overmining kategorijai galėtume priskirti tokius filosofus kaip Nietzsche, Foucault, Badiou, Žižekas ir net Deleuze’as. Harmanas nelaiko šių dviejų pozicijų klaidingomis, anaiptol – šie filosofai, ypač overmining filosofai, yra vieni jo mėgstamiausių ir apie juos jis yra parašęs nemažai puikių tekstų. Svarbu čia pabrėžti tai, kad tiek atominė objektų sandara, tiek socialinis kontekstas, galios ryšiai ir ideologija aktualiai egzistuoja ir daro įtaką materialinėms mūsų aplinkos manifestacijoms, neišvengiamai veikdami kiekvieno mūsų gyvenimą. Tačiau objektai qua objektai, teigia Harmanas, egzistuoja nepriklausomai nuo undermining ir overmining objektų, nuo mikro- ir makrodeterminacijų (objektas qua objektas yra autonomiškas, jis nėra 1) savo atomų konglomeratas nei 2) socialinis produktas, t. y. objektas qua objektas egzistuoja tarytum vidurinėje dimensijoje). Kad būtų įmanoma kalbėti apie objektus qua objektus, tereikia atsikratyti žmogaus ir pasaulio santykio privilegijavimo. Problema nėra perskyra tarp subjekto ir objekto, problema yra ta, kad būtent ši perskyra filosofijoje buvo laikoma esmine, tačiau iš tiesų, tvirtina Harmanas, „vietoj vienos privilegijuotos perskyros tarp žmogaus ir pasaulio, aplink kurią filosofijai tektų suktis pririštai prie amžinos orbitos, iš tiesų esti trilijonai perskyrų, arba begalinis skaičius perskyrų“1.
Perskyros tarp objektų – lietaus ir smėlio, baltų dažų sluoksnio ir namo sienos, liepsnos ir joje degančios medvilnės skiautės – ne mažiau esminės nei perskyra tarp manęs ir šio stalo ar tarp manęs ir mane supančios hėgeliškos bendruomeninės substancijos. Arba aš egzistuoju nepriklausomai nuo savo biologinės ir socialinės egzistencijos. Mano biologinis kūnas ir mano socialinis „aš“, maža to, patys yra atskiri objektai.
Harmaniškajam objektui-substancijai būdingi trys principai:
1) substancija neredukuojama į jos funkcionalią formą ir į objektyvaciją: praktinę ar teorinę;
2) substancijos realybė neapibrėžiama jos pozicija per ryšį su kitomis substancijomis;
3) tarp objektų esama perskyrų, ne mažiau radikalių nei tarp žmogaus ir pasaulio.
Kaip kompromisą filosofas siūlo objektą vadinti substancija. Tačiau ne ta prasme, kuria substanciją suvokė Aristotelis arba Leibnizas. Tiek Aristoteliui, tiek Leibnizui nesuvokiama, kad ne vien natūralūs objektai yra substancijos, o, anot Harmano, tiek arklys, tiek žmonių, susikibusių rankomis, ratas, tiek futbolo komanda yra substancijos, arba objektai.
Harmanas objektus apgyvendina net ir etinėje sferoje. Alphonso Lingis teigia, kad objektai mus įpareigoja atpažinti tam tikrą imperatyvinę struktūrą, o Harmanas sako, kad ir iš scenos pašalinus žmogaus sąmonę šie imperatyvai lieka galioti tarp pačių objektų, tad objektai, suprask, ne tik konfrontuoja su žmogaus sąmone savo imperatyvais, tarsi objektai įgautų etinį gyvenimą tik žmogiškojo gyvenimo fone, anaiptol – objektų imperatyvai galioja pačių objektų pasaulyje. Lingis tvirtina, kad negyvi objektai mums turi etinę reikšmę ne mažiau nei žmonės. Pavyzdžiui, nemoralu brangaus šokolado šlamšti kaip pigaus batonėlio, brangų vyną reikia skanauti ir t. t. (nors aš, kita vertus, nemanau, kad geras manieras prie stalo demonstruojantis, brangų vyną skanaujantis biržos makleris yra vertas daugiau pagarbos nei šampaną „Cristal“ taškantis reperis). Tačiau Harmanas žengia vienu žingsniu toliau: objektai tarpusavyje vienas kitam taip pat turi etinę reikšmę, jie susiduria su vienas kito imperatyvais, ne tik suteikia imperatyvus mums:
Objektai varžosi tarpusavyje, vieni kitus suvedžioja, suteikia vieni kitiems galios arba vienas kitą anihiliuoja. Įsakinėdami vieni kitiems savo galių realybėmis, objektai egzistuoja kaip imperatyvai. Nelyginant žuvys, ieškančios maisto, ar šunys, žaidžiantys su kamuoliu, visai įmanoma, kad žvyras ir degutas, medžiagos skiautė ir magnis vienas kitam skelbia karą, priverčia vienas kitą pasiduoti, reikalauja vienas iš kito pagarbos.2
Ir šias Harmano eilutes turėtume skaityti tiesiogine jų prasme.
Tai vienas atsakas antropocentrizmui. Tačiau Harmanas gali būti klaidingai suprastas kaip panpsichistas, teigiantis, kad visi objektai turi sąmonę. Taip pat pasinaudosiu proga užbėgti už akių ir antrai interpretacijai, anot kurios, Harmanas sublimuoja gamtą, iškelia ją aukščiau už žmogų, tarytum džainistas, besielgiantis su kiekvienu vabaliuku kaip su sau lygia būtybe. Ir vėl mes būsim privesti prie šios interpretacijos tol, kol palaikysime kantiškąją skirtį tarp žmogaus ir gamtos. Čia veikiau turėtume suprasti perskyrą tarp žmogaus ir gamtos kaip perskyrą tarp gamtos ir gamtos, lygiai tokią pat gilią kaip tarp kitų objektų; tiesą sakant, ši perskyra turėtų būti suvokta ne kaip perskyra tarp subjekto ir objekto, kurios įveiką pirmieji pasiūlė Schellingas ir Hegelis; šią perskyrą veikiau turėtume išlaikyti, tik suvokti ją kaip perskyrą tarp objekto ir objekto, kaip vieną iš trilijono, vieną iš begalybės, nes visi objektai mėgaujasi ontologiniu egalitarizmu, taip išvengdami būties taksonomijos.
Harmano į objektus orientuota ontologija iš dalies galėtų būti palyginta su Manuelio De Landos, Deleuze’o sekėjo, lygiąja ontologija (flat ontology), kuri, kitaip nei hierarchinė ontologija (organizmas, rūšis, šeima), teigia, kad singuliarūs individai užima skirtingas pozicijas erdvėlaikio skalėje, bet nesiskiria savo ontologiniu statusu. De Landa kalba apie gyvus organizmus, arba pateikia mums pliuralistinį Būties kaip individų portretą, o Harmanas kalba apie objektus, tokius kaip žmogus, augalas, pjūklas, medvilnės skiautė, ugnis, ideologija ir t. t., atsisakydamas hierarchijos.
Kad suvoktume Harmano į objektus orientuotos ontologijos radikalumą, tereikia pažvelgti į jo laiko ir erdvės koncepciją. Pradžioje minėtas disputas tarp Leibnizo ir Clarke’o buvo štai toks: Clarke’as gynė niutoniškąją absoliučiąją erdvės ir laiko sampratą kaip objektų talpyklas, o Leibnizas teigė, kad laiko ir erdvės užuomazgos turėtų būti suvokiamos interpretuojant ryšius tarp objektų. Harmanas sako, kad abi šios pozicijos yra klaidingos, jis įsitikinęs, kad erdvė ir laikas turėtų būti suvokti kaip plotiniškosios emanacijos iš objektų vidaus. Kad prieitų šią išvadą, Harmanas šalia dviejų erdvės ir laiko konceptų pasitelkia trečiąjį, klasikinį esencijos (essence) terminą, nusakantį įtampą tarp daikto ir jo savybių. Todėl, kad erdvė ir laikas emanuoja iš objektų vidaus, esti daugybė erdvių ir daugybė laikų.
Harmano objektas taip pat galėtų būti suvoktas kaip heidegeriškasis įrankis. Apskritai Harmano atspirties taškas yra Heideggerio filosofija ir ypač jo įrankių analizė, kuri, anot Harmano, yra didžiausias Heideggerio filosofijos pasiekimas ir apskritai vienas didžiausių XX a. minties nuopelnų. Įrankių analizė yra Harmano filosofijos ašis, ir jis pasiruošęs pateikti tokią šios analizės interpretaciją, su kokia galbūt ir pats Heideggeris nebūtų linkęs sutikti. Bet Harmanui galima Heideggerio nuomonė čia nėra itin svarbi; pavyzdžiui, jis net užsimena, kad nors Heideggeris save tikriausiai laikė holistu, iš tikro buvo pliuralistas. Anot Harmano, visos ligšiolinės Heideggerio filosofijos interpretacijos buvo klaidingos. Spekuliatyvusis realistas pirmasis siūlo naują, neortodoksinę, radikalią Heideggerio sistemos interpretaciją, kuri neva mums atskleis, kad pastarojo filosofija buvo visų pirma objektų filosofija.
Heideggerio tekstuose randame užuominų į pjūklus, tiltus ir kitus objektus, tačiau tikroji drama vyksta istorinio žmogiškojo Dasein santykio su Būtimi sferoje. Būtent šią interpretaciją Harmanas neigia, tvirtindamas, kad, priešingai, Heideggerio filosofija koncentruota būtent objektų sferoje: „Heideggerio įžvalgos mums siūlo ne ką kita, kaip objektų teoriją, ir tariamai privilegijuotas kvestionuojantis žmogus yra viso labo įdomus atvejis nepakeliamos kovos (strife), aptinkamos net tarp besielių vandens lašų ir apsvaigusių laukinių augalų.“3
Harmano mantra yra štai tokia: įrankis nėra naudojamas, jis yra. Kiekvienas objektas atlieka savo slaptą, neregimą funkciją, skleisdamas savo slėpiningas galias. Mes pastebime įrankį tik tuomet, kai jo funkcija sutrinka. Nematomumas yra viena esminių įrankio savybių. Būties veikla, sudaranti įrankio realybę, amžiams pasislepia nuo mūsų žvilgsnio. Regis, alethea Harmanui nėra totali atskleistis. Tiek teorinis esinių mąstymas, tiek tiesioginis, praktinis santykis su Būtimi, anot jo, vienodai „iškreipia“ realybę. Sąmonės neturintys objektai taip pat „nepatiria“ iš savo paslėpties išnirusios būties, kaip sąmoningas individas niekada nėra vienyje su ja; todėl Harmanas kritikuoja Heideggerio filosofijos interpretuotojus pragmatikus, pirmenybę santykyje su Būtimi teikiančius tiesioginei, fizinei žmogaus veiklai. Kaip minėjome, tokia tiesioginė patirtis esą būdinga visiems objektams, ne tik žmogui – visi objektai, taip išgyvendami vienas kitą, patiria tokią pat realybės „karikatūrą“ kaip ir mes. Kai liepsna praryja medvilnės skiautę, šios realybė vis vien lieka paslėpta nuo liepsnos. Taip pat kiekvienas patiria tą patį objektą skirtingai – Vilniaus geležinkelio stotis atsiskleidžia skirtingai kiekvienam ją okupuojančiam objektui: užsieniečiui, ant suoliuko susigūžusiam narkomanui, priešais jį žingsniuojančiam konservatyviam politikui, skurdą laikančiam moraline žmogaus yda, valkataujančiam šuniui, balandžių pulkui, taip pat ir kitiems objektams – lietaus lašams, vėjo blaškomam „Maximos“ maišeliui, nuorūkai. Tiek stoties grindinys, tiek juo riedanti nuorūka vienas kito asimptotiškai „neišsemia“ ir lieka paslėpti vienas nuo kito.
Kita įrankio savybė – totalumas. Nė vienas įrankis neoperuoja vakuume, nes ontologija nepripažįsta veiksmo per atstumą. Kiekviena Vilniaus geležinkelio stoties visumą sudaranti detalė yra įtraukta į bendrą infrastruktūrą, arba „realybės sistemą“. Pateikiame paties Harmano pavyzdį:
Pati nereikšmingiausia vinis arba asfalto kvadratinis metras yra paskendę cemento aplinkoje, tilto lynuose, transporto priemonėse, virpesiuose ir atsitiktinėse vibracijose. Maža to, tiltas turi visiškai skirtingą realybę kiekvienai būtybei, su kuria susiduria: jis absoliučiai skirtingas žuvėdrai, tingiam vaikštinėtojui ir tiems, kurie galbūt važiuoja į laidotuves. Įrenginio reikšmė, jo tool-being realybė, yra visiškai priklausoma nuo jo kintančios pozicijos įvairiose realybės sistemose.4
Objektai yra tool-beings. Tool-beings nėra vien pjūklai, varžtai ir t. t. Tool-beings yra tiek medžiai, tiek žmonės, tiek religinės doktrinos. Ar negalėtume šio heidegeriškojo-harmaniškojo dualizmo priskirti ir pačiai kalbai kaip įrankiui? Mes kaskart suvokiame kalbos kaip įrankio slaptą, neregimą gyvenimą tik tada, kai asmeniškai (ir kiekvieno mūsų asmeninė patirtis tokiu atveju yra unikali) išgyvename tam tikrą kalbos disfunkciją: kai nerandame tinkamo žodžio, kai mūsų kalba užsikerta, kai apimti emocinės įtampos nebepajėgiame kitam aiškiai apibūdinti savo jausmų. Galbūt taip galėtume suvokti ir disleksiją: ne vien kaip neurologinį / biologinį sutrikimą arba socialinės realybės sąlygotą kūno tęsinio (t. y. kalbančio subjekto) transgresiją, bet kaip pačios kalbos kaip įrankio funkcinį sutrikimą, kaip išnirimą iš paslėpties. Ir galbūt, kaip sakė Brodskis, taip pat ir mes patys esame kalbos įrankiai? Šis įrankio ir sugedusio įrankio dualizmas sudaro vieną centrinių Harmano filosofijos tezių. Šį dualizmą trumpai galima apibrėžti štai taip: kaip žodis „įrankis“ nusako visus objektus per jų tylią veiklą, neregimą funkciją, taip ir „sugedęs įrankis“ nusako jų regimumą. Heideggeris, anot Harmano, visą sąmoningą žinojimą laiko tam tikru sugedusio įrankio pasireiškimu. Tai yra fundamentalus dualizmas, persismelkiantis iki atokiausių visatos užkampių. Esminis visatos dualizmas nėra subjekto ir objekto dualizmas ir net ne perskyra tarp Dasein ir Būties, bet tarp objektų ir jų santykių.
Nors Harmanas ir nelinkęs įvardinti objekto qua objekto, daikto paties savaime, jis teigia, kad vien kalbinė užuomina mums suteikia slapto objektų pasaulio struktūros viziją, objektai mus gundo (allure; filosofas apibrėžia allure kaip objekto atsiskyrimą nuo savo savybių), traukia prie savęs, provokuoja mus kalbėti apie juos, ir vien referencijos į jų vaiduoklišką egzistenciją savaime yra kalbėjimas apie daiktus pačius savaime. Todėl Harmanas suteikia daug svarbos metaforai. Analitiniai filosofai, žinoma, reikalauja griežto ir aiškaus kalbėjimo ir bet kokį kalbėjimą užuominomis laiko „retorika“ ir pretenzijomis į „gelmes“. Tačiau realybė nėra aiški, ji yra obscure. Tik kalbėjimas užuominomis kartais yra vienintelė tikslaus įvardinimo galimybė. Anot Wittgensteino „Traktato“ septintosios tezės, tai, ko negalime įvardinti, geriau palikti tyloje. Tačiau kartais tenka rinktis hamletišką, veik beprotišką kalbą (prisiminkim Artaud: „Tikra kalba yra nesuvokiama tarsi elgetos dantų kalenimas“), nes tyloje pulsuojančio pasaulio kartais tiesiog nepavyksta ignoruoti.
___
1 Graham Harman, Towards Speculative Realism: Essays and Lectures, Zero Books, 2010, p. 115.
2 Ten pat, p. 21.
3 Ten pat, p. 21.
4 Ten pat, p. 25.
