Kankorėžis mano ar tavo gerklėj

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ

Vladas Kalvaitis. Sustiprinto režimo barakas. Novelių romanas. K.: Kauko laiptai, 2011. 446 p.

Norėčiau gražios pradžios šiam tekstui ir jei skirčiau daugiau laiko pamąstymui, paėjėčiau Kosciuškos gatve iki Neries ar pasukčiau kita kryptimi – Kalnų parko link, gal net užlipčiau ant Trijų Kryžių kalno (vienu metu tą dariau reguliariai), tikiu, kad ją ir sugalvočiau. Gražią, prasmingą įžangą. Kita vertus, čia pat prisimenu vieną pamoką apie gražius tekstus: pradėjusi nuoširdžiai girti vieno poeto taiklų ir dailų, kaip man atrodė, kito poeto ir jo kūrybos apibūdinimą, buvau pristabdyta. Pamokymo mintis buvo tokia – itin gražūs pasakymai apie kitus labiausiai kalba apie patį sakantįjį. Nuo to ir dera pradėti šį tekstą.

Gal dėl to, kad pastarąjį pusmetį skaičiau daug tekstų, skirtų atminčiai, daugiausia traumos – tiek teorinių, tiek konkrečių liudijimų apie Antrojo pasaulinio karo, holokausto ar buvusioje Jugoslavijoje vykusių karinių susirėmimų ir masinių susidorojimų patirtį, Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ sukėlė daug klausimų. Mėginsiu juos formuluoti ir išdėstyti savus, labiau hipotetinio pobūdžio svarstymus. Nė nemanau slėpti, kad dauguma klausimų ir galimų atsakymų atsirado susidūrus jau mano turimam ir teoriniam, ir praktiniam žinojimui, kas yra trauma, kokie būna trauminiai naratyvai, kas jiems būdinga, ir romano pasakojimui apie tremties patirtį. Kad ir kaip norėčiau, būtų naivu viltis, kad galiu išvengti, suskliausti savo išankstinį žinojimą, todėl renkuosi kitą (tikiuosi, sąžiningesnį) būdą – savąjį numanymą apie traumą tikrinti šiuo konkrečiu tekstu. Taip pat visai sąmoningai renkuosi nesileisti į diskusiją, ar tremties išgyvenimas gali (ar negali) būti kvalifikuojamas kaip traumos patirtis. Mano pasirinkimas vienareikšmis, kaip, beje, ir daugumos traumas tyrinėjančiųjų: politiniai persekiojimai priskirtini prie pačių sunkiausių traumų. Šią mano nuostatą patvirtina knygoje, kurioje pristatomi politinių represijų ilgalaikių padarinių tyrimai, spausdinamos Danutės Gailienės „Pratarmės“ pirmasis sakinys: „Politinės represijos priskiriamos prie pačių sunkiausių traumų, nes jos dažniausiai būna itin žiaurios ir ilgai trunkančios“ (Danutė Gailienė, „Pratarmė“, in: Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai, V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004, p. 7).

Pirmiausia, ką gerai žinau apie traumą – kad jos patirtis dažniausiai yra labai sunkiai verbalizuojama, t. y. tikros traumos išgyvenimai pakerta asmens gebėjimą kurti naratyvą. Psichoanalitinės pakraipos mokslininkai teiginį, kad patys sunkiausi trauminiai įvykiai „pamirštami“ arba apie juos labai sunku papasakoti, aiškina pačios traumos prigimtimi. Trauma laikoma reakcija į netikėtai iškilusią mirtiną grėsmę, kuri yra tokia didelė ir užklumpa taip staiga, kad ją būtų galima iki galo suvokti. Vėlesnis nuolatinis jos grįžimas į sąmonę naktinių košmarų ar padrikų, fragmentiškų nuotrupų pavidalu verčia dar sykį prisiminti (angl. re/live – atgaivinti) traumuojančią situaciją, bet, kaip teigiama, iš tiesų ir vėl su ja prasilenkiama. Traumos paradoksas yra tas, kad, net tiesiogiai patiriant ar esant trauminio įvykio liudininku, situacija nėra iki galo įsisąmoninama, todėl ši patirtis įgauna „atidėto“ įvykio formą. Stebėdamas vaikų žaidimus, Sigmundas Freudas priėjo prie išvados, kad vaikai, kartodami, prisimindami ne tik malonias, bet ir, svarbiausia, nemalonias situacijas, siekia tapti „padėties viešpačiais“, t. y. pereiti iš pasyvaus išgyvenimo prie aktyvaus žaidimo – vaduotis iš tos bejėgiškumo būsenos, kuri būdinga ir trauminei patirčiai. Kita vertus, vaiko niekada nesibaigiantį geismą kartoti ir kartoti patikusius, malonius dalykus Freudas laiko tapatumo atradimu. Tokiu būdu kompulsyvus kartojimas, kaip ir sapnai, skatinami geismo atgaminti tai, kas pamiršta ir išstumta, gali išreikšti ir troškimą pasiekti išbaigtą tapatumą. Antropologinė traumos interpretacija politinių persekiojimų, nuolatinio susidorojimo grėsmę patyrusių žmonių negalėjimą itin sunkios patirties sudėlioti į užbaigtą pasakojimą sieja su bendro, intersubjektyvaus pasaulio – namų – prarastimi. Michaelas Jacksonas knygoje „The Politics of Storytelling: Violence, Transgression and Intersubjectivity“ (2002) rašo, kad, griūvant namams ar miestams, prarandama intersubjektyvioji rutina, ryšiai ar veikla, palaikantys gyvybinius saitus tarp privačios ir viešosios sferų, todėl žmonių gyvenimas radikaliai poliarizuojasi – vieni visiškai užsidaro privačioje erdvėje, kiti atsiduria gatvėje ar nesibaigiančiame kelyje (čia galvoje turimi daugiausia pabėgėliai ir jų nuolatinės kelionės) (p. 68). Kadangi istorijos kūrimas ir jos pasakojimas traktuojami kaip nuolatinė reikšmių cirkuliacija tarp privačios ir viešosios sferų, socialinės erdvės žlugimas užkerta kelią šiam procesui, t. y. prarandami legalūs būdai privataus gyvenimo patirtį transformuoti į viešas reikšmes.

Kalvaičio knyga mane nustebino kalbos gausa, gal net jos pertekliumi. Šiame tekste radau daugybę žodžių, kurių reikšmes turėjau tikrinti „Lietuvių kalbos žodyne“. Dar pagalvojau, kad gal neatsitiktinai autorius už šią knygą yra apdovanotas Žemaitės premija. Pati esu patyrusi, kokia atgaiva gali būti šios autorės kūrinių kalba po sunkaus, vis klupinėjančio XIX amžiaus autorių tekstų skaitymo. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, romane pasakojama apie tremtį – penkerius gyvenimo metus, praleistus sustiprinto režimo lageryje. Specialiai nerašau, kieno gyvenimo metus, nes tik įveikus gerą ketvirtį knygos paaiškėja, kad romano pagrindinis pasakotojas yra jaunuolis Vladas. Akivaizdu, jog šio kūrinio sumanymas ir buvo toks, kad pasakojančiojo figūros vaizdas išryškėtų labai pamažu: 126 puslapyje sužinome pasakotojo vardą (kitų kalinių jis dažniau vadinamas Volodia), maždaug po 100 puslapių paaiškėja ir tiksli vieta – Intos sustiprinto režimo lageris, – kur yra įkalintas devyniolikmetis Vladas, netrukus pasakoma ir keleriems metams jis yra nuteistas. Didžiąją romano dalį užima istorijos apie kitus pasakotojo lageryje sutiktus asmenis. Kūrinys sudėliotas iš mažų istorijų, autoriaus valia pavadintų novelėmis. Neretai viena novelė skirta vienam kuriam barako gyventojui ar su juo susijusiai istorijai. Kuriamas įspūdis, kad lageryje sutikti žmonės vienu ar kitu atžvilgiu išskirtiniai: pasakotojo akį pirmiausia patraukia kūnų išskirtinumas arba galima sakyti, kad jo žvilgsnis įžvelgia, t. y. kuria, lageryje buvusių asmenų ypatingumą.

Pasirinkta pasakojimo strategija savajam „aš“ leisti pasirodyti per santykį su kitais iš dalies paaiškinama pačia ištremtojo situacija – kirtus lagerio ribą (nors turbūt truputį anksčiau – saugumo vienutėje), patiriama buvusio, priklausančio konkrečiai šeimai, turinčio giminės istoriją, įvietinto senojo „aš“ mirtis. Virsmą, perėjimą į kitą būvį žymi pačioje romano pradžioje pasirodantis pamesto kačiuko motyvas: „Panašus į vos gimusį aklą kačiuką, išmestą į pilną pavojų gatvę“ (p. 9). Vėliau romane jis atsikartoja dar kelis kartus, paties sukurtą alegorinę istoriją apie pamestus kačiukus papasakoja sykiu su pasakotoju kalintis Žemaitis, dar sykį jie paminimi ir pasakotojo tėvo (šio motyvo autorystės paslankumas yra simptomiškas ir bus aptartas vėliau). Atsidūręs sustiprinto režimo lageryje asmuo turi tarsi iš naujo atrasti save, apsibrėžti savojo „aš“ ribas. Kad dauguma čia patekusiųjų įgauna naują tapatybę, liudija ir tas faktas, kad kone visi lageryje „perkrikštijami“ ir vadinami naujaisiais vardais – pravardėmis. Reikia pasakyti, kad romane susikerta dvi pasakojimo linijos: viena, pagrindinė, prasideda Vlado atvykimu į lagerį ir baigiasi išvykimu iš jo, kita pasirodo paraleliniu tekstu – „Neparašytais laiškais senelei“ – čia pasakojama istorija nuo pirmųjų atsiminimų apie save iki patekimo į saugumo kalėjimą, t. y. laisvės atėmimo nuosprendžio. Laiškų senelei funkcija – pasakotojo galvoje (at)kuriama istorija apie save patį. Jos pamatas – atmintis. Neatsitiktinai viename pirmųjų laiškų mėginama prisikasti prie pradžių pradžios – savęs paties pirmojo prisiminimo. Tai laikytina sąmoningojo „aš“ (ar bundančios sąmonės) užuomazgomis. Savo gyvenimo iki lagerio istorija (viename pirmųjų laiškų ji vykusiai pasirodo kaip snūduriuojančios sąmonės produkuojamas tekstas, kai pamažu nuo lagerio tikrovės pereinama į vidinę – atminties – realybę, tiesa, vėliau, kituose laiškuose, pasakojimas akivaizdžiai „blaivėja“) atlieka terapinę funkciją – per ją (re)konstruojamas buvusio „aš“ tapatumas. Taigi šis atminties darbas yra vienas iš išgyvenimo lageryje būdų ar net, galėtume sakyti, traumos įveikos priemonė.

Kitas, gal net gerokai reikšmingesnis, būdas visiškai neištirpti lagerio tvarkos sukurtoje „kvazirealybėje“ – laikytis atokiai nuo visa ko, kas vyksta aplinkui. Vienas pirmųjų lageryje sutiktų žmonių, dar iš mokyklos laikų pažįstamas itin gabus, perspektyvus pianistas Algimantas, duoda pirmąją ir bene svarbiausią išgyvenimo naujame pasaulyje pamoką: „Į viską žiūrėti tarsi iš šalies. Lyg būtum ne šio spektaklio pagrindinis veikėjas, o atsitiktinis žiūrovas, stebėtojas. Visus įvykius privalai vertinti be pykčio, be įsiūčio, ramiai su lengva ironija ar pašaipa, šventai įsitikinęs, kad kitaip ir būti negali“ (p. 18). Man regis, čia pasakotojas pernelyg lengvai ir greitai įduoda skaitančiajam raktą į savąjį tekstą, juk nesunku nuspėti, kad tolesniame tekste ir bus demonstruojama, kaip galima išgyventi lagerio siaubą „disocijuojantis“, būnant tarsi ne čia. Pasakotojui pasitraukti iš per sunkios, itin grėsmingos, žmogaus orumą pakertančios padėties padeda literatūra – arba, kitais žodžiais, pasakotojas gyvenimą lageryje „literatūrina“, kūrinio pasakojimo estetinė funkcija tarsi padvigubinta – estetizuotas santykis su tikrove tampa išbuvimo per sunkioje realybėje būdu. Todėl pateisinamos, su kūrinio koncepcija derančios yra tos romano vietos, kur lagerio gyventojai pasirodo kaip dramos veikėjai, o jų pokalbiai pateikiami kaip draminio teksto fragmentai – dialogai. Mano galva, labiausiai vykusi yra Atamano istorija – jis vadovauja gyvenimui bure (barak usilenovo režima, sustiprinto režimo barakas). Savotiška šio žmogaus įvesta tvarka, viena vertus, atrodo kvailai rituališka, kita vertus – siurrealistiška. Būtent pastarasis gyvenimo uždaroje erdvėje įspūdis kuria dvigubo „literatūriškumo“ efektą. Iškalbinga scena, kai kolektyviai teisiamas į visiškos atskirties ir pačių kalinių kontroliuojamą zoną patekęs, anksčiau nuteistuosius sadistiškai persekiojęs Juodoji Pirštinė: daugumos nuo šio žmogaus nukentėjusiųjų keršto troškimas, begalinis pyktis medijuojamas suliteratūrinta kalba (geriausias to pavyzdys – Atamano ir kitų kalinių dialogas ieškant Juodajai Pirštinei vietos ant gultų, p. 276–277). Atrodo, kad tik įmantraudami kaliniai gali nepasiduoti beatodairiškam troškimui tiesiog sunaikinti juos kankinusį žmogų. Pasakojimo apie gyvenimą bure kulminacija galima laikyti tiesos akimirką, kai paaiškėja, kad kalinių gyvenimą „režisavusio“ žiauriojo Atamano tikroji profesija – aktorius ir kad visa tai, ką jis darė lageryje ir kaip elgėsi su kitais kalinčiaisiais, pateisinama jo pasirinktu ir nuosekliai kurtu vaidmeniu: „Viską, ką dariau, dariau ne aš, o mano sukurtas personažas“ (p. 286). Atamano išgyvenimo nelaisvėje būdas – nesutapti su naujuoju lagerio „aš“, traktuoti jį tik kaip laikiną vaidmenį – atitinka ir Vlado pasirinkimą – lagerio gyvenimą priimti kaip kvazirealybę. Tiesa, literatūra lageryje kalinčiųjų gyvenime dalyvauja ir tiesiogiai, pasirodo, čia patekusieji skaito Dostojevskį, Mandelštamą, Achmatovą ir t. t., kalbasi apie skaitytą poeziją, poetus, galiausiai patys rašo poeziją, pravardes duoda, remdamiesi turima kultūrine patirtimi (Guliveris ar Gargantiua ir t. t.), lygina draugų meilės nuotykius su Boccaccio novelėmis ar kelia erotines orgijas, kurstomi garsiai skaitomų knygų ištraukų.

Romano kalba, kuri ne tik pasakoja, bet ir gražina pasakojamą pasaulį, atlieka „terapinę“ funkciją, jos grožis tarsi kompensuoja pasaulio bjaurastį, regis, čia veikia principas – kuo žiauresnės, pavojingesnės ar absurdiškesnės situacijos, į kurias patenka pasakotojas ar jį supantys žmonės, tuo kaupinesnė, labiau išdailinta darosi kalba. Šiuo požiūriu galėtų būti paaiškinamas pasakotojo kalbos gausumas, pasakojamų istorijų skaidrumas, užbaigtumas. Svarbu paminėti, kad prieš penkiasdešimt metų vykusios istorijos pasakojimas yra kreipimasis į tuometinį „aš“ („Skaudu į tave žiūrėti iš penkiasdešimties metų atstumo: toks jaunas, silpnas, beviltiškai drovus, naivus ir bejėgis“, p. 9), jo kalbinimas. Ir nors pasakojimu tarsi mėginama rekonstruoti anuometinę lageryje atsidūrusio perspektyvą, neišvengiamai ne vienoje teksto vietoje prasimuša jau turima rašančiojo patirtis. Nelengva patikėti, kad gimnaziją bebaigiantis jaunuolis gebėtų žaisti tokia daugybe literatūrinių, kultūrinių, istorinių aliuzijų, kurios, beje, daugelyje vietų ima atlikti vis mažiau reikšmingo dekoro funkciją: čia rasime minint ir biblinius herojus (Galijotas, Dovydas, Saliamonas), nuotykinių romanų veikėjus (Taiklioji Strėlė, Vinetu, Čingačgukas ir t. t.), viduramžių liaudies dainius ir dvaro poetus (akynas, menestrelis, minezingeris, trubadūras, truveras), atrodo, lietuvišką gimnaziją baigęs jaunuolis yra skaitęs ir Henriką Ibseną, Knutą Hamsuną, Selmos Lagerlöf „Sakmę apie Gestą Berlingą“, Levo Tolstojaus „Chadži Muratą“, Michailo Šolochovo „Tykųjį Doną“ (beje, Lietuvoje I tomas išleistas 1949 m., II – 1950 m.), Dantės „Pragarą“ ir t. t. Kadangi romano pasakojimas labai skaidrus ir realistiškas, per jaunuolio Vlado kalbą prasišviečianti kito amžiaus „aš“ patirtis, tas pasakotojo „susidvejinimas“ kelia dviprasmišką jausmą – tarsi būtų stengiamasi anuometinį „aš“ padailinti, atiduodant jam visą gyvenimą kauptą išmintį.

Panašios mintys kyla galvojant apie viso kūrinio kalbą. Romano pasakotojas, pakliuvęs į burą, jo paties žodžiais tariant, į lagerį lageryje, akivarą akivare, pragarą pragare (p. 222), atvirai prisipažįsta, kad vienas iš būdų, kaip stumti laiką (o tai reiškia neišprotėti ir išlikti gyvam), – stebėti kitus. Pasirinkta stebėtojo pozicija atlieka keleriopą funkciją – ji leidžia žvelgti į lagerio tikrovę iš tam tikro nuotolio, t. y. laikytis pirmomis lagerio dienomis gauto patarimo. Stebint kiti matomi tarsi pjesės personažai, patiriamas pasaulis estetizuojamas, aplinkiniai nevertinami per daug rimtai, jie neteisiami, į jų veiksmus nereaguojama per daug stipriai ir netgi patiriamas (galbūt kuriančiojo?) malonumas: „Aš su Laiku kovoju kitaip! Jaučiu didžiulį pasitenkinimą, stebėdamas bendruomenės galvų formas ir pakaušius, nosis, ausis, akis, lūpas, rankų judesius, mišką, grimasas, klausydamasis balsų tembrų, leksikos. Bandau nuspėti jų charakterių ypatybes, dvasinę būseną, elgseną vienokiu ar kitokiu atveju. Nežinau, kodėl taip darau, bet man įdomu“ (p. 233). Turiu pripažinti, kad pačios stipriausios romano vietos – žmonių išvaizdos, neretai ir elgsenos aprašymai. Jie itin taiklūs ir iškalbingi:

„Tai buvo nepaprastai romaus būdo – tarsi iš kito pasaulio! – stebėtinai mandagus, baugščiai drovus, aukštakaktis, lygios skaisčios, glotnios, kaip Karelijos pušaitės kamienas, odos, beveik nepastebimas jaunikaitis. Šmurkšteli it žiurkėnas į baraką, greit greit, smulkia ristele nulekia iki galinės sienos, šast šast kryžiokais, mikliai kaip driežas ir – žiūrėk – jau viršuje, savo migyje“ (p. 85); „Jo veidelis vidutinės saulėgrąžos dydžio, apvalutis, lūpos moteriškos, figūrinės, lyg dvi padžiūvusios rudeninės vyšnios, akys bėglios, nerandančios vietos, žvilgsniai – kibūs, lipnūs“ (p. 248) ir t. t. Pasakojimo kalba nuo pirmų eilučių traukia dėmesį – jai būdinga gausi sinonimika, vaizdingi, raiškūs ir dažnai šmaikštūs palyginimai, posakiai, taip pat ilgi sakiniai, sukuriantys kalbėjimo periodais įspūdį: „Mūsų – jaunų ir senukų, raišų ir žabalų, susisukusių kaip beržo tošis, išpampusių kaip gerai atsipenėjusi blakė, žiopčiojančių lyg ant sausumos išmesta menkė, karšinčių, nuolatos vedančių derybas su anuo pasauliu, – apie pusšimtis“ (p. 48); „Zonoje dominuoja dvi pagrindinės spalvos: prožektorių apšviesti vėpūtiniai ir šlykščiai juoda žmonių masė: judanti, linguojanti, nerimstanti. Speigas vėl sustiprėjo. Nuo jo ginamės įvairiais būdais: mindžikuodami, pečiuodamiesi, trypčiodami“ (p. 365); „Velniškai ūkanota, drangi, šiurpi speigi [diena]. Gryna sibirietiško oro mišrainė. Suplakta iš ylėtos drėgmės, ugninio šalčio, balkšvų rūko kesulų. Neperregima“ (p. 390) ir t. t. Pirmiausia tokia gausa ir ypatingu žodingumu, kurį net būtų galima pavadinti rafinuotumu, pasižymi pasakotojo kalba. Teksto pradžioje minėtame traumos „nenaratyvumo“ kontekste ji stulbina. Mėginu įsivaizduoti, kokio dydžio „skyles“ mėginama užkamšyti tokia žodžių lavina, kas „nepasakoma“ uždengiama šitokiais žodžių kalnais. Pasakotojo daugiažodystę priimu kaip pastangas susigrąžinti nuo sąmonės lauko atkirstą, nes per sunkią anuomet pakelti, už gyvenimo ribos atsidūrusio tremtinio realybę. Disociacija, kai asmuo tam tikru būdu sugeba atsiriboti, nebūti per sunkiose ištverti situacijose, laikoma trauminių sutrikimų šerdimi. Anot Judith Lewis Herman, atskirdama protą nuo kūno, ji padeda trauminių įvykių patirtį izoliuoti, kad būtų galima išlikti. Tuo pat metu ji traktuojama ir kaip „mechanizmas, kuris intensyvią sensorinę ir emocinę patirtį atskiria nuo socialinės kalbos ir atminties erdvės, veikdamas kaip vidinis terorizuojamų žmonių nutildymo mechanizmas“ (Judith Lewis Herman, Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, V.: Vaga, 2006, p. 314). Perteklinė kalba gali būti suvokiama kaip savitas būdas kalbinti tai, kas įprastai liktų už kalbos ribų.

Daug daugiau abejonių ir klausimų man kelia kitų romano personažų kalba. Suvokiu, kad labai sunku parašyti lietuvių kalba kūrinį, kuriame įvairiataučių, įvairiakilmių, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingos praeities ir įvairiausio amžiaus žmonių kalba skambėtų autentiškai. Yra romane atvejų, kai aukojant kūrinio kalbos grožį surizikuojama perteikti savitą armėno ar šamano jakuto kalbos specifiką ir tai pasiteisina. Tačiau iškart suklūstu, kai beveik pačioje romano pradžioje Ryžyj, papjovęs savo sėbrą pravarde Barmenas, prieš išvedamas iš barako pasako puikius oratorinius gebėjimus demonstruojančią kalbą, paties pavadintą vogravimu. Savo papjautą draugą jis apibūdina taip: „Jo nuotaika – kaip gilaus rudens diena: čia saulė blyksteli, čia vėl dergla! Kartais malonus, šiltas, nors prie žaizdos dėk, kitąsyk – atžarus, užgaulus, nuodingas kaip kobra“ (p. 30). Į Ryžyj kalbą įterpti keli keiksmažodžiai, kalinių slengas, neversti rusų kalbos intarpai (zekas, čefyras, buras, pederastas ir t. t.) negali sugriauti to keistai įmantrios jo kalbos įspūdžio, kurį kuria reta lietuviška leksika (derglas); itin plačiai vartojamos įvairios stilistinės priemonės: „susuko galvą“; „metėsi prie klasikos“; „staiga – lyg į duobę“; „virš Sašos galvos niaukstosi dangus, tvenkiasi juodi debesys“; „Tarp jųdviejų perbėgusi katė ėmė virsti didžiule juoda pantera“; „tvanki, dvoki, džiūstančių veltinių irštva“; bildukų lagery „kaip pas šunį blusų“; „atkraginau galvą“ ir t. t. (p. 30–31). Šitoks akis badantis Ryžyj kalbos puikiažodiškumas, gal net mėgavimasis savuoju iškalbumu (turint galvoj, kad kalba ką tik draugą nužudęs, pats nusižudyti nusprendęs, bet paskutinę akimirką sudvejojęs klaikaus šoko ištiktas žmogus) gali būti pateisinami tik paties rašančiojo pasirinkimu – šį asmenį pavaizduoti kaip visiškai teatralizuotą personažą. Tas pats netikrumo jausmas mane apninka, kai perskaitau iš kolchozo „Sinije zori“ ištremto Bulavkino, kalinių praminto kunigaikščiu Inokentijumi Trečiuoju, kalbos pasažą, kur jis dėsto savąją „astronomijos“ teoriją (iš pirmo žvilgsnio ji visai šmaikšti), tačiau glumina tas pats kalbos perteklius: „Patys pastebėjote: keverzoji, kryvuliuoji, gūbrinėji, ūmai – plumpt, ir išsitiesi. Lyg būtum gavęs su kuoka per galvą“ (p. 50). Pirmiausia neišsenkanti sinonimika būdinga pasakotojo kalbai, štai kunigaikščio kalbos intonacijoms beveik identiškas Vlado kalbos pliūpsnis: „Laksto, plūdinėja, dausioja, plujoja po zoną ar baraką it bimbalas, patekęs į ąsotį šipši, lyg užraugtas alus“ (p. 23). Netikėtai subtiliai nedažnai vartojama lietuviška leksika savo susidūrimus su Pypke nupasakoja iš Užkarpatės ištremtas Guculas: „Pypkė nesiliovė. Po kelių trakių niautynių mane užvaldė žlugdanti nyka“ (p. 338). Savotiškos lagerio virėjo Valeros tiesioginėje kalboje kalinių slengo ir reto (tarmiško) lietuviško veiksmažodžio jungtuvės: „Pyderi! Žiūrėk, kur braklinėji!“ (p. 58) Atkreipia dėmesį ir ruso Nikitenkos pavartotas net „Lietuvių kalbos žodyne“ nerastas (autoriaus kūrybiškai pasidarytas) žodis sniegdribis: „Ką čia rasi per tokį sniegdribį?“ (p. 61) Dar keisčiau ima atrodyti, kai rašantis priešmirtinį raštelį žmogus ima ieškoti tikslesnių išraiškos priemonių (trijų eilučių laiškelyje net trys vienas kitą papildančių, tikslinančių žodžių grupės!): „Atleiskit man už tai, kad buvau įtūžęs, rūstus ir nesukalbamas. Kad apimtas įniršio, nevilties, sukėliau visiems daug nepatogumų, abejonių, dvejonių. Viską išbandžiau, bet niekaip kitaip nesugebėjau įveikti šito prakeikto drakono!“ (p. 83) Būtent kalba leidžia suprasti, kad visas tekstas yra persmelktas lietuviškos kaimiškos pasaulėjautos: rusas Atamanas savo kalboje vartoja tokius gražius kaimo žmogaus aforizmus, palyginimus („kumelė kumelės dykai nekaso“, „puolei kaip nuogas į dilgėles“, p. 188). Žemdirbiškas lietuviškumas toks stiprus, kad net profesoriaus istoriko iš Peterburgo, kurio tėvai „seni inteligentai“ (mama – kalbotyrininkė, tėvas – istorikas), atsisveikinimo laiškas (paskutinė paskaita, anot jo) yra parašytas Žemaitės verta kalba: „Kankinausi, girgždėjau kaip nudžiūvusiomis šakomis žagarainis“ (p. 91); „Jaučiasi kaip varnėnas inkile, kaip lydeka ežere“; „ramus it kūdros vanduo“; „Kitiems įmukusiems į konjunktūros pelkę“; „apibūdinimus bėrė mintinai kaip žirnius“; „Gyvenimas kevėkšlino praminta vėže, tai kuitiniuodamas į šalis, tai minutėlę stabtelėdamas“; „keperstavau it antis po kambarius, pasiramsčiuodamas guge“; „mažais gurinėliais voliojau po burną, kol savaime be pastangų, kiulkiai nuslinkdavo stemple lyg į bedugnę“ (p. 92–93). O geriausias Peterburgo chirurgas apie savo pirštus sako: „Mes padarysime, kad jie būtų tvirti, kaip akėtvirbaliai“ (p. 93)! Ir mano įsitikinimą, kad pastarasis žodis priklauso tikrai ne šiam miesto žmogui, patvirtina maždaug už 200 puslapių dar sykį aptikti akėtvirbaliai, tik šįsyk pavartoti jau pasakotojo kalboje: „Smagiai surietė gastritas. Drygsai kniūbsčias, o jautiesi lyg apsikabinęs akėčias. Kiekvienas akėtvirbalis lenda gilyn į kūną: žarnas, kepenis, šlapimo pūslę ir, regis, tuoj smigtels į nugarkaulio slankstelius“ (p. 234). Todėl turbūt nebeverta stebėtis, kad ir iš turtingo Biržų ūkio ištremtas Karpa, ir Maskvoje „Rusijos“ viešbučio-restorano vyriausiuoju virėju dirbęs Barmenas stiprių emocijų antplūdį ir jų kūnišką pojūtį – gumulą gerklėj – nusako beveik identiškai: „kankorėžį gerklėj pajutau“ (p. 24); „Pasijutau, lyg man į gerklę kažkas būtų įgrūdęs kankorėžį“ (p. 32).

Imu galvoti: kas iš tiesų vyksta šiame kūrinyje – kokį efektą, gal net neplanuotą, pasiekia rašantysis? Pasakotojo (devyniolikmečio Vlado) kalbos stilistikos, netgi leksikos įsismelkimas į kitų personažų tiesioginius pasakymus kuria visa apimančios, totalios autorinės sąmonės įspūdį. Difuziška, kitų pasakymuose kerojanti, ieškanti ir tokiu būdu save atrandanti sąmonė paaiškintina pradžioje minėta ištremtojo situacija. Traumos patirtis, Gailienės teigimu, pažeidžia asmens integralumą – ego užplūsta tiek išorinių dirgiklių, kad jis praranda savo ribas (Danutė Gailienė, Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, V.: Tyto alba, 2008, p. 61). Lageryje individo autonomija sunaikinama visiškai kontroliuojant jo privatumą, kai net tradiciškai pačios intymiausios / kūniškiausios funkcijos tampa viešu reikalu, ir asmuo aptinka save tik per santykį su kitais. Atrodytų, kitų asmenų kūniškos ribos (kaip minėta, lageryje sutiktų žmonių išorės aprašymai raiškiausi) leidžia užčiuopti savąsias. Mano ką tik pateikti pavyzdžiai liudytų, kad priešingai yra su kitų barake pasakotojo sutiktų žmonių kalba – ji uzurpuojama mėginančio savąją tapatybę (re)konstruoti pasakotojo. Todėl net tiesioginiai kitų personažų pasakymai girdisi kaip to paties balso moduliacijos. Galvoju – ar romano kalba netampa tuo kuprotą tiesinančiu grabu? Šio kūrinio autorinė sąmonė tokia stipri, kad net neigiamiausi personažai mažai kitoniški. Tenka pripažinti, kad puošni, išdailinta ir į save dėmesį sutelkianti kalba praryja kitą. Imu įtarti, kad atminties išsaugotai visiško priklausymo nuo kitų valios patirčiai priešinamasi valingai dėliojant skaidrias, užbaigtas, išpustytas, sakančiojo kontrolei paklūstančias istorijas. Jacksonas tvirtina, kad pasakojimas trauminius įvykius sudėliojant į nuoseklią istoriją leidžia kalbančiajam susigrąžinti prarastą savosios galios jausmą. Būtent kuriama istorija įgalina, suteikdama galimybę pajusti, kad esi pasakojimo subjektas, veikėjas. Siužetas taip pat sukuria autorinei valiai paklūstančią tvarką, t. y. organizuoja pasaulį pagal tam tikras, jau paties pasirinktas taisykles. Galvoju – pagal kokią logiką surikiuotas Kalvaičio viso romano pasakojimas? Manyčiau, kad pasakos: herojus įveikia visus išbandymus, patys blogiausieji nubaudžiami (Atamanas ir Juodoji Pirštinė vienas kitą papjauna dvikovoje), o pabaigoje sutinkama išsapnuotoji „karalaitė“. Laiminga pabaiga sutaiko herojų su praeitimi, o skaitytoją nuramina, apdovanodama iliuzija, kad nuo traumų pasveikstama.

Komentarai / 1

  1. Au.

    Nu nu nu. Ramusis Donas, du tomai, išėjo dar 1940-1941 m. Paskui visi keturi jau Tykiojo tomai, 1945-1947 m. Tik tada 1949-tų pirmas tomas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.