JULIUS KELERAS. Eilės

nešusios dangų

kontūzyta siela, ji šlapinas tarp žydinčių alyvų,
prisimena dangų, kurį prarado, kuris nutolo
kaip vaizdas vaikiškame žiūrone, kurį sukaliojant
matydavos spalvotų, beveik neįmanomų stiklų geometrijos

neatšaukiamos, atgal neprikviečiamos abstrakčių
vaizdų slinktys, nieko nereiškiančios, vien brėžiančios
liniją, saugančią mus nuo mirties net ir sekmadieniais,
kai veržės iš visur purpurinės alyvos, kažkam nešusios dangų

lapė urve

jis vienas, beveik vienas tuščiam kambary,
jei ne tie tūkstančiai knygų, taikiai
suglaudusių nugaras ir pasiruošusių
bet kada ištiest jam pagalbos puslapį

jis vienas, vienas toks šitam dideliam kambary,
šitam baltam lape, šitam neišvaikščiotam paplūdimy,
kur žuvėdros nepalieka pėdsakų ore nei smėly,
nes juos iškart aprašytų koks nors vienuolis arba poetas

jis vienas šioj atviroj erdvėj, vienas toks –
ir vien tik apdaužyta Budos statulėlė
ant rašomojo stalo dar gali sutvirtint nematomą,
kaip lapė urve pasislėpusią jo vienatvę

Neris. Antakalnis ir Žirmūnai

tai, kas paslėpta, verias lėtai – kitoj upės pusėj ji auga
stebėdama žole pavasariais apeinantį kalną, svajodama
apie nuostabų, įveikiamą tiltą, žėrinčius akmenis upės dugne,
kreivas, spindulių perlaužtas žuvytes, kurios be skausmo
persikeltų į jos sapną, saugiai ir be menkiausio pavydo

svajodama apie tikslių prisilietimų tvarkaraščius,
neatsiliekančius nuo debesų srauto – slaptai
ir tyliai laiminga iš būsimo laiko persikeldama į kitą
krantą iš anapus upės, kur dar net neprasidėjo atolytis,
nekalbant apie šviesius, vilties nepaliekančius bičių antskrydžius

kas atsitiks iš tiesų – derėtų paklausti vandens,
tos tėkmės, kurią taip uoliai irklu
dalijo prisimerkęs,
cigaretę įsikandęs keltininkas,
kuriam į galvą nebūtų atėję užsiimti kalno astrologija

sapno katalogas

seni, nežinomos paskirties daiktai,
plastmasinės lėlės, mechanizmų dalys, vaiko verksmas,
išlikęs nosinėse, vyšnios karkasas, marionetė,
be virvelių, be liemenėlės, kiemo žibinto nutviekstu mons veneri,

kažkokie instrumentai, kurių niekada nemačiau,
bet kurie matė mane, gal druskos kasyklose, gal prie
mokyklos durų, gal gulintį sniege
kaip vyno prisisunkusį meteoritą

gal pelkėse po pamokų bandantį šokinėt kaip gandrą
ant atsileidžiančio ižo – kas matėt, prisipažinkit,
kas sudėliojot tuos daiktus, prisipažinkit,
taip sudėliojot, kad jie ėmė nebepaklusti

ėmė gyvent savo gyvenimą užribiuos, užkampiuos,
ten, kur negalima, ten, kur viskas užžėlę varpučiais,
ten jie ėmė gyventi beprasmiškai kaip kablelis tuščioj,
neapgyventoj pastraipoj, kaip tuščiam voke – laiško eilutė

kaip nebežinantis lašas, praardęs voratinklį –
kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau
nėra kam paklusti, nėra kam sustoti ir aš vėl išeinu
į niekur savęs – kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

sode

aš prisiskinu kriaušių ir padedu
jas ant stalo

per tą laiką stalas nubąla
ir sniegu pasidengia

kažkas apsirengia šilčiau,
o kažkas nusirengia

pievose kvepia medus,
o slyvoj senoj ilsis varnėnas

galima juoktis arba prabust –
šiandien mažai kas keisis

vienas kitas belaisvis, viena kita
moneta nugarmėjus į prarają

raištis pirato, kuriam jau vietos
nėra nė vienoj mūsų knygoj

arba dar kas nors neesmingo,
kas nieko negali pakeisti, kol

per klaidą aš užsimerkiu
ir gaila tavęs, jau pasenusios

primusas

skeveldrų, plytgalių, laikraščių, visa ko –
sandėliuke: seniai nenaudojamos malkos,
pasvirus stiklinė su pridulkėjusiu vandeniu,
mentolinių dėžutė, nebeatpažįstamos kruopos

bet štai pro langelį – obelų mėnesienoje
braido mergaitė, tiksliau, lieknas šešėlis
grėbliuoja apsnigtus lapus beveik bedančiu
eschatologiniu, sunkiai paeinančiu grėbliu

kai įžengia vidun, pasirodo, tai ne mergaitė –
sulinkus ubagės šmėkla
paskenduolės akim, pastėrusiom rankom,
žeme besivelkančiom lapų pilnom rankovėm

sakosi čia kadaise gyvenus, netgi mylėjus,
atpažįsta, rodo vorų tinklus palubiuos,
šaukia juos vardais kaip žilvinus,
tyliu, įsimylėjusios pamišėlės balsu

sakosi esanti viešnia iš praėjusio laiko,
rodo kažkieno nubučiuotų skruostų žymes,
akiduobes, kur kadaise žydėjo žydrai ir laimingai,
lagaminų pėdsakus, išraižytus dulkių stačiakampiais

prašosi leisti sniegą paversti į lietų, į sūrią dykumą,
o paskui atgal – į vienintelę ašarą, kuri vasarą sode
dubeny nebeskęstų – prausiantis, išskleidus plaukus,
dainuojant ar apsisapnavus

prašosi kasti sniegą, leist žvilgtert
pro langą ar bent tarpdury surūkyt
vieną, dar anuomet sušlapusią cigaretę
ir atsigert iš kadaise sudužusio mano puodelio

kad dar tik vandens vidurys, kažkodėl sakau jai
tyliai Brisiaus balsu, bijodamas, kad ją atpažins
senas šaukštas stalčiuje, sulinkusios batų dėžutės
ar, neduok tu Dieve, primusas, seniai apakęs gonkely

vaikystės bute iš balkono žiūrint į Nerį

o paskui tu išmoksi skaityti, dėlioti
skaičius, vėliau – siūti sagas ir lygint,
geriausiai tau seksis užuolaidos,
papilkėjusios tiulio užuolaidos,
nes jos, kaip ir tu, mėgo žiūrėti
į tamsą, kur kartkartėm galėjo
praplaukti garlaivis

žiūrint į nematoma. akvariumas

žuvys ieško kelio namo,
rakina visas neįmanomas duris,
kurios visiems kitiems – netgi
darželio vaikams – taip ir lieka nematomos

taip ir varstos kažkur už mūsų,
bet vos tik atsigręži – išnyksta, išblunka
ir nieks nebesujuda anoj, už sekcijos
seniai užkritusioj, vaikystės fotografijoj

nei tu, nei mama, nei auklėtoja,
nei prisimerkę įsauly darželio vaikai –
jie vis dar yra sustingę –
tarytum visi būtų mirę

šitam prakaito karštyje

balandžių burkuotėj imi atpažinti save,
pėdinantį į mokyklą, pėdinantį į patį
pragaro dugną, kur verdamos ne vien
vermišelių raidelės ir skaičiai

kas tu esi? – klausia mokyklos sargas,
o tu negali atsakyti,
kas tu buvai? – klausia blizgi uniformos
raidė, ištrūkusi tau iš skverno

ir vėl negali – tikriau, niekad neatsakysi,
nes nežinai, nes žinai: jau nebesi tuo,
kursai stumia prišalusią durų geležį
aštuntą valandą ryto

o visgi, kas tu esi? – klausia
aukštyn pasislinkęs laikas,
tai visgi, kas tu buvai? – klausia
suspaustas tarp pirštų raudonas serbento lašas

angelas, ieškantis išėjimo, angelas,
ieškantis dūmtraukio, kad nesėkmingai galėtų
pabėgti, angelas, ieškantis smalkių malonės, dūmų,
kad sušiltų rankas pagaliau šitam prakaito karštyje

į šiaurę

kambarys, kuriame ieškai pamesto daikto –
metalinio ženkliuko, uniformos sagos, aplankstytais
kampais atviruko su svetimo miesto vaizdu, ten
kažkas tebesveikina tave su dešimtuoju gimtadieniu

perdegusios lemputės ieškai, ji plieskia nuotraukų
kaugėj kartono dėžutėj, perdegusios lemputės, tiesiog
pamiršai ją išsukti – pamiršai atsikvėpti prieš nerdamas
į degančią jūrą, virpantį prisiminimų prakaitą

neišrašytą pojūčių diktantą, kurio diktatorius
buvo pavargęs, beveik išrašytas pieštukas, palinkusį
veidą mėnesienos šviesoj matęs kaip niekas dar kitas –
šviesos apnuogintą, išplėštą, akmenėjantį veidą

matęs akis, žvelgiančias pro langą į sodą
ir nematančias sodo, matęs negyvus debesis,
laukiančius, kol juos užkas ir volungės
vėl galės kažkam, tik ne man prabilti iš naujo

ką dar gali man pasakyti laukymėj, kur niekas
jau nebežydi, o tavo plaukai, o tavo plaukai guli
šešėly pavargę kaip kumelių kaimenė, mėnesį
nesustodama, užuosdama jūrą, bėgus aklai į šiaurę

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.