Egzistencijos ratas: triptikas

GRETA SIRVIDAITĖ

Siaura, iš padangių nutįsusi saulės gija atsirėmė savo akinančiu prisilietimu ir prižadino Kmedą. Virš galvos kabėjo maži svarainiai, liežuvio galiuku it varliūkštis juos gaudė berniukas. Viena jų pusė, kairioji, buvo dar neprinokusi, o dešinioji – tryško vaiskiu geltoniu. Berniukas patrynė akis suriestais į kumštį pirštukais ir taip paryškėjo jį supantis vaizdas. Pasaulis buvo pasiskirstęs į du lygiagrečius spalvų potėpius: vienas jų šviesiai mėlynas, kitas – ryškiai oranžinis. Ties

Autorės piešinys

jų susikirtimo vieta atsirado dar kažkas, ką Kmedas sunkiai galėjo suvokti. Jis plačiai atmerkė akis, tada prisimerkė, lyg fokusuodamas antraplanį kadrą, ir aplaižė savo apkepusias nuo saulės lūpas. „Vanduo!“ Iš pradžių nedrąsiai, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką mato, o vėliau vos ne kūliais skubėjo išsigelbėjimo link. Atsidūręs oranžinio potėpio viršuje, berniukas sumišo – vandens nėra. Suėmė rankomis plaukus ir kratė po jais užsislėpusį smėlį. Galvoje užčiuopė didelį šašą ir pradėjo lupinėti jo kraštus. Sucypė iš skausmo, kai pasiekė jo branduolį. Skausmas padėjo suprasti, kad mato apgaulingos tikrovės miražus.

– Ak, jei dabar su manimi būtų mokytojas Nadzis… – tyliai pagalvojo Kmedas ir giliai atsiduso.

Staiga berniukas parkrito ant žemės ir alkūnėmis prilaikė viršutinę savo kūno dalį. Jis priminė akrobatą, kuris tuoj atliks triuką ar kokį visiškai nenuspėjamą manevrą ir nustebins publiką. Deja, žiūrovų aplink nebuvo, gal tik vienas kitas ropojantis driežas. Kmedas pasėmė saują smėlio ir švystelėjo sau į veidą.

– Prakeikimas!

Dar labiau įpykęs ir įtikėjęs tikrovės beviltiškumu, antrą kartą ryžosi pasemti saują smėlio. Pilstė jį iš vieno delno į kitą, kol siaura smėlio srovele nubrėžė didelį apskritimą aplink save.

– Štai čia aš saugus!

Pradėjo temti. Danguje įsižiebė mažos švieselės. Dykuma priminė tuščią šokių aikštelę. Plokštelėje sukosi Yanni daina „Nightingale“. Kmedas nejučiomis užmerkė akis.

Didžiulės jūros bangos priminė kovos lauką. Bangoms susidūrus, žiežirbavo balti vandens purslai. Nadzis, laivo kapitonas, užsispyrė plaukti į Indiją dar šiandien. Visa įgula prieštaravo, be perstojo įtikinėjo jį, kad plaukti tokiomis sąlygomis gali būti pražūtinga, tačiau palaužti Nadzį tolygu vien tik adata kovoti su liūtu. Iškėlus iš vandens inkarą, laivas kaipmat atitolo nuo kranto. Jauniausias įgulos narys – Kmedas buvo dar visai vaikas. Jis neturėjo nei šeimos, nei giminių, tik vienintelį gyvenimo mokytoją Nadzį.

– Žiūrėk, berniuk, ten toli toli, kur jau akis nebeįmato, yra Indija. Ten mūsų laukia Secilija. Pameni ją, berniuk?

– Taip, Nadzi.

– Ji garsi šamanė, turinti paviljoną prie Gangos upės, ji tave pagydys.

– Gerai, Nadzi.

Jūra toliau augo lyg ant mielių. Denyje kaupėsi vanduo, jis vis labiau sunkėsi ir it švinas tempė laivą į gelmes. Nadzis bandė kalbėti maldas, apsaugoti laivą ir įgulą įvairiais užkeikimais, tačiau viskas atrodė beviltiška. Kmedas susirietė į kamuoliuką, stengėsi, kad jo kūnas nepaliktų tuščių oro kišenių. Kažką tyliai murmėjo, kartkartėmis išleisdavo skardų, mykiantį balselį. Rankoje laikė baltos kreidos gabalėlį. Staiga pro kajutės durų apačią pradėjo plūsti vanduo. Nuo atsispindinčių žvakių šviesos mažos vandens srovelės atrodė it deganti lava. Jos kartkartėmis sustodavo, tarsi apsižvalgydamos, ar yra kas viduje, ir išgirdusios kokį nors krebždesį toliau raitėsi it gyvatės. Gyvatėms jau bešnypščiant įkandin, Kmedas staigiai atsitiesė ir apibrėžė kreida apskritimą aplink save.

Kmedas prabudo. Troškulio jausmas dingo it bangos nublokštas laivas. Ant prinokusių svarainių šakų sirpstantys dideli vandens lašai teškėjo berniukui ant veido. Nedidelis debesis kabėjo virš apibrėžto apskritimo. Berniukas išlygino smėlį ir apskritimo neliko. Debesis kaipmat atsitraukė.