Studentiška vasara Tolminkiemyje

JONAS STALIULIONIS

KRISTIJONUI DONELAIČIUI – 300

Dažnai prisimenu savo pirmą studentišką vasarą Donelaičio žemėje. Per keturiasdešimt penkerius metus išdilo daug veidų, vardų, epizodų… Bet patys ryškiausi įspūdžiai vis kirba atmintyje. Žiūrėdamas į pageltusias nuo laiko nuotraukas, nubraukiu užmaršties dulkes ir iš senų prisiminimų dėlioju tos vasaros mozaiką…

Vieną saulėtą 1967 metų birželio dieną mes iš Vilniaus universiteto autobusu išvažiavome į Karaliaučiaus kraštą, į Tolminkiemį. Mes – tai būrelis universiteto lituanistų ir istorikų, pagrindinė archeologinės ekspedicijos, kuriai vadovavo Adolfas Tautavičius, o jam talkino aspirantas Vytautas Urbanavičius, darbo jėga. Vėliau šie abu vyrai tapo iškiliais mokslininkais, archeologijos profesoriais.

Autobusas rieda pro Senąją Varėną, Perloją, Merkinę… Mes, antro kurso lituanistai, šiuo keliu važiuojame jau antrą kartą. Mat prieš porą mėnesių kurso vadovė docentė Petronėlė Česnulevičiūtė jau buvo surengusi ekskursiją po Dzūkiją. Tada Perlojoje pirmą kartą pamačiau Vytauto paminklą, sužinojau, kad mūsų kuratorė – Perlojos Respublikos prezidento Jono Česnulevičiaus duktė, nuo Vinco Krėvės legendose aprašyto Merkinės piliakalnio žiūrėjau į žilą Nemuną ir sravų Merkį, menančius mūsų tautos garbingos istorijos puslapius… Taigi važiuojame jau pažįstamais tarp pušynų vingiuojančiais keliais, prisimename „Metų“ būrus, renkame vieni kitiems vardus: tą vadinsime Plaučiūnu, aną – Dočiu, o va ten linksmai šnekučiuojasi Slunkius ir Pelėda, šalia jų šnabždasi Jakė su Pime…

Po pietų privažiuojame Kybartus. Greitai kirsime sieną. Kadaise, prieš šimtą su viršum metų, „kai caro batas mindė knygą ir žodį gimtąjį užgynė“, šiomis vietomis nusidriekė knygnešių keliai. Tamsiomis naktimis žmonės, rizikuodami gyvybe, su knygų ryšuliais pereidavo sieną. Taip lietuviška knyga ir laikraštis pasiekdavo maskolių užguitus mūsų neraštingus protėvius, juos švietė, žadino tautinius jausmus. Todėl šito krašto, kaip kokios užgesusios žvaigždės, šviesa vis tebešviečia, o mes, daugelis pirmą kartą, įvažiuojame į išnaikintų savo brolių prūsų žemę. Septynis šimtus metų vokiečiai trypė šį kraštą, bet lietuviška dvasia vis dar alsavo ir plaukė į Didžiąją Lietuvą. Čia šviesą išvydo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuviška gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, susibūrė pirmoji lietuviška draugija „Birutė“… O kas suskaičiuos, kiek rašytojų, poetų, kultūros ir visuomenės veikėjų, puoselėjusių lietuvybę, išugdė šis kraštas. Daug, labai daug, bet, deja, daugiau nieko neišugdys. Sentimentus šiai žemei jaučia kiekvienas lietuvis, ir pareiga šaukia bent kartą pereiti šviesuolių, puoselėjusių lietuvybę, pėdsakais, tragiškais prūsų kovų keliais…

Dar kartą mintyse rikiuoju šio krašto istoriją. Ir atmintin pasibeldžia Salomėjos Nėries eilėraštis „Donelaitis“. Žiūriu į bėgančius pro šalį medžius ir šnabždu:

Miestai ir miškai – upelio krantas:

Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –

Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,

Kur palaidota narsi tauta.

Eilėraštyje kaip vėjo šuorai prieš akis praūžia amžiai, nupučiamos dulkės nuo užmarštin nugrimzdusių tolimų laikų, atgyja prūsų kovos, pralaimėti sukilimai, išnyra Donelaitis su savo būrais…

Siauru, dar vokiečių asfaltuotu keliu dardam pro apgriuvusius namus, šiukšlinas gyvenvietes, „besipuikuojančias“ naujais rusiškais vardais. Žiūrime su dabar gerai žinomu rašytoju Rimantu Vanagu pro autobuso langą, piktinamės ir stebimės. Lietuvoje tokių vaizdų nepamatysi. Po kelerių metų Rimantas parašys eilėraštį „Donelaitis“, skirtą mūsų ekspedicijos dalyviams.

Pervažiuojame Stalupėnų miestelį, pervadintą Nesterovu… Pagaliau Tolminkiemis, jau dvidešimt metų vadinamas Čistyje Prudais. Einame, dairomės, o iš mėšlu užverstų kiemų srutos srūva į griovius, pievas, upelius… Žiūrime ir niekaip negalime suprasti, kodėl Čistyje Prudai. Aplinkui nė vieno švaraus tvenkinio, nė vieno skaidraus upelio… Kas sumanė taip pasityčioti iš šito mums brangaus kampelio. Ir vėl prisimenu to paties Nėries eilėraščio eilutes: „Mums gyvi beliko Donelaičio raštai, skambūs dar lietuviški vardai…“ Man net atrodo, kad, įpindama žodelį „dar“, poetė tarsi nujautė – po kelerių metų skambių lietuviškų vardų nebeliks. Jie bus ištrinti iš krašto žemėlapių ir gyvens tik žmonių atmintyje.

Ant dideliais medžiais apaugusios neaukštos kalvelės mus pasitiko prieš du šimtus metų Donelaičio statytos bažnyčios griuvėsiai ir šalia jų 1964-aisiais įbetonuotas paminklinis akmuo, ant kurio lietuviškai ir rusiškai užrašyta: „Šioje vietovėje 1743–1780 metais gyveno lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis.“ Tas akmuo – tai didelių užmojų ir didelių darbų pradžia. Tada, minint poeto 250-ąsias gimimo metines, ir buvo suplanuota atkurti Tolminkiemyje Donelaičio memorialines vietas. Mūsų archeologinė ekspedicija – šių darbų sudedamoji dalis.

Apmaudžiausia, kad Donelaičio bažnyčią sugriovė ne karas, o pokaris. Karas bažnyčių beveik nepalietė. Jas griovė iš plačiosios Sovietų Sąjungos atvežti naujieji gyventojai, kuriems užkariautas kraštas tapo „iskono russkaja zemlia“. Ir, deja, buvo sugriauta ne tik ši. Dar per du šimtai krašto bažnyčių jau po karo virto griuvėsiais. Socializmui bažnyčių nereikėjo, todėl jų griovimą tylomis laimino vietinė valdžia, nesirūpino ir aukščiau sėdintieji.

Vaikštau po griuvėsius ir bandau įsivaizduoti Donelaičio bažnyčią su bokštu, su langų vitražais, altoriumi, su nepakartojamu varpo skambėjimu… Pakeliu galvą aukštyn ir ant vienos sienos išvystu žaliuojantį nedidelį berželį. Žiūri jis nuo pusiau nugriautos sienos ir stebisi XX amžiaus vidurio barbarų darbais. Tas berželis ir dabar tebestovi mano akyse.

Atsiremiu į sugriuvusią iki langų sieną, ir išnyksta tie mus skiriantys du šimtai metų, netgi išgirstu Donelaitį iš sakyklos barantį būrus:

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin,

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.

Kitą dieną iš pat ankstaus ryto kibome į darbą. Vieni nusitvėrė kastuvus, kiti – laužtuvus, tretiems liko neštuvai. Pirmiausia tvarkėme aplinką. Paskui jau iš bažnyčios vidaus nešėme ir nešėme akmenis, žemes, betono, tinko nuolaužas. Dirbdami stengėmės prakalbinti poetą. Bandėme įsivaizduoti, kaip jaustųsi Donelaitis, sužinojęs, kad gyvena ne Tolminkiemyje, o Čistyje Prudų kaime, kuriame negirdėti nei lietuviškos, nei vokiškos šnekos.

Šie apleisti griuvėsiai jau seniai nedomino naujųjų gyventojų. Stogo skarda, medinis bokštas, gegnės jau buvo ištampyta ir sunaudota „pagal paskirtį“. Žmonės, negerbiantys, nesaugantys svetimos kultūros, istorijos, nesukurs ir savos. Bet juk istorija niekur nedingsta. Ji ne lašas vandens ant įkaitusio akmens – neišgaruoja. Ateis laikas, ir ji prabils. O ir Donelaičio dvasia niekur nedingo. Jos niekas nenukariavo, nepaėmė į nelaisvę, neišvežė į Sibirą…

Dar buvome labai jauni, baigę vos po vieną du kursus, ir mums sunkiai sekėsi tramdyti emocijas. Skaudėjo širdį dėl okupantų išniekinto krašto, keletą amžių buvusio mūsų kultūros ir literatūros lopšiu, žiūrėjome ir piktinomės aplaidumu, barbariškumu, nepagarba… Ypač mūsų pyktis sukunkuliavo, kai vieną rytą, atėję į darbą, pamatėme akmenimis ir plytomis apdaužytą vos prieš keletą metų įbetonuotą Donelaičio atminimo akmenį. Taip, jie iš tikrųjų nekenčia mūsų kultūros, mūsų istorijos, mūsų kalbos ir mūsų pačių, atvažiavusių gaivinti šitų mums brangių relikvijų.

Kasdien kantriai triūsdami, išvalėme bažnyčios vidų. Klausydami ekspedicijos vadovų nurodymų, kasėmės gilyn, neradę rūsio, slinkom prie tos vietos, kur pagal apskaičiavimus buvo altorius. Kasinėdami tai šen, tai ten aptikome ir žmonių kaulų. Bet tai buvo kažkokie nelaimėliai, atsitiktinai atsidūrę šioje šventovėje.

Dirbdami ir vaikščiodami Tolminkiemio ir jo apylinkių takais, bandėme suvokti, ko čia daugiau – krikščioniškos Donelaičio ar pagoniškos prūsų dvasios. Aplinkiniai vietovardžiai – Šventainės upelis, Romintos giria, Romintos upė – rodo gilias sąsajas su pagonybe. Gal iš tikrųjų kadaise čia buvo Nadruvos senmeldystės centras Romuva. Gal ir dabar senieji dievai, išgirdę suprantamą kalbą, žiūri iš aukštybių ir laimina mūsų darbus. Juk ir prūsų dvasia vis dar gyva piliakalniuose, akmenyse, senuose medžiuose… Mes, lituanistai, profesoriaus Jono Kazlausko (po kelerių metų jis žuvo mįslingomis aplinkybėmis) paskaitose pramokę keliolika prūsų kalbos žodžių, bandydavom jais prakalbinti medį, kalną, akmenį, upę… Šita užmarštin nugrimzdusi kalba, iš katekizmų ir žodynėlių sulesioti jos atskiri žodžiai, lyg kokie apsamanoję akmenys, priminė senos tautos tragišką istoriją. Kartais dideli medžiai Romintos pakrantėse pašnabždėdavo kokią nors pagonybės laikų legendą, o kartais sapnuose pamatydavau prie išniekinto aukuro raudančią vaidilutę.

Dirbome iš tikrųjų daug, bet užteko laiko ir poilsiui, ir pramogoms. Rengdavome ekskursijas, pasilinksminimus, važiuodavom maudytis į ežerą. Šventėme ir Jonines, ir Petrines, ir… Tos šventės mus suartino, padėjo geriau susipažinti. Ir taip surinkti įvairių kursų ir specialybių studentai tapo darniu kolektyvu.

Vyriškoj draugijoj po vieno kito stiklelio atsirišdavo liežuviai ir prasidėdavo literatūrinė diskusija. Bandantys plunksną trečiakursiai Viktoras Brazauskas ir Bronius Kašelionis prisimindavo su jais lituanistikos mokslus krimtusį Antaną Kalanavičių. Buvo smalsu išgirsti iš pirmų lūpų apie man mažai žinomą poetą. Mat rudenį mane suintrigavo antro kurso bibliotekininkų, su kuriais gyvenau Tauro bendrabutyje, kategoriški teiginiai. O jie pasipylė po Kalanavičiaus, save titulavusio poetu, korespondencijos „Jaunimo gretose“. Ypač negailestingai jį talžė universiteto teatre vaidinantis Vytautas:

– Kalanavičius – ne poetas, o nevykėlis. Pernai universitete studijavo literatūrą, mokslai nesiklijavo, tai šiemet nulėkė į pedagoginį, bet ir ten jam nieko neišeis. Ne tik į poetus neišeis, bet ir mokslų nebaigs.

Po tokių žodžių nežinojau nei ką sakyti, nei ką galvoti. Mano kambario draugai Kalanavičių pažinojo nuo stojamųjų egzaminų 1965 metais, o aš, ką tik grįžęs iš rekrūtų Užbaikalėje, poeto tokia pavarde nebuvau net girdėjęs. Tai sėdėjau ir klausiausi. Tiesa, dvejonių kilo, bet patylėjau. O štai dabar Tolminkiemyje išgirdau visiškai priešingą nuomonę. Mano studentiškos vasaros draugai Viktoras Brazauskas ir Bronius Kašelionis Kalanavičių laikė talentingu ir pranašavo gražią poetinę ateitį. Klausydamasis jų argumentų, prisiminiau Mariną Cvetajevą, kurios eilių knygą rekrūtuose pusę metų vežiojausi tanke po Buriatijos stepes. Tokį artimą mano sielai jaunutės poetės eilėraštį dažnai skaitydavau atokvėpio valandėlėmis Selengos pakrantėse ir išmokau atmintinai:

Моим стихам, написанным так рано,

Что и незнала я, что я – поет,

Моим стихам, как дрогоценным винам,

Настанет свой черед.

Kurso draugų pranašystės išsipildė. Deja, tik po daugelio metų. Kalanavičiaus viso gyvenimo poezijos knyga „Ne akmenys guli“ išėjo 1994 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, prabėgus porai metų po autoriaus mirties. Beje, ne vien mūsų Kalanavičius, bet ir daugelis talentingų pasaulio menininkų buvo pripažinti tik po mirties.

Po septyniolikos įtempto darbo dienų pavyko aptikti vieną kapavietę, netrukus – ir kitą. Dabar jau teko kruopščiai, tiesiog juvelyriškai dirbti. Kastuvus ir laužtuvus iškeitėme į šepečius, gremžtukus, šepetėlius. Mums buvo įsakyta darbuotis nejudinant kaulų. Todėl žemes reikėjo valyti labai atsargiai.

Lietuvos senosios literatūros mokslininkai žinojo, kad vienas kapas yra Donelaičio, o kitas – jo amžino priešininko, pagadinusio senatvėje daug sveikatos, amtmono Teofilio Ruigio. Gerai, kad to nežinojo poetas, miręs keliomis savaitėmis anksčiau. Tokia „draugystė“ jo tikrai nebūtų nudžiuginusi.

Vieną tų metų liepos dieną į Tolminkiemį suvažiavo įžymūs mokslininkai, profesoriai: Jurgis Lebedys, Jonas Nainys, Kostas Doveika ir kiti. Jie apžiūrėjo kapavietes, šnekėjosi, diskutavo… Paskui paprašė III kurso istorijos specialybės studentą Vidą Abromaitį (po universiteto jis dirbo Varėnos rajono Panočių vidurinės mokyklos mokytoju) lipti į duobę. Vidas iš pirmos kapavietės kelia vieną kaulą po kito, o Nainys matuoja, vardija ligas, palikusias ant jų savo pėdsakus, nustato mirusiojo lytį, amžių. Paskui panaši procedūra kitoje kapavietėje. Tada konstatuoja:

– Pirmoje kapavietėje palaidotas žmogus mirė išgyvenęs daugiau kaip šešiasdešimt metų, o antrasis – apie dvidešimčia jaunesnis.

Taigi abejonių nelieka. Pirmas kapas – Donelaičio, antras – Ruigio.

Kažkas šia proga ima deklamuoti: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ O aš prisimenu prieš kelerius metus parašytos Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ eilutes: „Privalom iš savęs kažką išmesti, kad Donelaitis tilptų širdyje…“

Taip Tolminkiemyje baigėsi mūsų studentiška vasara, palikusi visam gyvenimui neišdildomų įspūdžių. Nenumaldomai bėga laikas, o tos vasaros dvasia tebešildo mano jaunystės atsiminimus.

●

Po trejų metų archeologas Vytautas Urbanavičius sukūrė skulptūrinį dokumentinį Donelaičio portretą, o poetas Kazys Bradūnas Čikagoje išleido eilių knygą „Donelaičio kapas“. 1979 metais atstatytoje bažnyčioje atidarytas poeto muziejus, o jo palaikai palaidoti toje pat vietoje specialiai įrengtoje kriptoje.