Poezijos pavasaris 2020
TOMAS DIRGĖLA
Pirmas paveikslas
Salė. Netuščia, žinoma: vienoje pusėje pilna didelių dėžių su vieno prekybos centro logotipais – tai verslininkai kultūrą remia, dalį salės išsinuomoję sandėliavimui. „O tempora!“ – sušuktų Maironis, „O mores!“ – pasakytų. Bet mirė.
Salėje esti ir kėdžių, pora mikrofonų. Ir žiūrovų netrūksta. Prie patalpos gale esančio mikrofono stovi PIRMASIS POETAS, bebaigiantis skaityti savo eilėraštį.
PIRMASIS POETAS. …ir taip juoda, taip skauda, nors viskas gerai, bet negali taip būti, nes esmi poetas. Taip juoda, taip skauda, taip noriu numirti…
Žiūrovai ploja. Prie mikrofono prieina VEDĖJAS.
VEDĖJAS. Ačiū. Kviečiu kitą mūsų šio vakaro skaitovą.
Prie mikrofono prieina ANTRASIS POETAS.
ANTRASIS POETAS. Labas vakaras. Be pavadinimo. Išplėšk man liežuvį, nukirsk mano kojas, išrauk man akis, nukapok man ausis, nes nebegaliu aš ilgiau taip gyventi, kai šitaip sunku, kai aplink tik tamsa. O Dieve, ateik ir mane pasiimk!
Žiūrovai ploja. VEDĖJAS prie mikrofono pakviečia kitą skaitymų dalyvį, šis prieina.
TREČIASIS POETAS. Sveiki. Kodėl. Kodėl gyvenimas toks trumpas, o kodėl? Ir kam išvis gyventi reikia mums, kai šitaip liūdna širdyje ir akyse, ir šitaip rieda ašaros kasdieną… (Pradeda ašaroti) Ir kam aš čia toks reikalingas? Varge varge, kiek kančių turiu iškęsti…
Žiūrovai poetą palydi plojimais. Ant scenos užlipa
KETVIRTASIS POETAS.
KETVIRTASIS POETAS. Sveiki. Juodas šis eilėraštis, juodas kaip gyvenimas, juodas kaip negridas, juodas kaip mirtis. Kaip norėčiau šiandien imt ir nebebūti, nes žinau, kad saulė niekad nenušvis…
Žiūrovai ploja. Prieš tai skaičiusį pakeičia paskutinis skaitovas.
PENKTASIS POETAS. Kaip man gera… (Iš žiūrovų į sceną atskrenda kiaušinis) Kaip man gera, aš toks jaunas… (Atlekia ir ne pats šviežiausias pomidoras) Ir galiu šypsotis…
Tarp žiūrovų nuvilnija juoko banga.
JUOKO BANGA. Cha cha cha, chi chi chi!
TRUPUTĮ PIKTAS ŽIŪROVAS. Tai eik iš čia ir šypsokis!
TAIP PAT PIKTAS ŽIŪROVAS. Nemoki rašyti, nerašyk!
ŽIŪROVAS SANDĖLININKAS. Jūs dar čia ilgai? Už valandos prekes atveža.
Žiūrovai atsisuka, ŽIŪROVAS SANDĖLININKAS paraudonuoja ir nutyla. PENKTASIS POETAS palieka vietą prie mikrofono, jį pakeičia VEDĖJAS.
VEDĖJAS. Štai ir baigėsi vienas jau penkiasdešimt šeštojo „Poezijos pavasario“ renginių – pradinių mokyklų moksleivių poezijos konkursas. Kol komisija skaičiuos balsus ir nuspręs, kuriam gi iš jaunųjų poetų atiteks antidepresantų rinkinys, į sceną kviečiu dėl šio renginio pasitelkus naujausius išradimus iš numirusiųjų prikeltą Kristijoną Donelaitį. Kadangi garbus svečias savo kūrinį skaitys ne anglų, o lietuvių kalba, dėl jaunųjų mūsų dalyvių ir žiūrovų tekstas bus aiškinamas. Tai padarys vertėjas Domas Pirdėla.
Į sceną įeina DONELAITIS ir PIRDĖLA, abu atsistoja prie skirtingų mikrofonų.
DONELAITIS. Alučius ir sveikata.
PIRDĖLA. Alus ir sveikata.
DONELAITIS. Visi būrai ir ponai taria, kad alučius yra gerti sveika.
PIRDĖLA. Visi ūkininkai ir ponai sako, kad alų gerti yra sveika.
Tarp žiūrovų nuvilnija plojimai.
DONELAITIS. Kaimynka, kiemą rečiu palikus, su draugala smalstumą ima.
PIRDĖLA. Kaimynė, vietą prie sodybos pavertusi apleistu dirvonu, su drauge gardumyną vartoja.
DONELAITIS. Šaltyšius su sav žiupone, svodbą atšokę, šlovną alučių vitoja.
PIRDĖLA. Seniūnas su savo ponia, vestuvėse atšokę, šlovingą alų į kito sveikatą geria.
DONELAITIS. Tėvai irgi tetėnas pyvą, gyvatoj sulindę, visą nedėlią rykauja.
PIRDĖLA. Tėvai ir tetos vyras pirktiniu alumi, gyvenamojoj vietoj sulindę, visą savaitę džiūgauja.
DONELAITIS. Vaikinis, slūginę apsikabinęs, skinkį dideliais malkais geria.
PIRDĖLA. Vaikinas, tarnaitę apsikabinęs, silpną alų dideliais gurkšniais geria.
DONELAITIS. O giltinė po ašmo ąsuočio yna, kad iš būrų reik juką pasidaryti.
PIRDĖLA. O giltinė po aštunto ąsočio baubia, kad iš ūkininkų reikia kraujinę sriubą išsivirti.
DONELAITIS. Ir džiaugias būrai ir ponai papus turėdami irgi dužais virsdami.
PIRDĖLA. Ir džiaugiasi ūkininkai ir ponai, krūtis turėdami ir storais virsdami.
DONELAITIS. Sav kepenas ir pautus gausiai mylimu gėrimu vaišindami.
PIRDĖLA. Savo kepenis ir vyriškas sėklides mylimu gėrimu vaišindami.
DONELAITIS. Mokėdami cimbolais žaisti, nors niekad prie jų nei nesilietė.
PIRDĖLA. Mokėdami cimbolais groti, nors niekada su jais net negrojo.
DONELAITIS. Kai pristoka alučiaus irgi pyvo, visi apmauduoti ima.
PIRDĖLA. Kai pritrūksta alaus ir pirktinio alaus, visi ima graužtis.
DONELAITIS. Ir dukinėti praded, katgizmą kakaliui įmesdami.
PIRDĖLA. Ir pradeda dūkti, katekizmą įmesdami į krosnį.
DONELAITIS. Kas su kucium, kas su pūčka ar skaurada razbajų praded.
PIRDĖLA. Kas su pagaliu, kas su šautuvu ar keptuve pradeda muštynes.
DONELAITIS. Kas rėžtu ant rupuižes irgi ant savo vėmalų, keikestį leisdams, krenta.
PIRDĖLA. Kas kūlvirsčia ant rupūžės arba ant savo vėmalų besikeikdamas nukrenta.
DONELAITIS. Bet žino kožnas būras ir ponas, kad alučius yra gerti sveika!
PIRDĖLA. Bet kiekvienas ūkininkas ir ponas žino, kad alų gerti yra sveika!
Tarp žiūrovų vėl nuvilnija plojimai.
DONELAITIS. Ir tu nebūk būrpalaikis bloznas ar koks bostras.
PIRDĖLA. Ir tu nebūk neišmanėlis ūkininkėlis ar koks netikęs vaikėzas.
DONELAITIS. Savo gyvatoj vietoj ėdesio alučiaus turėk, o ne griko!
PIRDĖLA. Savo gyvenamojoj vietoj vietoje maisto turėk alaus, o ne grikių!
DONELAITIS. Būk šaunas ir liūbyk stuopom tą smalstumą.
PIRDĖLA. Būk šaunus ir mėk indais tą gardumyną.
DONELAITIS. Kaip tūlas būras ir pons tą sveikatos šaltinį vožija!
PIRDĖLA. Kaip dažnas ūkininkas ir ponas tą sveikatos šaltinį brangina!
Žiūrovai įsiaudrinę ploja. DONELAITIS su PIRDĖLA palieka vietas prie mikrofonų.
DONELAITIS (nuėjęs į šalį). Būrpalaikiai, nieko nesuprato…
PIRDĖLA. Tūlas dabar toks.
DONELAITIS pirmu taikymu palieka salę ir skubiai užsikasa atgal po žemėmis. Prie mikrofono prieina VEDĖJAS.
VEDĖJAS. Mūsų komisija ilgai galvojo, kurį iš jaunųjų poetų apdovanoti pagrindiniu prizu, tačiau originalūs pasirodė visi skaityti eilėraščiai.
Žiūrovai ploja, dalyviai šypsosi iki ausų ir dar aukščiau.
VEDĖJAS. Komisija, nenorėdama sugadinti šių jaunųjų talentų ir mūsų poezijos ateities, nusprendė pagrindinio prizo – antidepresantų rinkinio – šiemet neskirti niekam.
Žiūrovai ploja. Pora dalyvių nusišauna.
Antras paveikslas
Vienoje greitojo maisto užkandinių sėdi JAKUČIŪNAS, rankose laiko „Šiaurės Atėnus“ ir skaito šį tekstą.
JAKUČIŪNAS (perskaitęs). Ir kiekgi galima tokias nesąmones rašinėti…
Užkandinėje nutyla muzika, pro garsiakalbius pasigirsta baugus DIRGĖLOS balsas.
DIRGĖLA. Tol, kol tamsta mane savo apžvalgose pami… (Užsikosėja, baigęs kosėti) Dar klausaisi?
JAKUČIŪNAS. Taip.
DIRGĖLA (pastorinęs balsą). Kol tamsta mane savo apžvalgose paminėsi!
JAKUČIŪNAS pabalęs išbėga iš užkandinės.
JAKUČIŪNAS (bėgdamas). Na jau ne, reikia apie tą kvailį kitam rašiny užsiminti… O tai ir toliau kultūrinę spaudą terš!
