Vienos popietės pasaulis

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

O aš tegaliu [...] tikėtis, kad galvoj nustos sproginėt tos mažytės supernovos.

E. S.

Diena, kaip dviveidis Janas, turi dvi puses: viena jų – kaitri ir dulkėta, retkarčiais nuvilgoma vaivorykštinių fontano purslų ir muilo burbulų, grakščiai išsinėrusių pro smilgos kotelį iš vaiko lūpų; kita – prigesusi ir šešėliuota, lyg rūdos gysla liūne išplitusi dumblingais paupiais, ūksmėtomis liepų alėjomis, pienių pūkų prineštais plyšiais mūro sienoje, drėgmės prikaupusiomis vagelėmis žėrutyje. Niekaip negaliu apsispręsti, kurioje pusėje labiau norėčiau gyventi – kaip moterys rudeniop pamėgdžioja ugninius lapų vainikus, o gegužę įlieja šiek tiek geltonio sau į plaukus, taip ir aš norėčiau keistis su metų laikais, šviesos kritimo kampu, gyvatėmis ir chameleonais, substancijomis perregimose kolbose ir debesų paveikslais. Amžinas naujumo pojūtis, lyg oras pirmąkart nulijus, ir šiltas, it skarelė kvepiantis alyvom vėjo gūsis – gyventi verta vien dėl to, kad tai patirtum, kaip ir blankią, vėsią arbatinės tylą, kur susirenka nedaug žmonių, tik pasislėpti nuo liūties. Ant sienos ten kabo dailiai nuštrichuotos ir įrėmintos pakalnučių, veronikų, šalpusnių puokštelės, mieguistai markstosi balandiškos neužmirštuolių akys, rusvo medžio stalu ropoja perregimas voriukas, it būtų iš vandens – visa tai reikia pamatyti, kaip ir išgirsti sieninio laikrodžio tiksėjimą (ciferblate romėnų skaičiai tokie laibi, atrodo, sudėti iš apanglėjusių degtukų), o arbatžolės puodelyje kvepia giria ir laukinių bičių medumi, lapeliai sūkuriuoja verpetais ir it žvaigždynai išsidėlioja keisčiausiomis konfigūracijomis. Už lango neperžvelgiama vandens paklodė, vien žmonių skėčiai išsiskleidę dangop it didžiulės ryškios egzotinės gėlės, blaškomos ir taršomos vėjo, o medžių lajos sukaupusios tiek tamsos ir drėgmės, kad pūpso it kempinės. Tokia tad Melancholija – švelni, lyg prieblanda arbatinėj, galbūt stokoja šviesos, bet yra pilna nugludinto gintaro kvapo ir mažyčių metalinių sagelių tarp grindlenčių iš damų sijonėlių, tai jau atskira visata su savo dėsniais ir taisyklėmis, į tokią užuoglaudą kartkartėmis norėčiau užbėgti ir aš – o paskui pakilti ir išeiti į saulėtas pavasario gatves.