Amžinieji trienalės kontekstai

RŪTA JAKUTYTĖ

Į tapybos parodas visada norisi eiti net pasišokinėjant iš džiaugsmo, nes sumažėja tikimybė pamatyti pilną salę ekranų ar kitokių nuogosios, estetika nepridengtos koncepcijos menų. Net nejauku, kai pamatai, kaip žiūrovai suglumę spokso į juos kokias trisdešimt sekundžių, nes negalima greitai nueiti, juk pasirodys, kad nesupratai kūrinio, o tada skubiai lyg šiaudą griebia informacinius lankstinukus, stengdamiesi užčiuopti nors prasmės užuominą. Ir jiems viskas būna originaliai ir konceptualiai paaiškinta, todėl galima atsipūsti ir nusiraminti, nes, be niekio estetikos ir žymios pavardės, dar yra ir tas lapukas, kuris pateisina atėjimą į parodą. Taigi jau vien dėl to buvo smagu Šiuolaikinio meno centre išvysti 15-ąją tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę „Tapybos kontekstai“, kur stiprios tapybos pasiilgusi akis galėjo pasidžiaugti tiek tradicine, tiek šiuolaikine daile ir dargi užsienietiškais vėjais.

Tačiau naujas tendencijas ir kontekstus pastebėti ne taip lengva. Iš pradžių jie atrodo nematomi, visai kaip povandeninės srovės, lemiančios tėkmės kryptį, – atsiskleidžia tik gerai įsižiūrėjus vienišo po sales klajojančio žiūrovo akiai. Nors trienalių kuratoriai kiekvienais metais stengiasi apibrėžti lietuviškos ir tarptautinės dailės sąsajas, skirsto kūrinius pagal temas ar eksponavimo būdą. Žinoma, negalima juk visko sumesti į ŠMC namuką ir pristatyti, reikia tam tikros tvarkos, aprašo. Bet kaskart jis toks pats miglotas ir abstraktus. Pavyzdžiui, 13-osios trienalės tema buvo „Dialogai“, aiškinant tai kaip Lietuvos ir kitų šalių kultūrinį dialogą, kūrybinių idėjų bendrystę, senosios ir naujosios tapytojų kartos susitikimą. 14-oji, „Klaidingas atpažinimas“, tarsi sugestijavo šiuolaikinio meno naujoviškumą, mintį apie sudėtingą naujojo ir tradicinio meno atotrūkio momentą. Tačiau abi šios temos yra universalios, galima sakyti, tinkančios bet kurių metų trienalei apibūdinti, tai reiškia, kad darbų selekcija nevyko pagal kokią nors teminę koncepciją, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Šiais metais tema „Tapybos kontekstai“ (kuratorė Nijolė Nevčesauskienė) pasirinkta komparatyvinei analizei, žvilgsniui į šiuolaikinę Lietuvos tapybą tradicinės prieškario dailės, arsininkų tapybos kontekste. Pažvelgti, kas pasikeitė, kas panašu, tačiau tai jau palikta žiūrovui. Užsienio menininkų darbai sudaro tarsi antrąją kontekstų idėjos dalį, teminių sąsajų su šiuolaikiniais lietuvių kūriniais paiešką, bet ir vėl tai yra universali tema, tinkanti bet kokiems darbams bet kuriais metais eksponuoti.

Galbūt tai nenoras varžyti savęs pasirenkant kūrinius, o eksponuoti tikrai dėmesio vertus darbus nepaisant kokių nors kriterijų, nes tai irgi gali būti problema. Pavyzdžiui, 12-oji trienalė „Septynios tapybos tiesos“ kritikuota dėl tam tikro savęs suvaržymo ir noro kūrinius įsprausti į rėmus,

Jesper Blåder. Bėk, bėk. 2012

taip pat dėl užsienio dailininkų paveikslų atrankos atsižvelgiant vien į panašumą į lietuvių kūrinius. Taigi visą laiką yra „už“ ir „prieš“, o šiais metais žiūrovui suteikta visiška interpretacijos laisvė, nes nepateiktos jokios aiškios sąsajos ar konkretizuoti bendri bruožai. Netgi eksponavimo būdas nėra teminis – kūriniai neskirstomi pagal šalis ar laikotarpius. Todėl belieka atidžiai žiūrėti, ir ne į kokį informacinį lapuką, o tiesiai į drobes.

Būtų galima skirti kelias parodoje išryškėjusias tendencijas. Turbūt viena iš jų būtų nejaukos estetika, arba, kitaip tariant, noras subtiliai pašiurpinti žiūrovą ne brutaliu vaizdu, o potekste. Vienas tokių pavyzdžių – Ramūno Grikevičiaus „Rožė“ (2012). Tai vyras su burnos apdangalu, laikantis kūdikį. Rožė jam ant galvos aplinkos užterštumo, pavojaus kontekste kelia ne estetinį pasigėrėjimą, bet tam tikrą nerimo nuotaiką, nemalonią nuostabą. Švedų tapytojo Jesperio Blåderio drobės „Bėk, bėk“ ir „Maitvanagis“ (2012) taip pat atskleidžia miglotas baimės ir panikos situacijas, išryškėjančias dėl abstrahuoto antrojo plano, nepakankamo situacijos aiškumo ir šaltų baltų atspalvių. Vidmantas Jusionis, atvirkščiai, savo paveikslams naudoja ryškias šiltas spalvas, tačiau jo kūriniai žiūrovą taip pat verčia jaustis nesmagiai. Paveiksle „Pasimėtymas peiliais ir šakutėmis“ (2011) vaizduojami du šunys, į kuriuos kaip į taikinius skrieja įrankiai. Čia glumina pirmo žvilgsnio estetinio pasigėrėjimo kismas tuoj pat atkoduojamu nepastebėtu žiaurumu.
Puiki pagalba vegetarų kampanijai. Kalbant apie norą perteikti egzistencinį ar fizinį siaubą, verta paminėti Monikos Furmanavičiūtės darbus. „Taškas B“ (2013) – tai lyg šiurpinančiai atvira moters fiziologinė ekspozicija. Fragmentiškai perteiktas nuogos išsiskėtusios moters kūnas atrodo lyg išniekintas, o tamsių potėpių fone išryškėjantis realistiškai nutapytas metalinis indas – kaip užuomina į abortą, apgailėtiną kūno materiją ir jo trapumą.

Socialine tematika išsiskiria Petri Hytöneno diptikas „Dvikova“ (2011–2012), kur turtingųjų ir vargstančiųjų nelygybė ir jos kritika atsiskleidžia dviejų socialinių sluoksnių lyginimu aprangos atžvilgiu. Neturtingieji ir buržua pavaizduoti vien tik kaip bekūniai kostiumai, pagal kuriuos visuomenėje identifikuojamas žmogaus statusas, implikuojant amžiną kontradikciją tarp ponų ir vargšų. Politiniu atspalviu pasižymi ironiška Vytauto Vasiliūno drobė „Čiukas Norisas – Lietuvos prezidentas“ (2011). Norisui iš šonų matome Vytautą Didįjį, Algirdą Brazauską – tai tarsi prezidento kaip superherojaus institucijos kritika. Kęstučio Grigaliūno kūriniai taip pat reflektuoja šiandienines aktualijas – jo paveiksle „Mes esame teisios“ (2013) spalvingu komiksų stiliumi vaizduojama moteris, nutaikiusi į vyrą ginklą, taip perteikiant kartais pernelyg aršaus feminizmo absurdiškumą. Atrodo, „Snoro“ istoriją šiek tiek atspindi Jono Gasiūno paveikslas „Kasa“ (2012) ar bent jau kyla toks įtarimas, pažvelgus į apleistą, nejaukią, atrodo, jau nebeveikiantį kasos langelį, žinoma, pavaizduotą dūmų technika.

Visgi ir šioje parodoje buvo galima pastebėti ekranėlių, tačiau neteko nusivilti, nes iš jų pusės maloniai sklido Thomo Yorke’o daina, o ir estės Maarit Murkos videoperformansai sukėlė naujų minčių. „Skonyje“ (2010) vaizduojama, kaip autorė laižo savo autoportretą, tuo sukurdama naujus originalius raštus ir atskleisdama naują betarpiškumo, susiliejimo, savo kūrybos pajautos formą, net pereinant prie ribinio, nenormalaus santykio su kūriniu. Kitame videoperformanse „Paviršius“ (2013) rodoma, kaip menininkę nuo galvos iki kojų vandeniu aptaško pravažiuojanti mašina. Moteris nejuda, nebando nusivalyti, nusisausinti, ir šis nemalonus nebylaus sąstingio momentas tarsi persiduoda per ekraną kaip žmogų ištinkančių negandų simbolis.

Idėjos požiūriu verti dėmesio Aistės Kirvelytės ir Kristinos Ališauskaitės kūriniai. Kirvelytės paveiksle „Ir kas gi daro mano gyvenimą tokį ramų“ (2013) vaizduojami pilkoje erdvėje plaukiojantys ekranai, tarsi televizijos programos, valdomos nuotoliniu pulteliu. Kartu tai panašu į chaotišką pasąmonės žemėlapį, kuriame neaiškia tvarka išsidėstę įvairūs suvoktos ir nesuvoktos realybės pėdsakai. Ališauskaitės darbai patraukia tuo, kad vaizduoja pre būseną, užfiksuoja akimirkos sąstingį, nutapant nebylius būsimo / būto vyksmo ženklus: „Fontanas“ (2013) pateikiamas kaip apsnigtas jau nebeveikiantis ir nereikalingas daiktas, praradęs paskirtį ir tapęs visiškai nauju objektu, keistu ir nebeatpažįstamu. Paveiksle „Apvalus stalas“ (2013) matome padengtą stalą, prevyksmo akimirką taip pat tapusį visiškai kitokiu, nepažiniu ir estetiškai šaltu objektu.

Apžvelgus „Tapybos kontekstus“, galima reziumuoti, kad, kaip ir teigė dailėtyrininkė Kristina Stančienė, lietuvių šiuolaikinėje dailėje vyrauja dvi tapybos kryptys – ekspresionistinė, tradicinė tapyba ir racionalistinė, mažiau besiremianti emocijomis. Ekspresionistinės tapybos maniera parodoje išsiskiria Vygando Paukštės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Aleksandro Vozbino, Gintaro Palemono Janonio darbai. Racionaliajai, konceptualiajai tapybai galima priskirti Aistės Kirvelytės, Kristinos Ališauskaitės, Vidmanto Zarėkos, Kęstučio Grigaliūno, Rolando Marčiaus, taip pat ir užsienio autorių darbus. Tačiau abiejų krypčių menininkai reflektuoja tas pačias žmogaus, gamtos, urbanizacijos idėjas, išlaikydami individualų stilių ir vienodai svarbią vietą nuolat kintančios tapybos kontekste.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.