AIDAN COLEMAN. Eilės

Aidanas Colemanas gimė 1976 m. Velse. Atvyko į Australiją būdamas aštuonerių. Jo pirmas poezijos rinkinys „Avenues & Runways“ buvo įtrauktas į Naujojo Pietų Velso ministro pirmininko Kennetho Slessoro premijos galutinį sąrašą. Aidanas gyvena Adelaidėje, kur dėstė anglų kalbą. Šiuo metu yra premjero kalbų rašytojas. Kartu su kitais yra parengęs kelis vadovėlius apie Šekspyrą. 2012 m. išleido antrą poezijos rinkinį „Asymetry“.


Klausimas

Atbundu – priešais svarbūs veidai:
nustebę, tikri.

Šypsena, kurią išbandau,
turi keistą ir silpną skonį.

Iš kažkur atplaukia
klausimas

Mano kalba – tuščias,
juokingas burbulas.

Vėl bandau

Ir vėl.

Nieko, tik oras
ir kambario ūžesys

Trakštelėjimas
ir apatiškas mašinų gausmas.

Vagystė

Vakar miriau, kai mane
apgaubė panika;
atbudau kitam kambary.

Mano rankos, kojos, gal
ir protas:

atsisakiau jų be jokio pasipriešinimo.
Tai buvo švelniau negu vagystė.
Daug švelniau, net sunku patikėti.

Naktis

Vakaro garsai nusilupa, palieka tik
šį mėsėdį zvimbesį,
tai ne mano širdis, o smegenys
pulsuoja: viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai.
Tarp Tavęs ir Manęs nieko nelikę.
Viskas paprasta kaip schema.
Malūnsparnio šviesos siūbuoja
tarsi kažkas, atnešantis kibirą.
Rausiuosi savo minčių stalčiuose ieškodamas paguodos.
Kažkaip žinau, taisyklės pasikeitę.
Kažkam šitai
yra mirtis.

Po operacijos

Galva, kurioje atbundu, yra tuščia ir skausminga.
Ten tebevyksta darbai.

Vakar naktį, skaičių ratas
ir plaktukai,

visada
pakrypę tolyn.

Suspaudžiau savo dubenį ir išsėdėjau;
galvodamas apie ateinančius metus.

Šį rytą paukščiai ir giedros dienos šviesa,
ramybė, į kurią negaliu
pažvelgti;
maisto ir dezinfekcijos
švara kybo ore.

Gretimam kambary žmonės kalba apie mane.
Jie kalba mano galvoje.

Steroidai: knyga, kurią rašau

mano     didelė     ranka     margina

ir erzina     balto popieriaus

lakštus    žodžiai     išdreba

iš manęs            lyg žaibas

per turniketą        naktimis

šviečiu     šventąja      nemiga

atbundu     regzdamas sąmokslus ir planus

mano galva     dainuoja     be

metaforų     pakankamai     didelė

neužrašytai               ateičiai


Perpus

kūnas paliktas

lėta ranka pritaikyta          prie delno

žodžiai apgaubti            virpesio

Gyvenimas dalijasi        kaip AD ir BC

Puikus dvynys         laikosi šalia manęs


Parkas

Kai jaučiu, jog keičiasi diena
Einu – be šuns ar vaiko –
melstis ir vaikščioti
šviesos ir šešėlių koridoriais.

Bitės dūzgia palei gyvatvores
ir paukščių giesmė pripildo
dangaus erdves. Žvyro grugždesys
atitraukia dėmesį, parveda mane – čia.

Eilėraščiai Leanai

Prisimenu kaip gulėjome
lyg nupenėtos katės
pro tavo slaptingiausio balsio
garsus
iki keistos formos meilės
į kurią bučiuodamiesi radom kelią.
Net ir prieš tai
kai televizoriaus šviesoj
tu pasilenkei ir karštai sušnabždėjai.

Tavo vardo upė
tamsėdama teka pro
sodą kuriame auga kiekvienas
įmanomas vaisius

Nieko nėra geriau nei važiuoti lėtu
traukiniu namo
per ištirpstantį ir besikeičiantį pasaulį,
kuriame nėra nieko pastovaus,
kai galvoju apie tave stovėdamas platformoj.
Tavo plaukai šlapi nuo lietaus ir oda
atšalusi kaip vynas, bet tavo bučinys:
svaiginančiai karštas.

Tu pašaukei mane vardu: tai buvo vardas
kurio nebuvau girdėjęs.

Niujorkas

Paliekam
spalvoto stiklo ir šventyklų
popietę:

tavo pirštinėta ranka
susigūžus mano
pirštinėtoj rankoj.

Dangus buvo vėlesnis, nei manei.
Toks, kaip tada,
kai Wallaceas Stevensas rašė savo eilėraštį.

Milžiniški televizoriai
nukritę ant žemės,
ir karštas neonas burbuliuoja vamzdžiais.

Niujorkiečiai skubėjo namo
kepurėti, skarom apsigaubę,
kupini optimizmo.

Manau, kalbėjome apie picą, kai
pradėjo snigti –
taip švelniai

galėjo būti taip -
kristi
į viršų dangaus link.

Vertė Lidija Šimkutė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.